Apie psichiatrą, psichoterapijos pradininką Lietuvoje Aleksandrą Alekseičiką iš tiesų sklando legendos – tai kažkas užsimena apie hardcorinį jo darbo metodą terapinėje grupėje (ar balandžio seminare), ar skaitęs vieną iš knygų, ar tiesiog dirbęs tais pačiais laikais toje pačioje Vasaros gatvėje.
Ir tos legendos pasakoja ne apie psichoterapijos dievą, o apie provokuojantį keistuolį, kuris daugelį nesunkiai išspirs iš komforto zonos – neaplenkdamas ir kolegų profesionalų.
Buvimas balta varna mano akyse niekada nebuvo minusas – greičiau atvirkščiai, galbūt dėl to, kad man, kaip ir gydytojui, buvo nesėkmingai siekta suformuoti saugų prisitaikėlišką būdą, itin vertinamą sovietmečiu. Todėl į paskalas apie tokius žmones žiūriu kiek rezervuotai – kuo pasakotojas didesnis komformistas, tuo stipresnė jo alerginė reakcija.
Taigi puiku, kad pranciškonų vienuolio Arūno Peškaičio ir Bernardinai.lt redaktoriaus Andriaus Navicko knyga „Gyvename kartą, bet kiekvieną dieną“ yra ne apie Alekseičiką, bet pokalbis su juo – tai tikrai geresnis būdas pažinti žmogų, pamatyti dalykus jo akimis. Tačiau, kaip ir įspėjo patys autoriai, darbas su medžiaga buvo sunkus. Ir dėl to, kad kalbėtasi daug kartų, ir medžiagos buvo daug, ir dėl to, kad pašnekovas kalbėjo rusiškai (neabejoju, kad tai pagrįsta, nes mane pačią yra ne kartą nustebinęs akivaizdus šios kalbos žodžių prasminis užtaisas ir tarpusavio sąsajos)
Ir to sunkumo apraiškos matyti – jei pirma pusė knygos skaitosi smalsiai, tai toliau pasikartojimai jau darosi įkyrūs. Galbūt galima tai nurašyti pašnekovo amžiui ir knygos rengimo proceso specifikai, kita vertus, tai nurodo, kad gydytojo paveikslas labiau tikras, nei tobulas.
Jo asmenybės teritorijoje ypač ryškia linija atskirtas drąsos laukas, besidriekiantis nuo nesistemiškumo esant sistemoje, iki puikybės ar „didybės manijos“, kaip leidžia savo įžangoje išsireikšti A.Peškaitis. Taigi galbūt galima daryti prielaidą, kad tiesmukiškumą praktikuojantis maestro save geba matyti iš šono ir dėl to nėra įžeidus kitų atviriems pastebėjimams.
Drąsa turėti pažiūras, išsišokančias iš daugumai patogaus mąstymo, laikytis savo principų ir eiti prie reikalo be užuolankų, ne tik kad sovietmečiu, bet turbūt niekada nebuvo norma. Ir, visada, neišskiriant šių laikų, naudingiau būti profesiniame trende – kitaip sulauksi ne tiek kritikos (kuriai drąsus žmogus yra pasiruošęs), kiek paniekos, į kurią belieka reaguoti kaip karavanui į lojančius šunis. Nekalbant apie reakcijas, kurias sukelia pagalių kaišiojimas į sistemos ratus.
Todėl tame neabejotinai yra žmogaus drama, nes nepaisant atsparumo spaudimui ir akivaizdžių rezultatų, kai netipinis požiūris pasiteisina, kovotojo šarvai tampa vis kietesni, ir vis daugiau tikimybės praleisti subtilius niuansus. Bet kuri pasirinkta strategija tam tikromis gyvenimo aplinkybėmis pasireiškia kaip apribojimas. Be to, toks psichoterapinio proceso fenomenalumas yra tiesiogiai susijęs su vedlio asmenybe, taigi metodo perdavimą įpėdiniui daro praktiškai neįmanomu (pasigedau šio klausimo knygoje…).
Ne veltui didžiulę patirtį įgijęs praktikas retai buvo gydymo įstaigos administracijos malonėje, nepritapo nei vienoje akademinėje institucijoje. Knygoje ne kartą akcentuota, kad nuo jo atsižengnoja dauguma jaunesnių kolegų, kurie vėliau pradėję psichoterapinę praktiką, nori nenori patyrė vienokią ar kitokią Alekseičiko įtaką (tačiau tai ne tas pats, kas perduoti autorinį metodą).
Tiesmukiškumas, kategoriškumas yra tos savybės, kurios apsunkina bendravimą. Tačiau, nors važiavimas greitkeliu dažnai kainuoja, vis dėlto greičiau atveda į tikslą. Todėl šioje vietoje susimąstau, ar šio gydytojo metodai būtų tokie, kokie yra, jei sistema būtų palanki ilgalaikiam ir individualizuotam gydymui? Gal ji tiesiog nepaliko kito pasirinkimo, tik įgyti tokį aštrų psichoterapinį skalpelį – man šis palygininimas atrodo labai vietoje žinant, kaip stipriai gydytojas didžiavosi savo tėvu – talentingu chirurgu, kuris efektyviai palengvindavo pacientų kančias.
Man rodos, galimybė bent per knygą pažinti šį nepatogų, nenorminį psichikos specialistą labai aktuali šiais laikais, kai perdėm jautrus, atsargus elgesys su mažais žmonėmis jau pradėjo rodyti savo grimasas: šalyse, kur emocinis intelektas beveik 100% pakeitė autoritetą, vaikai pasižymi itin žemu psichologiniu atsparumu, kas ne itin palanku psichinei sveikatai. A.Alekseičiko autorinis metodas, vadinamas „Intensyvaus gyvenimo psichoterapija“ yra tarsi atsvara drungnam, nedirektyviam, perdėm tolerantiškam psichoterapiniam priėjimui, kuris madingas šiandien. Vien dėl to, kad ne visiems žmonėms veiksmingas glostymas pagal plauką – jiems tiesiog reikia iššūkio.
„Psichoterapija turi ne „saugoti“ žmogų nuo gyvenimo, bet padėti jam gyventi kuo intensyviau, kuo spalvingiau, kuo tikslingiau. (…) Psichoterapija yra veiksmas, o ne tam tikrų simptomų, pojūčių, atsiminimų, jausmų atnaujinimas. Tai veiksmas, vedantis į intensyvesnį, vientisesnį gyvenimą. Psichoterapija neturi supaprastinti žmogaus gyvenimo. Priešingai ji turi padėti pašalinti schemas, kurios pacientui trukdo gyventi intensyviai“, – tokį požiūrį knygoje dėsto psichoterapeutas.
Nekalbant apie Alekseičiko žiūrėjimą į dalykus iš krikščioniškos perspektyvos ir per sielos prizmę. Šiais visuotinio efektyvumo laikais kritinei masei (tačiau anaiptol ne visiems) kaip akibrokštas gali skambėti gydytojo teiginys, kad liga gali būti naudinga, kad reikia leisti ligoniui išsisirgti, ir nuo mirties nesislėpti. Ne kartą užtvirtintas ir įsitikinimas, kad vaistai neturėtų būti vienatinis bendravimo būdas su psichinių sunkumų ar sutrikimų turinčiais žmonėmis. Apskritai knygoje gausu (yra netgi keli puslapiai skirti grynai gydytojo aforizmams) įžvalgų amžinaisiais klausimais – apie tikėjimą, meilę, mirtį ir kt.
Taigi abejingų šiai asmenybei greičiausiai nėra – arba gerbia, arba negali pakęsti. Natūralu, kad jei trūksta pagarbos, vadinasi, trūksta supratimo, kas dažniausiai atsiremia į noro suprasti stoką. Dažnai save tolerantiškais laikantys žmonės mėgsta išsireikšti „aš nesuprantu, kaip jis/ji taip gali …“. Ir tai yra ne smalsumo, o politkorektiška nepritarimo išraiška.
Taigi tolerancija dažniausiai galioja tol, kol oponento pažiūros sutampa su dominuojančiomis kultūrinėmis normomis. Tačiau susidūrus su absoliučiai priešingomis vertybėmis, liberalai akimirksniu pavirsta konservatoriais. Taigi ši knyga – puikus lakmuso popierėlis.
Leave a Reply