Apie bibliodramą ir tikėjimo fenomenus

Pirmiausia reiktų pasakyti, kad „bibliodarma“ reiškia „psichodrama“ + „biblija“, taigi nereiktų jos painioti su biblioterapija (skaitymo terapija). Kitas momentas – turbūt ne visi žino, kas ta psichodrama. Tai yra tarptautinių asociacijų pripažintas psichoterapinis metodas, kuriame klientų vidinių klausimų sprendimui pasitelkiama vaidyba.

Antra, iš karto prisipažinsiu, kad niekada nebuvau Biblijos skaitinių gerbėja, greičiau priešingai. Stojus nepriklausomybei, man, kaip ateistine dvasia auklėtam vaikui, niekada jokių močiučių nemokytam poterių ir netampytam į bažnyčią, mama švietimo tikslais bandė paskaityti ar tai vaikišką biblijos adaptaciją, ar tai tikrąją versiją. Mane kažkodėl iš karto ištikdavo alerginė reakcija –  literaliai staugdavau užsidengusi ausis, kad šito tikrai neklausysiu.

Dramos reikalai buvo geresni – nebuvau jai gabi, tačiau su nostalgija prisimenu pusmetį lankytą dramos būrelį. O neseniai vienoj konferencijoj prie manęs priėjo mergina ir kažkodėl paklausė, ar aš nesu aktorė. Iš tiesų kartais pavadinu save aktore iš sudegusio teatro, tačiau personažus traktuoju kaip subasmenybes, o ne kaukes.

Taigi, kai susirinkome į bibliodramos užsiėmimą Jėzuitų gimnazijos patalpose esančioje celėje ir 8-iese susėdome ratu pasidalinti intencijomis, kai kuriuos iš šių aspektų ir papasakojau, iliustruodama savo komplikuotus santykius su religija. Jie gan netikėtai buvo apsivertę paauglystės metais, kuomet savo iniciatyva nusprendžiau pasikrikštyti ir kurį laiką intensyviai meldžiau išgelbėjimo iš situacijos. Tačiau nesulaukusi jokios Dievo pagalbos kritiniais gyvenimo atvejais, nusivyliau, be to, ėmiau aršiai nekęsti pamaldžios povyzos davatkų, kurios tik ir laukdavo progos kažką apkaltinti ir nubausti. Tikybos mokytoja mokykloje tai puikiai įasmenino ir sėkmingai tarnavo mano agresijos taikiniu.

Užtruko laiko suvokti, kad davatkos nelygu bažnyčia, o bažnyčia nelygu religija, o religija nelygu tikėjimas. Dar įdomiau, kad supratingiau pažiūrėti į krikščionybę mane paskatino Nikos Kazanzaki knyga „Paskutinis gundymas“, o vėliau ir  kabala. Dar labiau santykį išlygino tokių kontempliatyvių krikščioniškos pakraipos intelektualų kaip Simone Weil ir Thomas Merton knygos. Anksčiau galvojau, kad krikščionybė tinkama tik ribinėms asmenybėms – arba egzaltuotiems dogmatikams, arba superintelektualiems žmonėms, bet pastaraisiais metais naujojo popiežiaus ir charizmatiškų kunigų kampanijos sugeba pritraukti ir masių.

Na, bet po gan ilgos įžangos laikas grįžti prie konkretaus patyrimo. Po pasidalinimo rato pradedame apšilimą. Beje, reikia pastebėti, kad iš septynių dalyvių tik vienas vyriškos lyties. Tai, kad šį mėnesį jau ketvirtą kartą užsiėmimuose susiduriu su žiūrėjimo į akis užduotimis, jau tampa įprasta ir nuobodu. Šįkart prasukome tiek kartų, kiek reikėjo susidurti su kiekvienu dalyviu.

Po apšilimo vėl susėdome į ratą ir klausėmės konkrečios ištraukos iš Biblijos – artėjančių Kalėdų proga parinktas apreiškimo Marijai pasažas. Turėjome stebėti save ir įvertinti, kuris herojus rezonuoja. Mane lyg sudomina antra pagal svarbą angelo Gabrieliaus rolė, tačiau Marijos psichologija man net atrodo įdomesnė. Įdomu, kad kai reikia rinktis roles, niekas neskuba rinktis pagrindinių vaidmenų – pirmiausia prisiimami šventosios dvasios, malonės, šešėlio, Juozapui pasirodžiusio angelo vaidmenys. Marijos vaidmuo pasiūlomas mano pažįstamai – itin įdomiai asmenybei, kuri taip pat dalyvauja užsiėmime. Aš vaidinti Juozapo ir įsijausti į vyrišką psichologiją visiškai nenoriu, nes atrodo, kad vyriško požiūrio į reikalus aš jau soti. Taigi iš esmės man lieka Gabrielius.

Prieš tai kaip vaidinsime, paklausiu, ar mums reikia laikytis teksto, ar galime šnekėti savais žodžiais. Gaunu patvirtinimą, kad galime vaidinti kaip norime, nes pirminis turinys nėra labai išplėtotas. Man visgi lieka dilema, ar pavyks įsijausti į to laikmečio žmonių savimonę – o aš esu įsitikinusi, kad ji buvo radikaliai kitokia, ir man visiškai svetima ir vargu ar suprantama. Nežinau, ar tas atotrūkis nuo šių laikų mentaliteto reikalingas, bet esu pasiruošus savieigai – tam, kas gausis.

Pasiruošti rolėms gauname dėžę rekvizito – tai daugiausia įvairių audinių atraižos. Aš apsitaisau ryškiai raudonu audeklu it tunika ir įspūdžio dėlei iš arabiškos skaros susisuku tiurbaną. Jei galėčiau, dar išsitepčiau veidą kaip tamsiaodis ir įsisegčiau masyvų auksinį auskarą tarsi koks mauras. Kaip jums toks angelo Gabrieliaus įvaizdis? Faktas, kad nesu susipažinus su angeologija ir neturiu žalio supratimo apie arkangelų charakterius ar hierarchijasJ

Prieš veiksmą nieko nesitariame, tik išeiname į koridorių ir grįždami į celę pasakome savo vaidmens vardą. Vienintelis dalykas apie kurį pagalvojau, tai kaip padaryti, kad Marija išsigąstų manęs, kaip parašyta apreiškime. Beje, būtent pagarbi baimė buvo ta tema, kuri kilo man bekonspektuojant vieną knygą – pagalvojau, kad nesu jos patyrusi, o tai laikoma vienu reikšmingiausių dvasinių patyrimų. Taigi man šauna į galvą pasirodyti Marijai su trenksmu – kad natūraliai išsigąstų, o ne elgtųsi pagal raštą. Tuo tikslu paimu kėdę ir kaip reikiant trinkteliu į žemę. Chebra nuščiuvus – jaučiu jų emociją, man panašiausią į pasibaisėjimą. Ir tada prasideda spontaniška improvizacija – ant tos kėdės atsisėdu impozantiškai, užmetusi koją ant kojos. Iš pradžių tyliu ir stebiu išsigandusią Mariją. Ką šnekėsiu nežinau, bet pradedu griežtai. Vaidyba to nepavadinčiau, nes vos spėju kurti turinį.

Kai perdaviau Marijai žinią, jog pagimdys Dievo sūnų, iš jaunos moters tikėjausi pasipriešinimo, abejonių ar bent nepasitikėjimo. Turint galvoje, kad tuo laiku krikščionybė buvo tik sekta ir dar nebuvo įvykusi istorija, pavertusi ją viena iš dominuojančių pasaulio religijų, mane toks Marijos dievobaimingumas ir stebino, ir erzino. Kuo ji buvo nuolankesnė, tuo kiečiau su ja kalbėjau – tarsi tokia lengvatikė galėtų taip pat lengvai persigalvoti ir nuklysti.  Taigi spontaniškai, bet griežtai ją sustabdžiau nuo ėjimo pas Juozapą – vėliau paaiškėjo, kad tai buvo svarbus lūžis herojės suvokime, kiek ji turi būti proaktyvi, kiek pasikliauti Dievo valia. Siužeto eigos toliau detaliai nekomentuosiu, tiesiog pažymėsiu, kad kiti herojai elgėsi itin dievobaimingai ir pakylėtai.

Turėjau progos įsitikinti, kad mane toks „dievo avelių“ įvaizdis erzina ir kyla agresija, pasireiškianti noru provokuoti. Suprantama, kad tai neliko nepastebėta kitų dramos dalyvių – tik vienus tai suerzino, o kitų buvo atliepta (paradoksalu, kad šioje pusėje buvo ir pagrindinė herojė, į kurią tai buvo nukreipta). Kai užbaigę vaidinimą susėdome reflektuoti patyrimo, iš kai kurių dalyvių sulaukiau griežtos kritikos savo vaidmeniui. Kadangi neturiu įpročio dalykų priimti asmeniškai, o šįkart dar ir galėjau pasislėpti už vaidmens, jaučiausi tarsi impregnuota – tarsi bet kuris spjūvis nutekėtų nepalietęs esmės.

Bet buvo teisingai pastebėta, kad mano įkūnytas arkangelas labiau panašus į puolusį angelą Liuciferį. Kaip vėliau užtikau teologo ir biologo parengtoje knygoje „Apie angelų prigimtį: ten, kur susitinka mokslo ir dvasios tyrinėjimo laukai“, Liuciferio nuodėmė yra šiuolaikinio žmogaus priešgyniavimo, atskalūniškumo priežastis. Liuciferio sąmonė yra teisės naudotis autonomine laisve ištakos. Ir tai yra žmogiškos sąmonės ir kartu pasaulio poliariškumo pradmuo.

Man geriau pažįstamas yra tiksterio archetipas, kuris, pasižymėdamas intelektu ar slaptomis žiniomis, žaismingai laužo taisykles ar elgesio normas. Kiek save stebiu, man tai įprastas elgesys, jei patenku į vieną pusę persisvėrusią sistemą – disbalansas mane dirgina labiau, nei buvimas „baltai varna“, vienai prieš visus. Ir reiktų nepamiršti, kad gerokai senesnėse nei krikščionybė tradicijose, harmonija atsiranda iš jėgų (tik sąlygiškai „baltų“ ar „juodų“) pusiausvyros, o ne status quo vienoje svarstyklių pusėje.

Kaip sakė psichodramos vadovė, be mano išsišokimo visi per šį etiudą taip lengvai būtų ir praslydę. Įdomu, kad žmonės, kuriuos sudirgino mano vaidmuo, eigoje nė nebandė pakreipti įvykių kita eiga. Įprasta manyti, kad tokiais atvejais trūksta drąsos, tačiau drįsčiau kelti versiją, kad pirmiausia trūksta vaizduotės, kaip išvengti konfrontacijos arba į ją sueiti žaidžiant.

Ne vienas išminties autoritetas (matyt, išskyrus biblinius) yra pastebėjęs gyvenimo ir žaidimo paralelę. Ir čia kanoninė krikščionybė man turi vieną esminį trūkumą – ji kiekvieną pasirinkimą vieninteliame gyvenime susvarbina iki tokio lygio, kad suklysti tampa baisu. Taigi supratau, kad man vis dėlto nepakeliui su pasaulėžiūra, kuri remia gyvenimą pagal priesakus, o ne mokymąsi iš patirties ir yra neigia priežastinius ryšius, peržengiančius vieno gyvenimo ribas.