Apie sąmoningumą yra nemažai prirašyta, tačiau, jei paprašytume sąmoninguosius vienu sakiniu apibrėžti, kas tai yra, nebūtinai sulauktume greito ir vienodo atsakymo. Nes šį terminą galima naudoti bent jau 3-juose skirtinguose kontekstuose: fiziniame, psichologiniame ir dvasiniame. Tam tikra prasme į juos galima žiūrėti kaip į sąmoningumo lygmenis.

Sąmoningumas kažkam gali atrodyti tik dar viena mada, padedanti uždirbti visokio plauko konsultantams. Ir tame yra tiesos, tačiau kitoje lazdos pusėje yra tiesa, kad sąmoningumas yra vienintelis būdas turėti harmoningą santykį savim, kitais ir pasauliu plačiąja prasme ir jame efektyviai veikti.

Nesąmoningas žmogus net pats nesuvokia, kiek stipriai jis yra valdomas baimės ir dėl to konkuruodamas siekia fizinio pranašumo. Šiandien tai labiausiai susiję su finansiniu statusu ar intelektu, galinčiu jį užtikrinti, tačiau visapusiško saugumo jie anaiptol negarantuoja (o kai kurias rizikas ir padidina). Taigi nesąmoningam žmogui reikia nuolat stiprinti savo kontrolę aplinkai ir visiems, joje esantiems, o priemonės dažniausiai apima prievartą ir naikinimą.

Jei sąmoningumas šiandien vis dar yra prabanga siekti ne išgyvenimo, o evoliucijos, ateis laikas (jei dar nesame ant jo slenksčio), kai tai taps būtinybe.

I lygmuo: psichofizinis sąmoningumas

Pats paprasčiausias sąmoningumo apibrėžimas būtų veikimas sąmonės lauke. Todėl dažnas racionalus žmogus galvoja, kad jei nedaro nesąmonių, vadinasi, elgiasi sąmoningai. Tačiau pagalvokime, ar tikrai visada būname sąmoningi vairuodami? Taigi ir daugybę kitų dalykų darome autopilotu. Be to, dažniausiai pasikliauname išskirtinai mąstymu, ignoruodami ar net slopindami pojūčius ir emocijas, laikydami juos irracionaliais, nors dažnai jie yra signalas, kad kažkas su mūsų pasirinkimais yra ne taip.

Taip besielgdami, vidury amžiaus būname prikaupę gan sunkią terbą emocijų, kuri mus dažnai gerokai slegia, o jei dar laikome ją sandariai užspaudę, ta ne pirmo šviežumo substancija, prisikaupusi toksiškų dujų, gali prasprogti pačiu netinkamiausiu metu.

Taigi sąmoningumas yra priešingas autopilotui: tai yra gebėjimas įsisąmoninti – sąmonės lauke užfiksuoti ne tik mintis, bet ir pojūčius, emocijas ir jausmus. Nenoras į pastaruosius kreipti dėmesio dažnai reiškia slaptą vidinį karą su visais sabotažo bei diversijų elementais: nesureguliuota, disonansiškai veikianti sistema dažnai mobilizuojasi gynybai, kai nėra realios grėsmės; vienu metu kovoja ir vidiniame, ir išoriniame frontuose; arba kraštutiniu atveju, kaip kokia autoimuninė liga, ima pulti pati save, dar labiau sekindama gyvybinės energijos resursus.

Beje, šiame sąmoningumo lygmenyje galima būti paminėti ir jutimus, pranokstančius penkiajutimiškumą ir kuriuos kai kurie autoriai prilygina evoliuciniam pranašumui, kokiu kadaise tapo intelektas. Turiu galvoje gebėjimą užfiksuoti ir interpretuoti subtilius išorinius ir vidinius signalus: sinchroniškumo ir rezonanso apraiškas, sapnus, intuiciją, kuri gali pasireikšti ir kaip nuojauta apie situacijos baigtį;  ir kaip impuslas pasielgti kitaip nei planuota ar įprasta;  ir kaip argumentais neparemta įžvalga, pranokstanti asmenines žinias ir patirtį.

Dažnai tokį daugiajutimiškumą „racionalūs“ žmonės net nesigilindami nurašo polinkiui į ezoteriką. Nokautuojantis jų argumentas yra „mokslo neįrodyta“, nors pasigilinę į mokslinių įrodymų teoriją ir praktiką, suvoktų, kad mokslas ne tik, kad negali aprėpti visų fenomenų (lygiai kaip astoronomai nepažįsta juodosios materijos, kurios visatoje gali būti iki 75%), bet ir jo objektyvumas iš esmės yra subjektyvus (dėl kvantinio stebėtojo efekto, pasireiškiančio per dalelės-bangos dualumą).

Prielaida, kad žmonija evoliucionuoja iš penkiajutiminių būtybių į daugiajutimines, nėra nauja ir yra atlikta nemažai tų (seniau vadintų „paranormaliais“) gebėjimų tyrimų – tik ne visiems išankstinių nuostatų narvelis, suformuotas fundamentaliųjų mokslų žinių siekiančių, vidurinės mokyklos laikus, leidžia tam skirti deramą dėmesį.

Apibendrinus,  sąmoningumo psichofiziniame plane užduotis yra išmokti atjungti autopilotą, kur jis nėra būtinas ir pereiti į rankinį valdymą. Pagrindinis įrankis čia yra dėmesys, prireiks ir kantrybės. Tačiau savistabos siekiamybė yra neutralumas, neužterštas kritiniu vertinimu.

II lygmuo: psichologinis sąmoningumas

Jei pirmas lygmuo yra susijęs labiau su čia ir dabar savistaba, tai psichologinis sąmoningumas skatina atsigręžti į savo biografiją.

Visi mes turime iš vaikystės ar paauglystės atsineštų traumų, kurios neretai būna išstumtos į pasąmonę – mūsų sąmoniningai atminčiai nematomą sąmonės pusę. Dėl to gynybiškai – skausmingai ir neadekvačiai – reaguojame į tam tikras situacijas (dėmesio stoką, kritiką ar kt.). Ir ne taip jau retai patys to nesuprantame. Tačiau būtent pasąmoniniai dalykai stipriai įtakoja savivertę ir, be abejo, tarpasmeninius santykius.

Taigi šio lygmens sąmoningumas susijęs su tam tikru psichologiniu išprusimu, kuris padeda tas zombines programėles pastebėti ir kvestionuoti. Šie pirmi du žingsniai yra rimtas pagrindas atsirasti gebėjimui atpalaiduoti ir paleisti nekonstruktyvias, ribojančias reakcijas.

Tačiau tyrinėti nematomą sąmonės pusę, kas dažnai – ypač pradžioje – nėra labai malonus procesas, žmonėms labiausiai trukdo psichikos savigyna. Tai natūralus mechanizmas, saugantis nuo skausmo ir primenantis primenantis šarvą, kurį užsidedame kaskart išeidami į viešumą.

Šio mechanizmo pagrindu gali susiformuoti fiksuotas (augimui priešingas) mentalitetas, kuris pranoksta šarvą, nes saugo žmogų ne tiek nuo kitų, kiek ir nuo paties savęs. Tai anaiptol ne saugi slėptuvė, o vidinis kalėjimas, nes iš jo prižiūrėtojų (skilusios savasties dalių) galima tikėtis įvairiausių provokacijų, t.y. situacijų, kurios tarsi tyčia aktyvuos tuos nemalonius scenarijus.

Tai bus kalėjimas tol, kol kalinys galvos, jog „aplinka kalta“ (dažniausiai tai būna tėvai). O juk iš tiesų jis pats savo psichikoje saugo raktą nuo ribojančių nuostatų („taip negali būti“, „aš negaliu“, „aš privalau“, „pasaulis yra pavojingas“, „niekas man nepadės“ ir pan.) kalėjimo.

Būtent fiksuotas mentalitetas neleidžia plėsti sąmonės akiračio, kvestionuoti savo reakcijų kilmės, peržiūrėti problemų traktuotę (pvz. imti traktuoti jas kaip saviugdos užduotis), atsekti giluminių priežasčių, eksperimentuoti su kitokiais elgesio scenarijais ir priemonėmis.

Tas narvas dažnai būna vaikiško dydžio ir neleidžia žmogui augti. Dabar labai madinga kalbėti apie „vidinį vaiką“ – tai būtent ta psichikos dalis, kuriai nebuvo galimybės užaugti ir subręsti. Ir iš tiesų labai dažnai konfliktinėse situacijose – tiek šeimose, tiek organizacijose – turime reikalų nebe su saugusiais žmonėmis, o jų „vidiniais vaikais“, kurie nemoka pažiūrėti į situaciją objektyviai, iš neutralaus stebėtojo taško ir priimti konstruktyvių sprendimų.

Jei žmogus savo iniciatyva nepradeda išsilaisvinimo kampanijos, kuri leistų jo sąmonei išsiplėsti ir vaikui užaugti, jo narvą anksčiau ar vėliau sulaužo išoriniai veiksniai. Ir tokios lūžio situacijos, dažnai atrodančios kaip globalinės, yra gerokai labiau gąsdinančios ir skausmingos, nei sąmoningai pasirinktas palaipsninis virsmas.

Tai apibendrinus, šio lygmens užduotis yra nulpti pleistrus ir apžiūrėti savo žaizdas, susitikti su savo atskilusiomis dalimis ir prisiimti atsakomybę. Drąsos šioje vietoje neabejotinai prireiks, galbūt ir atkaklumo – nepasiduoti anksčiau laiko.

Beje, vidinio augimo atžvilgiu išsakomi kontrargumentai „man px“, „man neįdomu“ dažnai yra ne realaus intereso trūkumo, o priešinimosi indikatorius. Pasikapstyti, iš kokios šaknies realiai auga ši neigimo strategija, kai kam gali būti pirmas žingsnis sąmoningumo link.

III lygmuo: dvasinis sąmoningumas

Suvokimas ir pripažinimas, kad yra ne tik materiali, bet ir metafizinė tikrovė, be to, šioji yra pirminė, tipiškai laikoma tikėjimo klausimu. Būtų galima su tuo sutikti, jei ne patyrimai, pranokstantys minėtų 5 mums įprastų jutimų ribas.

Taigi sąmoningumas dvasiniam lygmeny yra paremtas siekiu aptikti (išgirsti, pamatyti, pajausti ar suvokti – kiek veiksmažodžių, tiek ir būdų) savo sielą ir užmegzsti su ja ryšį. Asmenybė ir kūnas, kurie penkiajutiminiam žmogui yra jo sąmonės ribos, sielai yra tik transporto priemonė arba įrankis.

Žmonės šias paieškas apibūdina įvairiai – kaip savęs, Dievo ar dvasingumo paieškas; kiti apskritai negali įvardyti ko ieško, tačiau jiems nurimti neleidžia sunkiai apibūdinamas diskomforto ar disonanso jausmas. Pastarajį dažnai įmanoma redukuoti į smulkesnes ir konkretesnes problemas, kurios turėtų grąžinanti ieškantįjį prie psichofizinio ar psichologinio sąmoningumo.

Asmenybė yra apribota psichikos, tuo tarpu sielos informacija, kalbant moderniais terminais, yra saugoma cloud‘e. Jos yra kur kas daugiau, nei galima būtų saugiai sutalpinti mūsų smegenyse, nesugadinus jų instaliacijos. Taigi sąmoningumo plotmėje dažniausiai galime naudotis tik ta sielos byla, kuri susijusi su dabartine mūsų inkarnacija. Ta byla –  tai mūsų gyvenimo kontraktas arba šventoji sutartis,  kuriai įgyvendinti įgijome asmenybę, atitinkančią sielos patirtį ir tobulėjimo tikslą.

Kuomet asmenybė tampa tiek sąmoninga, kad išgirsta, atpažįsta sielą ir įsiklauso į jos balsą, ji palaipsniui gauna prieigą prie minėtos bylos. Kuomet pradedame veikti iš sielos tikslo pozicijos, mūsų vidinės dalys įgyja tarsi naują tarpusavio saryšį  – ima veikti koherentiškai ir sukuria energetinį rezonansą. Asmenybei ir sielai susiliejus, ne tik pats žmogus, bet ir aplinkiniai pastebi iš šio vientisumo kylančią harmoniją.

Tai yra visiškai kita realybė, nei ta, kurioje funkcionuoja penkiajutiminė asmenybė, atitrūkusi nuo savo sielos. Tai ir yra tikroji galia, peržengianti baimę dėl išgyvenimo ir nukreipianti asmenybę į savo potencialo realizavimą.

Šiame lygmenyje sielos tikslais žmogus išmoksta naudotis ir „angelų paštu“, ir „akašos kronikomis“. Šia kryptimi galima eiti labai toli ir giliai – iki pat sąmoningumo ribos, kur prasideda viršsąmoningumas (ir šioje vietoje jau prasideda tikroji dvasingumo teritorija).

Apibendrinus, dvasinio sąmoningumo lygmens užduotis – plėsti savo sąmonę už ego (asmenybės) ribų. Šioje vietoje svarbiausias įrankis yra ketinimas, nes jis turi ne mažesnę galią nei fizinis veiksmas. Jei veikia I ir II lygmens sąmoningumas, suformuluoto ir nuolat palaikomo ketinimo, užtenka, kad siela duotų apie save žinoti.

Kuo čia dėta lytis?

Kadangi žmoguje apsijungia žvėries ir Dievo sąmonė, instinktai jį visada temps žemyn nuo sąmoningumo. Taigi, sąmoningumas – augimas link Dievo sąmonės –  yra apribojimų peržengimas. Kaip rašo universalaus dvasingumo koncepciją plėtojantis E.Tolle, „didžiausia vyrų kliūtis dažniausiai yra mąstantis protas, o moterų – skausmo kūnas“.

Seni tyrimai rodo (nors neatmesčiau, kad dėl įvairių aplinkos bei neuroendokrinologinių faktorių homo sapiens pajudės link uniseksiškumo), vyrai nuo kūdikystės labiau reaguoja į įrenginius ir mechanizmus, moterys – labiau į veidus ir jų išraiškas. Taigi vidinis pasaulis visada buvo moterų tiesioginio intereso sritis, kuomet vyrams svarbesni procesai, vykstantys išoriniame pasaulyje.

Taigi kai vyras pakviečiamas pasigilinti į problemų priežastis, kylančias iš vidinio pasaulio, atsakymas „neieškok subinėj sliekų“, „nekurk problemų lygioje vietoje“ yra žanro klasika. Vyrus protas skatina gintis ir kovoti su tuo, kas jiems atrodo svetima, be to, pasąmoningai asocijuojasi su grėsme, todėl jie dažniau pasiduoda tik tuomet, kai nulūžta (tai būdinga ir vyrišką strategiją pasirinkusioms moterims).

Tuo tarpu moterų jautrumas emociniam skausmui verčia elgtis kiek įmanoma prevenciškai, ieškoti išeičių, kol gyvenimas nevirto tragedija, taigi jos dažniau orientuotos į palaipsninį virsmą ir būtet todėl sudaro kritinę masę saviugdos renginių lankytojų.

Tyrimai rodo, kad vyrai turi aukštesnį savivertės jausmą nei moterys (paradoksalu tai, kad egalitarinėse vakarietiškose visuomenėse šis atotrūkis yra net didesnis). Aukšta savivertė puiku, jei ne atotrūkis tarp to, kaip save vertina žmogus, ir kaip aplinkiniai. Būtent sveika savikritika yra rimta prielaida augti, o tyrimai rodo, kad moterys greičiau sureguoja į kritinį grįžtamąjį ryšį ir atitinkamai koreguoja savivoką.

Be to, nemaža dalis moterų absoliučiai racionaliomis savęs nelaiko (dažniau tiek pat veikiamomis emocijų ir jausmų), taigi jas lengviau paskatinti suabejoti savo sąmoningumo laipsniu. Be to, jų sistema (kaip ir vaikų, įskaitant ir berniukus), atviresnė naudotis „nekonveciniais“ jutimais.

Yra tyrimų, kurie teigia, kad vyrai labiau linkę problemas depersonalizuoti ir eksternalizuoti (#aplinkakalta), o moterys – internalizuoti (#kassumanimnetaip?). 

Sąmoningumo praktika santykiuose

Sąmoningumas yra gebėjimas kurį reikia lavinti, tačiau tai darant tik individualiam lygmeny, itin dažnai pakliūnama į „aukšto lygio“ iliuziją, kuri dūžta tarpasameniniuose santykiuose, susidūrus su taip vadina nesąmoningumu.

Taigi sąmoningumo praktika santykiuose turi du pagrindinius principus: pagarbą kito kitoniškumui ir individualiam sielos keliui ir buvimą ne teorijos ruporu, o tyliu praktikos pavydžiu. Sąmoningumas paremtas principu, kad vienintelis žmogus, kurį turi teisę tobulinti ir keisti, esu aš pats.

Kai kito žmogaus nesąmoningumas pradeda erzinti ir iš to kyla noras aną mokyti, tobulinti ir taisyti –tai rimtas signalas, kad patekome į sąmoningumo iliuziją. Tai tėra tik asmeninio ego manipuliacijos ir bandymas išaudoti kitą žmogų savo interesams. Egoizmas yra normalus, tik nereikia savęs apgaudinėti ir kitam prastūminėti Trojos arklio.

Iš tiesų matau nemažai porų, kurių sąmoningumas atrodo netolygus, net plika akimi žiūrint, bet klausimas ar jis tik nėra procentiškai proporcingas? Jei save laikai 90%, tai kitam gal belieka tik 10%; ar sutiktum sąmoningai savo 90% nuleisti iki 50%, kad kitas paaugtų 40%ia?. Bet tai tik retoriniai klausimai. Dauguma disproporcijas nurašo tai „neteisingiems“ pasirinkimams, tačiau karminiu požiūriu tai patys teisingiausi pasirinkimai, kurie verčia mus daryti savo namų darbus vietoj patogaus tinginiavimo.

Mes visi esame tokiuose santykiuose, kokių šiuo metu esame verti. Juk didžioji sielos meilės pamoka, kurią mes bandome išmokti per santykius poroje ir su vaikais, yra gebėjimas priimti kitokį ir leisti jam būti, kartu neišduodant savo sielos kelio. Taigi būti kartu ar atskirai – tik mūsų sąmoningo pasirinkimo klausimas.

O tie, kas nėra santykiuose, šiam pamokos formatui, matyti, nėra nusiteikę ar pasiruošę – tikėtina, kad dar turi darbo, priimant save tokį, koks esi, o ne tokį, koks norėtum būti, besilygindamas su kitais. Tai irgi svarbi užduotis, kurios neatlikus, santykiuose senos žaizdos būna barstomos druska.