Kai paėmiau į rankas Undinės Radzevičiūtės naujausią knygą „Minaretas ir 7” tik aptakiai žinojau apie ką ji, bet paskui akis, bėgančias per eilutes, vilkosi „Grožio ir blogio bibliotekos“…

Nieko nenustebinsiu pasakydama, kad Vitos Vilimaitės Lefebvre-Delattre romanas „Kvėpuoti kitais“ įtraukia nuo pirmų puslapių: jei yra muzika, pagal kurią norisi šokti, tai šis tekstas yra toks, kurį skaitant…

Kadangi pati mėgstu iš perdėm inertiško fizinio gyvenimo persikelti į Morfėjaus karalystę, Ottessos Moshfegh knyga „Mano miego ir poilsio metai“ iš karto patraukė mano dėmesį. Tačiau pro akis…

Apie Witkacy (patogusis Stanislaw‘o Ignacy Witkiewicz‘iaus  pseudonimas), kuris – kaip vėliau paaiškėjo – buvo ne tik rašytojas, dramaturgas, filosofas, fotografas, bet ir lenkiškasis Picassas bei Gogenas viename, nebuvau…

Simboliška, kad knyga „Magiškiausias kambarys, arba Dvaro vaistinėlė“, parengta architektūros istoriko Mariaus Daraškevičiaus studijos pagrindu, į mano rankas pateko būtent dabar. Pernai panašiu metu pradėjau „Augalų magijos“ kursą…

Šį kartą, kaip ir rašydama „Plaukimas per skausmo jūrą“ apie terapines N.Rekašiūtės ir S.Daukantės knygas, taip pat nuspendžiau vienu kartu pakalbėti ir apie Jurgos Šeduikytės ir psichologo Gintaro…

Pernai vienam berniukui, kuris lyg ir galvoja apie architekto profesiją, atostogų proga išsiunčiau siurprizą – „Lapo“ išleistą knygą apie Nеringos architektūrą. Šiemet pati gavau siurprizą – tos pačios…

Dabar būtų sunku pasakyti, kas tiksliai patraukė mane iš visų „Kino pavasario“ filmų išsirinkti vokišką dokumentinį filmą „Valchensee forever“. Žinoma, akį traukė archyviniai kadrai iš „gėlių vaikų“ laikmečio,…

Lektūra, kurią vadinu „mėnulio būrimu po sijonu“ (kaip saviirnoniškai mėgstu pavadinti moteriškąsias praktikas), mano supratimu, beveik visada yra ant gana slidžios ribos – tarp magiškojo ir banalaus scenarijaus….

Žmonės, užaugę šeimoje, kuri nebuvo asociali, tačiau bent vienas iš tėvų piknaudžiavo alkoholiu, dažniausiai taip džiaugiasi ištrūkę iš tėvų namų, kad nė nenori prisiminti, kas ir kaip ten…

Manęs nenustoja stebinti knygų anotacijos. Hanya Yanagihara romano “Mažas gyvenimas“ apibūdinimas – „giesmė broliškai draugystei ir meilei XXI amžiuje“ yra klasikinis  negebėjimo atskirti kūrinio siužeto nuo jo temos…

Antrosios Kristinos Sabaliauskaitės romano „Petro imperatorė“ dalies nekantriai laukiau. Nes pirmoji padarė didžiulį įspūdį. Ne tik dėl charakterio ir istorijos, bet ir dėl turinio kompozicijos, bei, žinoma, profesionaliai…

Artūro Tereškino naujausia knyga „Bjaurūs jausmai“ mane sudomino pirmiausia dėl pavadinimo – ši tema tikrai yra aukštoje pozicijoje terapinės kultūros agendoje. Be to, reikiamą duoklę reikia atiduoti ir…

Per beveik puspenkto šimto Taros Westover knygos „Apšviestoji“ puslapių mano požiūris į ją ne kartą keitėsi. Nei tai pirma sektantų tėvų aukos knyga, nei pati „kelio iš tamsumų…

Savo susidomėjimo pagoniška tradicija neslepiu, taigi pakankamai intrigavo vien Esto Andruso Kivirähko knygos „Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą“ pavadinimas. Tačiau jos turinys buvo netikėtas net keliais aspektais: istoriniai dalykai…

Nesu mačiusi nei vieno tarpdisciplininės kūrėjos Godos Palekaitės darbo, bet mane traukia keisti dalykai, taigi knyga, pavadinimu „Schizmatikai“, man avansu pasirodė daug žadanti. Dėl visa ko patikslinsiu žodžio…

Turiu pasakyt, kad į Undinės Radzevičiūtės kūrybą žiūrėjau santūriai: knygelę „Strekoza“ skaičiau labai jauna  – neprisimenu net įspūdžio,  „Žuvys ir drakonai“ skaičiau gabalais, nes erzino kiniška siužetinė linija,…

Keletą Žydrūno Sadausko paskaitų buvau mačiusi online, be to, jį gyrė keli pas jį asmeniškai besikonsultavę pažįstami, todėl dėl jo žinių, kaip ir pačios veidoskaitos teorijos, abejonių neturėjau….

Kažkodėl Akvilės Kavaliauskaitės „Kūnai“ man asociavosi su kelionėmis – tiksliau ne kažkodėl, o, matyt, todėl, kad ji pati kūrė (ia?) reportažus TV laidai „Emigrantai“ ir viename iš interviu…

Kūno tema mane domino ir terapine, ir menine prasme, taigi poshinės leidyklos „Dvi Tylos“ išleista Rasos Mažionienės knyga „Kūno terapija mano gyvenime“ pro mano akis praslysti negalėjo. Juolab,…

Pradėti reiktų nuo to, kad apie normalius žmones niekas knygų nerašo ir filmų nekuria. Kai sakome „normalūs“, teoriškai įsivaizduojame fiziškai ir psichiškai sveikus, tačiau praktikoje tai reiškia tipinius…

Kai tik girdžiu eilinį mitų giovėją, tikrovės interpretavimo alternatyvas automatiškai pasiunčiantį į sąmokslo teorijų šiukšliadėžę, paantrinu, kad „ o, taip, kas be ko – visas progresas vardan gėrio,…

Iki šiol nebuvau girdėjusi, kas yra zinas  – tai dabar suprantu, kad tai savilaidos knygelė, leidybiniu formatu panašėjanti į žurnalą. Ir tai labai sveikintinas formatas tiek pradedantiems autoriams,…

Nesu iš tų žmonių, kurie labai veržiasi žiūrėti arthouse‘inio lietuviško kino. Bet nesu ir iš tų, kurie nervinasi, kad filmas per lėtas, jame per mažai veiksmo ir pan….

Neslepiu, jog skeptiškai žiūriu į kas antro su savo vidum padirbėjusio žmogaus norą parašyti knygą. Nemažai tų brošiūrų jau prirašyta ir šitas konvejeris, akivaizdu, sustoti nežada. Taigi į…

Pernai metų žiemą išleistą Andriaus Navicko apysakų romaną „Babelis“ pradėjau skaityti vasarą, po pirmojo karantino. Jau tuomet buvo kalba, kad šio romano ašinė tema tarsi pranašiška ta prasme,…

Ne kartą esu sakiusi, kad esu intuityvaus skaitymo šalininkė – taip, neskaitydama daug knygų, gaunu kaip tik tai, ko reikia. O jis kaip sykis prasideda nuo Karin Johannisson…

„Patį pasakojimą autorė vadina vintažiniu, o kritikai teigia, jog „Pamesta siela“ savo pageltusiais puslapiais šiek tiek primena dienoraštį arba senstelėjusią palėpėje dūlančią dėžutę, pilną prisiminimų, kuriuos kažkas nori išsaugoti“,…

Kai perskaičiau pirmą Michel’io Houellebeq‘o knygą – „Elementariosios dalelės“ (1998, LT – 2005), man turėjo būti link 30. Vidurio amžiaus krizė dar nesišvietė, bet skaitant šią knygą jutau…

Nuo 90-ųjų prabėgę 30 m. iš tiesų yra padorus laiko tarpas, kad susiformuotų tam tikras sentimentas šio laikmečio atžvilgiu, ir didžiulė MO parodos „90-ųjų DNR“ sėkmė patvirtina, kad…

Tik prasidėjus Donato Kantakevičiaus knygos „Vyrai“ pristatymui šių metų Knygų mugėje, kuomet grupė jo dalyvių šokinėjo į viršų ir skandavo „Vyrai!!!“, galvojau: „Rimtai? Tai tokie šiais laikais yra…

Ne kartą esu išsakiusi poziciją, kad netapatinu autoriaus su kūriniu, nes mano įsitikinimu, įkvėpimo šaltinis yra ne pačiame žmoguje, todėl pastarasis geriausiu atveju laikytinas tik bendraautoriumi. Tai tiesiogiai…

Savo neaiškios prigimties potraukį etno esu minėjusi ir tekste apie sodus, ir apie sutartines, ir apie lininį kapsulinį garderobą, ir kitur. Taigi Eglės Bazaraitės ir Dalios Bazaraitienės knyga…

Esu girdėjusi skeptiškų moterų pasisakymų apie „palaimintą būklę“, ir tas skepsis man atrodo susijęs su sakralumo pojūčio praradimu, taigi į Ramintos Lapinskaitės antrosios knygos pavadinimą „Palaimintos moterys“ pasižiūrėjau…

„Fake news“ laikais, iki kurių dasigyvenome, Pauliaus Senūtos knygos „Sfera“ tema apie įsitikinimų pagrįstumą yra išties aktuali. Juolab, kad ne taip retai tenka stebėti, kai alternatyvaus požiūrio išpažintojui…

Ne kartą esu viešai deklaravusi savo diskriminacinį požiūrį į itin jaunus knygų autorius, tačiau Gabijos Grušaitės „Neišsipildymas“ (pirmą kartą išleistas 2010) rodo, kad tai netapo nepramušama išankstine nuostata,…

Aplinkybių, kuriomis man asmeniškai susiejo interjero ir psichologijos sąvokos, nepavadinčiau niekaip kitaip, nei sinchroniškumu. Šį įspūdį dar labiau sustiprino mano noras patyrinėti archetipus ir po to pasipylę „sutapimai“:…

Apie psichiatrą, psichoterapijos pradininką Lietuvoje Aleksandrą Alekseičiką iš tiesų sklando legendos – tai kažkas užsimena apie hardcorinį jo darbo metodą terapinėje grupėje (ar balandžio seminare), ar skaitęs vieną…

Olego ir Dalios Lapinų knygos „Pasimatymai su nušvitimu: kaip nustoti ėjus dvasiniu keliu ir pradėti gyventi“ pristatoma tema man atrodo labai aktuali, nes bent jau iš mano burbulo…

Nuo pat pirmųjų Virginijos Kulvinskaitės knygos „Kai aš buvau malalietka“ puslapių pradedu atpažinti 10-jo ir gretimų dešimtmečių aktualijas bei atributus. Pažįstamų Vilniaus vietų aprašymai taip rezonuoja, tarsi tai…

Raktažodžiai #moterys #skausmas #vanduo taip tarpusavyje susiję, jog imu dvejoti, ar tai nebus klišė. Prieš dvejus metus buvo išleistas Sabinos Daukantės romanas „Vandeninės moterys“, vadinamas pirmuoju psichoterapiniu romanu….

Neslėpsiu, kad Pauliaus Rakštiko knygą „Staigmena gyventi. Dėmesingumo lavinimas ir sąmoningumo ugdymas. Mindfullness pradžiamokslis“ į rankas paėmiau ne iš pragmatinių sumetimų, o iš gryno smalsumo – norėjau įvertinti…

Praktiškai kiekvieną kartą, kai susiduriu su bent 10-mečiu jaunesnių žmonių kūryba (o kartais – viso labo kūrybiniais produktais), pasigailiu peržengusi savo principą jų neklausyti/nežiūrėti/neskaityti. Ir tai – ne…

Perskaičius knygą nuodugniau pagūglinau apie ją. Ir neradau nė vieno blogo atsiliepimo. Ištraukos pateiktos irgi normalios. Ir kaip visada tokiais atvejais pradėjau abejot, kad gal aš klystu, gal…

Knyga „Kur tada buvo tavo Dievas?“, kurią maniau esant romaną (kažkas manė, kad tai poezija), stebino nuo pat pirmų puslapių – turėjo įvadą, kuriame buvo atskleistos jos parašymo…

Benediktas Gylys sako, kad „busy is the new stupid“ –  chroniško užimtumo kamuojamam draugui numetu citatą iš knygos „Bitonomija“ (tikėtina, kad posakis tiesiog percituotas). Bepigu taip šnekėti tam…

Knyga (Ne)tobulos moters užrašai man neatėjo – t.y. aš jos nepasirinkau. Mačiau ją, bet nei pavadinimas, nei viršelis, primenantis namų šeimininkėms (nors formaliai tokia ir esu:) skirtus leidinius,…