Pernai metų žiemą išleistą Andriaus Navicko apysakų romaną „Babelis“ pradėjau skaityti vasarą, po pirmojo karantino. Jau tuomet buvo kalba, kad šio romano ašinė tema tarsi pranašiška ta prasme, jog abstraktaus Miesto gyventojus namuose įkalino katastrofiškas snygis – taip, kaip mus karantinas.
Taigi aktualumo, kuomet tema skleižiasi per skirtingų, tačiau tarpusavyje susijusių veikėjų perspektyvas, iš šios knygos neatimsi. Todėl tąkart atidėjusi, ją spėriai pabaigiau prieš keletą savaičių. Ir tą aktualumą nesunku paremti vienu vieninteliu sakiniu – Marko Aurelijaus citata „Nebijokite mirti, bijokite nepradėti gyventi“.
Kadangi šiandien panašu, jog dauguma taip bijo mirti, kad pasiruošusi laikytis bet kokių apribojimų (arba tai tik dar viena žiniasklaidos – Melagių pilies – kuriamų iliuzijų), galimybė įlįsti į šio vaizduotės Miesto gyventojų namus ir galvas tampa gana intriguojanti.
Turime nuosavame name stichijos izoliuotus vyrą ir žmoną – depresuojantį garsų rašytoją ir už prasmės kabliuko bandančią užsikabinti buvusią žurnalistę, profesoriaus, savo dvasinį palikimą perduodančio bemaž atsitiktiniam žmogui, kaip karalių šachmatų lentoje aukojamą miesto merą, su vidiniais kipšais besiderantį kleboną, nekonvencinį psichiatrą,potraukio kerštui ir valdžiai valdomą funkcionierę, tarp kartų pasiklydusį idėjinį universiteto dėsytoją, degraduojantį leidėją, savo misiją kvestionuojančią jaunąją žurnalistę bei pradedantį tikėjimo advokatą vikaro pavidalu.
Visų jų kasdienybė primena gan eilinio serialo scenarijų – o tokie dalykai man trigerina automatinę mintį „ir kam man visa tai verta žinoti?“. Tačiau mano vidinį purkštavimą nuramdo kaskart įliejamos dozės gerai apmąstyto egzistencinio turino, košiamo per įvairaus tankumo žmogiškų santykių sietus – vyro ir moters, brolio ir sesers, gydytojo ir paciento, agnostiko ir dvasininko, seno ir jauno, politiko ir žurnalisto, viršininko ir pavaldinio, leidėjo ir rašytojo ir t.t.
Ir tas turinys gan paveikiai perduotas ir lydimas posakių, kuriems galima pripaišyti sparnelius: pvz „jie buvo per silpni, idant padovanotų vienas kitam tylos laisvę“ ar „Jis jau seniai gyveno iš dvasinių konservų, prikauptų per ankstesnius metus“. Ir tai nenuostabu, nes autorius be tik buvo Bernardinai.lt redaktorius, bet ir yra filosofijos daktaras, taigi jo kompetencija nagrinėti egzistencinius klausimus galima neabejoti. Juolab, kad A.Navickas yra ir bendraautorius knygos apie prof. A Alekseičiką, kuris yra ir „Babelio“ herojaus – minėto nekonvencinio prichiatro – prototipas.
Daugumai turbūt patiks herojų dialoguose įkūnyta pozicija dvasininkų atžvilgiu: „ Niekur Šventajame Rašte nerasime kvietimo būti Dievo advokatais, tik raginimą sekti Jėzumi ir drąsiai viešai išpažinti savo tikėjimą. Tikrai nebūtinai žodžiais. (…) kaip kunigas, turiu labiau skatinti kiekvieną sutiktąjį kalbėtis su Kūrėju, o ne bandyti būti tarpininku, kuris perduoda Dievo valią. (…) Įsijautei į Dievo vaidmenį ir galvoji, kad visus gali ir privalai išgelbėti, išganyti. Pamiršai, kad esi nuodėmingas žmogus, kuris turi ribas ir į jas skaudžiai atsimuša“.
Žinoma, autorius bando užbėgti už akių pabrėžia, kad „ (…) tekstas neturi moralo, ir, jei tokį įžvelgsi, būk tikras, kad jis Tamstos akyse, o ne tekste. Aš irgi mėgstu sakyti, kad jei išgirdai įžeidimą, tai verta pasitikrinti, ar jis tikrai nulipo nuo kalbančiojo liežuvio ar jau seniai tūno tavo paties galvoje. Taigi natūralu, kad tame pačiame tekste išskaitome skirtingus dalykus – nelygu mūsų patirtis ir interesai.
Man iš šios knygos labiausiai užstrigo kelios mintys: jog bandymas viskame įžvelgti prasmę yra tik dar vienas būdas kontroliuoti pasaulį; o „Gyvenimas yra ne kas kita, kaip tam tikra mumyse besiskleidžianti tvarka“, kuri, iškilus kliūčiai, staiga pakrinka, tačiau netrukus tarsi savaime, instinktyviai persitvarko – ir gyvenimas tęsiasi, nepaisant individualių praradimų.
„Gedėjimas apvalo mus, sustiprina dvasinį gyvenimą, jei tik mes jame neužstringame. Jei tik nepradedame gedėti ne išėjusiųjų, ne kitų, o patys savęs. Būtent tokiomis aplinkybėmis lengva užsikrėsti „dvasinės mirties“ virusu“, – sakė vienas iš knygos dvasininkų. Autorius šį virusą susiejo su puikybe, kuri siejasi ir su kita knygoje įgarsinta (neabejoju, kad prof. Alekseičiko) mintimi: „nustokite būti gyvenimo teoretiku, tapkite praktiku – gyvenkite“.
Tačiau ar mes to darome? Juk kuo toliau, tuo daugiau žmonių savo gyvenimuose stengiasi užbėgti už akių situacijai, kuomet, galiausiai išnaudoję visus laiko resursus, alinkui matys tik „sudužusias viltis, neišsipildžiusius lūkesčius ir skaudų klausimą – nejaugi gyvenimas yra tik tiek?“.
Kita vertus, vis dar nemaža dalis žmonių ir toliau vengia savęs knygos herojaus žodžiais paklausti – „o kokia prasmė viso to, kas dabar čia vyksta?“ ir nuolankiai sutinka su tuo, kas išsaugo gyvybę, bet naikina gyvenimą. Taigi knyga gali paskatinti ieškoti asmeninio atsakymo, kas yra gyvenimas, tačiau labiausiai tikėtina, kad apie tą patį dalyką ir toliau visi kalbėtume skirtingomis kalbomis – kaip Babelyje.
Leave a Reply