Traumos sakralumas

Perfrazavus posakį „draugą nelaimėje pažinsi“,  galima sakyti, jog patyrusieji gilias transformacijas vieni kitus nesunkiai atpažįsta. Ir tai dažniausiai nėra nei kelionių į Rytus, nei ilgų meditacijos valandų, nei saviugdos programų rezultatas – tokių transformacijų katalizatorius beveik visada yra trauma.

Mainstream‘inė psichologija suformavo požiūrį į traumą kaip patologijos ženklą, lygiai taip pat, kaip stigma tapo socialinės gėdos ir iš jos išplaukiančios atskirties ženklu. Tai akivaizdi kultūrinė slinktis, kuri dvasinio pašventimo ženklus ėmė vertinti kaip neigiamus ir nepageidaujamus.

Akivaizdu, kad žmogaus sąmonė iš esmės negali toleruoti neapibrėžtumo ir yra linkusi taupyti energiją, kai susiduria su sudėtingais dalykais, todėl pagunda naudotis shortcut‘ais – schematizuoti, supaprastinti, padaryti vienareikšmiškais – yra ypač didelė. Šįryt kaip tik klausiau naujausio „Undinių ir drakonų“ pokalbio ir suprantu, jog posakis „tu per daug giliniesi arba per sudėtingai žiūri“ šiandien vis dar yra norma net išsilavinusių žmonių sluoksniuose.

Ir tai dėsninga, nes dvasinės atramos neturintis ego yra lengvas grobis socio-kultūrinės inžinerijos agregorui arba – tariant papraščiau – tiesiog plastilinas intelektualiai pažengusių inžinierių rankose.

Todėl „tauma“ automatiškai yra „blogis“, o traumuotą (tarsi brokuotą) žmogų reikia skubiai remontuoti. Suprantama, ironizuoju, nes ne visos traumos baigiasi potrauminiu streso sutrikimu: atvirkščiai  – kai kurios „aukos“ patiria reikšmingą portauminį augimą ir todėl, atsigręžusios atgal, ne tik nenori nieko keisti, bet ir sunkų patyrimą laiko vertinga pamoka ar netgi malone. „Traumuota siela – tai teologizuojanti siela“,  –  knygoje „God is a Trauma“ teigia Greg Mogenson.

Sekant Donald‘o Kalsched‘o knygos „Vidinis traumos pasaulis“ mintimis, Jungas žmones laikė ne homo sapiens, o labiau homo religiosus. Beje, ateizimas taip pat gali būti laikomas religija („re“ + “ligeo“ reiškia ryšio atkūrimą): tik Dievo poziciją čia užima kuriantis ir kontroliuojantis Mokslas, o Šėtono – Atsitiktinumas. Nesakau, kad ateizmas yra netinkamas tikėjimas – tiesiog kuo kietesnė ir nepaslankesnė įsitikinimų struktūra, tuo daugiau tikimybės, kad ji bus skausmingai laužoma.

Bet grįžtant prie Jungo: kaip rašo Kalched‘as, jam taip pat darė įspūdį paradoksalus blogio vaidmuo gelbstint žmones nuo tamsos ir kančių: „(…) kaip teigia alchemija, tamsiausiems, blogiausiems vidiniams veikėjams, paties velnio įsikūnijimams „lemta tapti vaistais“.

Taigi pasak  Donald‘o  Kalsched‘o,  „(…) šiuolaikinių pacientų (…) vargai turi kur kas gilesnes šaknis simbolinėje žmogaus sielos fenomenologijoje, nei pripažįsta šiuolaikiniai traumas ir disociacinius sutrikimus nagrinėjantys psichoanalitikai (…) Išimtinai personalistinė psichologija nesupranta tikrosios misterijos, kai traumos akivaizdoje asmeninė dvasia įžengia į būtį (…)“.

Tačiau neskubant prie misterijų, verta prisiminti, ką apie traumos mechanizmą yra išsiaiškinę gan jauno psichologijos mokslo atstovai.

Traumos esmė

Paprastai žiūrint, psichologinė trauma yra žala psichikai, kurią sukelia nepakeliamas stresas, pranokstantis asmens galimybes su juo susitvarkyti ir integruoti tos patirties keliamas emocijas. Todėl čia labai svarbus amžiaus faktorius.

Vaiko raida apskritai vyksta per reakcijos į nemalonius potyrius mechanizmų vystymąsi. Iš esmės tai yra traumos, kurių pagrindu susiformuoja žmogaus asmenybė su individualiu atsaku į specifinius trigerius.

Tuo tarpu dvasiniu požiūriu (neatmetančiu reinkarnacijos principo), kiekviena siela, į įsikūnijimą atsineša idividualų kontraktą, taip vadinamą šventąją sutartį – už ką atsiskaityti ir ką išmokti ir materialiame gyvenime. Tai tarsi algoritmas, aprašantis, kokios patirtys mums reikalingos, kad būtų pasiekta pusiausvyra tuose aspektuose, kuriuose nuėjome į kraštutinumą, sukurdami didelį perteklių ar trūkumą.

Psichologai sutartinai teigia, kad traumuoja ne pats išorinis stimulas. Tas pats veiksmas skirtingus vaikus gali paveikti radikaliai skirtingai: vienam nebus jokių liekamųjų pasekmių, o kitam įvyks sąmonės skilimas, kurį nulemia stipri negatyvi emocija (išgąstis, nerimas ar agresija) ir kurios vaikas iki tam tikro amžiaus negali nukreipti į savo tėvus, nuo kurių yra visiškai priklausomas.

Sąmonės skilimo (nutrūkus kūno, emocijų ir vaizdinių sąryšiams) pasekmės yra kai kurių jos dalių disociacija (atitrūkimas nuo realybės, kad nebūtų jaučiamas skausmas), adaptacinė disproporcija (kai kurioms sąmonės dalims stipriai regresuojant, o kitoms perdėm progresuojant), autoagresijos kurstomas savidestrukcinis elgesys, glaudžiai susijęs su kompulsiniu to paties traumavimosi modelio kartojimu. Šiuos mechanizmus savyje apjungia taip vadinama archainė saviglobos sistema.

Paradoksalūs mechanizmai

Jungistinės krypties psichologai, nagrinėję traumos fenomeną, sutaria, jog psichikos susiskaidymo ir gynybos sistema yra paradoksali – viena vertus, ji gina nuo išorinės pažaidos didinimo, kita vertus, pati perima valdymą, kuris užprogramuoja traumą kartoti, tarsi būtų pasileidęs autoimuninės ligos mechanizmas.  

Vidinio agresoriaus (atskilusios dalies, kartais vadinamos vidiniu kritiku ar sabotuotoju), susiliejusio su archainiu superego („idealiuoju aš“) spaudimas nebūtinai yra proporcingas traumai – jis  gali būti net žiauresnis, nei išorinis.

Taigi, nors iš pirmo žvilgsnio tai atrodo lyg nusimušusi, sadistinė psichikos programa, kurią būtina sustabdyti, patys psichologai pritaria, kad iš tiesų psichinį „skausmą galima išgydyti tik „praskiestu“ pasikartojančiu traumavimu“.

Dar vienas svarbus niuansas, kad archainė saviglobos sistema nesugeba (ar tiesiog nėra tam skirta) mokytis. Taigi, loginiai argumentai neįgalūs nulaužti jos mechanizmą ir pasiekti tą virsmo efektą, kuris kaip tikslas keliamas sąmoningymo vystyme. Atrodo, kad žmogus supranta, kas su juo ir dėl ko vyksta, bet pakeisti savo reakcijų negali.  Būtent šiuo pagrindu susiformuoja fiksuotas mentalitetas ir kartu atsparumas tradiciniams terapijos būdams.

Kaip rašo Kalsched, „įvykus disociacijai, tikrovė nebekoreguoja komplekso. Jis tampa atsparus įtakai ir kompulsyvus, veikia automašiškai ir darosi vis „šiurpesnis“ , arba „numinoziškesnis“.

Terminą „numinozas“, kurį vartojo Jungas, įvedė vokiečių religijotyrininkas Rudolfas Otas, apibrėždamas potyrių šventumą (sakralumą). Jungas juo bandė nusakyti „tą ypatingą sąmonės pokytį,  kurį sukelia ego prisilietimas prie sukrečiančios viršasmenės psichinės energijos, nesvarbu demoniškos ar didžios“.

Pasak Kalschedo, žmogiškai patirčiai numinozas yra pats svarbiausias. „Darbe mane labiausiai domina ne neurozių gydymas, o santykis su numinozu. (…) Tiesa, kad santykis su numinozu ir yra tikroji terapija; (…) kiek patiri numinozo, tiek išsilaisvini nuo patologijos prakeiksmo“, – yra sakęs Jungas, vėliau šį santykį pavadinęs „transcendentine funkcija“.

Jei disociacija būtų moneta, ta ši funkcija būtų kitoji tos pačios monetos pusė. Nes trandcendencija yra neįmanoma be disociacijos – atitrūkimo nuo savo ego – ir dvasiniame konekste tai siejama su prabudimo ar net nušvitimo būsena. Ir neveltui psichiatras A.Rossas pažymėjo, kad disociacinius sutrikimus lydi spiritizmas, telepatija, telekinezė, aiškiaregystė, poltergeisto ir pan. paranormalūs reiškiniai. 

Taigi šioje vietoje ir prasideda Kalschedo minėta misterija, vedanti mus ten, kur baigiasi psichologija ir prasideda sielovada (ne katalikiškąja prasme) arba, paprasčiau tariant, dvasingumas.

Gelmių psichologija

Kalschedas tai vadina gelmių psichologija, nes neriama už ego ribų, į Savasties teritoriją. (šiame ir kituose tekstuose paprastumo sumetimais kaip sinonimą naudoju sielą). Jungas ir postjungistai iš esmės sutaria, kad Savastis yra „viršesnė“ už ego galia, geba jį pranokti ir vadovauti individuacijos vyksmui“

Savastis, pasak Jungo, apima visą psichiką – ir sąmoningą (kurios centre yra ego), ir pasąmoninę. Kadangi Savastis tapatiniama su „Dievo paveikslu“ ar „Dievu mumyse“,  aiškumo dėlei reiktų pridėti ir viršsąmonę (kurią dalinai atitinka superego).

Savastis apibūdinama kaip pradas, „vienijantis įvairius archetipinius turinius“, „nustatantis priešybių pusiausvyrą“, „palaikantis tvarką“ , „siekiantis saviraiškos tikslų ir vadovaujantis individuacijai“.

Svarbiausia yra suvokti, kad Savastis, kaip ir Dievas, kurio veidas ji yra, yra dvejopa – pasireiškianti archetipinėmis tamsos-šviesos, Šėtono/Žvėries-Dievo, skaidymo-jungimo diadomis. Todėl ir minėta archaiškoji saviglobos sistema turi tą dvigubą funcionalumą –  žmogaus psichikoje gali aktyvuoti ir demoniškają, ir dieviškają programą.

Demoniškoji agresijos, skaidymo ir pakartotinio traumavimo energija traumą tyrinėjantiems psichologams  atrodo gerai pažįstama, tačiau kur kas mažiau ištyrinėta yra jungianti, kūrybiškoji meilės energija, kuri traumą, tarsi monetą, apverčia kita puse. Galimai dėl to, kad žmonės, virsmus pereinantys savarankiškai, pacientais taip ir netampa.

O juk būtent suvokimas, kas priverčia tą mechanizmą persijungti, galėtų įnešti daugiau balasno požiūryje į traumą.

Kalschedo minimi autoriai pastebi, kad atgauti pusiausvyrą paprastai lengviau tiems individams, kurių „ego yra gana gerai įsitvirtinęs, dažnai netgi pernelyg stiprus, hipertrofuotas“. Būtent ego, o ne jo sunaikinimas, yra prielaida santykiui su numinozu.

Kaip specifinį sėkmės faktorių galima išskirti ir „ribiškumą“: „(…) ribiniai pacientai turi itin didelį „vidinį potencialą (…) užmegzti transcendentinį ryšį su archetipiniais vyksmais ir dieviškomis energijomis, su transcendentine Savastimi“,- rašo Kalschedas.  

Ribiškumas – tai tarsi savotiškas prisirpimas, tinkamas laikas, aplinkybės, kurios jaučiamos kaip „dugnas“ – būtent tai  gali įtakoti minėtą numinozinį sąlytį su Savastimi ir paskatinti archainę saviglobos sistemą persiorientuoti iš destruktyvios globos į konstruktyvią.

Taigi šioje vietoje kyla  klausimas, ar įvairios grimzdimo procesą stabdančios ir skausmą lengvinančios (ypač medikamentinės) intervencijos nedaro klientui meškos paslaugos ir neužstrigdina jo tarpinėje būsenoje.

N. Schwartzas-Salantas tą virsmo būseną susieja su sąmonės alchemija: „Naikinamasis jos (archetipinės diados) poveikis ribiniams pacientams sukelia panašų į mirtį „imanentinės savasties“ bejėgystės jausmą, atitinkantį alchemijos nigredo. Besiremdama asmenine patirtimi, ir remdamasi ne vienu dvasinės išminties šaltiniu, šią būseną pavadinčiau vienareikšmiškai „Pasidavimu“.

Alcheminis virsmas ir jo agentas

Nepamirštant aukščiau minėtų archetipinių diadų, kurios yra prigimtinis dualistinės žmogaus sąmonės atributas, galima daryti prielaidą, jog požiūris į traumą taip pat neturėtų būti vienpusiškas, utilitaristinis – paremtas bandymais išvengti „neigiamos“ reakcijos ir iš karto šokti prie „teigiamos“. Tikėtina, jog alcheminiam rezultatui – taip vadinama „filosofiniam akmeniui“ būtinos abi reakcijos ir tikėtina, būtent tokia, o ne atvirkštinė jų seka.

Kaip rašo D.Kalsched‘as, „ (…) traumuotas pacientas turi pereiti dvipakopį vyksmą: iš pradžių patirti neigiamą, demonišką numinozo pusę (kerus) ir tik vėliau, kai slaptam demoniškam saviglobos sistemos elementui bus nuplėšta kaukė – kai jam bus pasipriešinta, ego galės užmegzti ryšį su teigiamu numinoziniu gyvenimo matmeniu“.

Juk be liūdesio negalime įvertinti džiaugsmo, be neapykantos – meilės, be baimės – ramybės. Taip ir traumos atveju: pirminė, vaikiškoji, trauma yra mirties baimės pergalė prieš libido, kuri lemia savasties skilimą. Ir agresyvios dalies atsiradimas būtinas tam, kad anksčiau ar vėliau būtų įveikta baimė pasipriešinti. Jei trauma vyksta sklandžiai, gauname tobulą rezultatą – augantį, stiprėjantį ir už vietą po saule kovojantį ego.

Su pirmos pakopos trauma galima sieti ir šią A.Maslow įžvalgą:  „(…) jei neurozę vertinsime kaip sveikiausią įmanomą sprendimą toms problemoms, su kuriomis žmogus tuo metu susiduria (…) Žiūrint iš dieviško taško, neurotiškas žmogus gali būti matomas kaip nuostabi, sudėtinga, netgi graži proceso visuma. (…) jei jis gali būti visiškai suprastas, tuomet viskas atsistoja į savo vietas“.

Antrinė, brandos trauma, reikalinga įveikti baimę pasiduoti, kuomet mirties baimę nugali libido. Jos šūkis būtų paradoksalus – „drąsa pasiduoti“.  Jei ego transcendencijos metu integruojamas šešėlis, alcheminis alcheminis to rezultatas –  savasties jungtuvės ir susiliejimas.  

Ir tai puikiai atspindi priešyvių vienybę įkūnijantis mitologinis perzonažas – tarpinės erdvės, sklenksčio (galima būtų sakyti ir traumos) Dievas – Triksteris, skandinavų Lokis, graikų Hermis, romėnų Merkurijus.

„Triksteris yra tiesiog tobulas virsmo veiksnys, nes jame slypi abi perskilusios psichikos pusės. Triksteris yra blogas ir geras, mylintis ir nekenčiantis, vyras ir moteris, taigi jis sujungia priešybes ir vis dėlto išlaiko jas atskirtas vieną nuo kitos. Jis valios jėga geba persikeisti, tad yra pertvarkytojas, kuris ir pats partvarkomas“, rašo Kalschedas, pabrėžiantis, kad Jungas „tikruoju tarpininku tarp Dievo ir žmogaus laikė ne Kristų, o dviveidį Merkurijų, gelbėtoją ir griovėją, gėrį ir blogį, demonišką Triksterį ir gyvybę gelbstintį dievų pasiuntinį“.

Sekant Kalsced‘u,  kad tam, kad jog suveiktų pozityvioji jėga, traumuotas ego turi tapti Dievo „klientu“.  Tačiau čia kiša koja „gėrio-blogio“ diada, paremta ne universaliu dėsniu, o gan permainingomis moralės madomis. Tačiau problema yra ne duali žmogaus sąmonė, o negebėjimas tų poliariškumų integruoti ir nukrypimas į vieną į kraštutinumų.

Taigi ir teiginys „Dievas yra trauma“ neigiamą konotaciją įgyja tuomet tuomet, kai suvokiamas kaip vieną – „gėrio“ – polių atstovaujantis moralinių dogmų rinkinys, o ne savireguliuojanti energo-informacinė sistema, kuri savo atskiras dalis, kuriomis mes esame, automatiškai verčia balansuotis tarpusavyje ir savo viduje. Tačiau atidžiai pasižiūrėję į savo gyvenimus, netruksime pastebėti tendenciją – kai tik savo nuostatomis ar veikla kažkur sukuriame perteklinį potencialą arba trūkumą, pasileidžia korekcijos mechanizmas – pradžioj tik trikdančių atsitikimų, o toliau krizės ar traumos pavidalu. Kuo didesnė disproporcija, tuo skausmingesnis atoveiksmis.

Taigi šiandien būčiau linkusi manyti, kad išbaigta, dvipakopė trauma yra iniciacija į tikrąjį, subalansuotą žmogiškumą, todėl jos vaidmuo iš tiesų yra sakralus.

Ir tai puikiai atspindi A.Maslow saviaktualizuojantis žmogus: „Save aktualizuojantys žmonės yra tuo pačiu metu savanaudiški ir nesavanaudiški, dioniziški ir apoloniški, individualūs ir socialūs, racionalūs ir irracionalūs, susijungę su kitais ir atsiskyrę, ir taip toliau. (…).

Psichotraumatologija

Aš nuoširdžiai tikiu, kad dauguma žmonių deramai neįvertina savo potencialo savarankiškai tvarkytis su traumomis  – Savastis neabejotinai žino, ką jai sveikiausia daryti ir kiek tai turi trukti. Tačiau jei iki šiol neteikėme jokios reikšmės ryšiui su Savastimi, tikėtina, kad jo ir nejaučiame (šią temą paliečiu tekste apie sąmoningumą) ir ieškome patogesnių short-cutų. Tačiau tai nebūtinai efektyvu ir, juolab, tvaru.

Jei žmogus savyje gali identifiktuoti tokį personažą kaip Gynėjas-Stebėtojas, atsirandantį psichikos skilimo atveju, galima tikėtis, kad būtent jis imsis vadovauti gijimo vyksmui. Nors minėtasis C. A. Rossas šį personažą susiejo su daugybiniu asmenybės sutrikimu, tokią personą savyje gali aptikti ir sveikai sutrikę asmenys. Juolab, kad Stebėtojo pozicijos atsiradimas sąmonėje yra mindfulness praktikų siekiamybė.

Paradoksalu, jog tai, ką Ross‘as sako apie Gynėjo-Stebėtojo figūrą, kuri „gal būti rami, brandi, protinga ir abstrakti, iš traumos prisiminimo išsaugojusi tik informacinę dalį, bet ne su juo susijusį jausmą, fiziologinį susijaudinimą ar jutimų perkrovą“, kaip sykis yra astralinio kūno valymo technika, padedanti tvarkytis su traumų nuosėdomis.

Ji skirta demontuoti Jungo minimą „jausmų nulemtą kompeksą“, kurį sudaro „lukštas“ (emocijos energija) ir archetipinis „branduolys“ (mentalinio vaizdinio informacija). To pasekoje energija yra atpalaiduojama ir išveikiama, o patirtinė trauminė informacija išsaugojama psichikos „laikmenoje“,  tamdama sudėtine sielos būtiškosios masės dalimi, todėl „poreikio kartoti“ traumą algoritmas yra sustabdomas.

Taigi remiantis šia technika ir aptartomis archetipinėmis diadomis, nesunku daryti prielaidą, kad ir traumos „suvirškinimo“ (nerandu tinkamesnio lietuviško žodžio vietoj processinti)  metodai  taip pat turėtų būti bipoliniai.

Pvz. psichofizinės praktikos, padedančios išlaisvinti „jausmų nulemtame komplekse“ kapsuliuotą psichosomatinę energiją (tą akcentavo ir Jungas, ir Reichas, ir daugybė kitų), ir lygiagrečiai praktikuojamas įsįsamoninimas bei įprasminimas, naudojant įžodinimo ir pasaulėžiūros plėtimo technikas.

Ir jei pirmajam metodui šiandien teikiama nemažai reikišmės, tai antrasis tam tikra prasme yra nuvertintas – ypač kalbant apie pasaulėžiūros plėtimą. Juk moderni, mokslu paremta pasaulėžiūra taip dažnai tampa ribojančių nuostatų narverliu, iš kurio alcheminės asmenybės transformacijos raktelis tampa sunkiai pasiekiamas.

 O jei tokį jau nešiojate pasikabinę ant kaklo, sveikinu prisijungus prie traumuotųjų draugijos!