Lėlių dirbtuvių reklamą man paprasčiausiai išmetė „Instagram“ algoritmas. Tačiau savaime tai nieko nebūtų reiškę, jei ne mano sena trauka lėlėms. Per kelis pastaruosius dešimtmečius bent du kartus buvau susižavėjusi interjerinėmis lėlėmis, tačiau nuo įsigijimo kaskart sustabdydavo kaina ir klausimas, kiek man iš tiesų jos reikia.

Mintis, kad galėčiau bandyti lėlę padaryti padaryti net nekilo – tiesiog maniau, kad tai reikalauja specifinių įgūdžių, kurių ugdyti visiškai neketinau. Juolab, kad pastaruoju metu sekiau keletą lėlių kūrėjų profilių  – viename jų skelbiami gamybos proceso epizodai, kuriant neįtikėtinai realistiškas lėles, man sukeldavo neįmanomos meistrystės jausmą.

Taigi absoliučiai spontaniškai užsirašiusi į 4 pamokų ciklą „Artotekoje“ per daug nesitikėjau. Apskritai neturėjau jokių lūkesčių – tiesiog buvo smalsu išbandyti procesą nuo nulio. Skirtingai nei kai kurios į kursą susirinkusios kolegės, gamybos proceso nebuvau mačiusi net „youtube“. Be mokytojos buvome 6-iese, iš kurių pusė bent jau turėjo kažkokią viziją, ką nori padaryti, o likusios – įskaitant mane – nelabai nutuokiančios kas čia ir kaip bus.

Viskas prasidėjo nuo vielos lankstymo ir jau šiame etape kilo klausimai, kokioje pozoje bus lėlė – stovės? sėdės? kaip laikomos kojos? ką „veiks“ rankos? Atsakymų į nei vieną šį klausimą neturėjau, taigi dariau kaip paprasčiau – stovimai pozai reikės arba stovo, arba labai gerai išbalansuotos pozos, taigi paprasčiau bus tiesiog pasodinti lėlę ant lentynos ar židinio atbrailos.

Tada perėjome prie ufonauto stadijos – tūrių formavimo su folija. Tai nebuvo sunku – svarbiausia geros formos kaukolė. Jau šiame etape pasirodė, kad lėlės galva ir torsas – gal dėl vielos persisukimo – „nenori“ žiūrėti tiesiai. Šiame etape iš modilino darėme ir plaštakas. Įdomu, kad piešti plaštakas man gerokai sunkiau, nei lipdyti. Tačiau būtent čia prasidėjo anatominiai niuansai, su kuriais dėstytoja mums stipriai padėjo viso proceso metu.

Antra pamoka prasidėjo nuo mumijos stadijos ir gipso sluoksnio klijavimo ant folijos. Tai nesudėtingas procesas, bet kol nesuvoki, kas bus toliau, neaišku, kokios apimties ir kiek tolygias kūno dalis formuoti. Kadangi nuo antros pamokos jau pasijuto, kad reikia dirbti greičiau, tai perfekcionizmą lengva ranka atidėjau į šoną. Vėliau supratau, kad šį etapą buvo galima atlikti atidžiau ir kokybiškiau. Beje, iš gipso formuojama ir krūtinė, taigi šiame etape mane jau pagavo azartas lėlei dovanoti tai, kuo pati pasigirti negaliu.

Jaučiausi kaip plastikos chirurgas, pildantis kliento svajones. Ypač, kai ėmėmės lipdyti modilino sluoksnį ant veido ir krūtinės. Juokavau, kad nosis moteriai tokia pat svarbi kaip ir papaiJ Vėlgi – lėlei dovanojau savosios priešingybę – griežtoką smailą nosį. Dar įdomiau buvo formuoti lūpas – būtent šiam etape ištiko nuostaba, kad nevaldant nei rankų, nei medžiagos, nei įrankių kažkas gaunasi. Ir tai gali būti keičiama – tikra mažoji skulptūra. Net ir šiame etape neturėjau konkrečios vizijos, tačiau pradėjo aiškėti, kad lėlė tampa savotišku mano alter ego ir įgauna bruožus/savybes, kurių pati stokoju. Vis dėlto nuo pat pirmojo prisėdimo išliko pojūtis, kad ne aš ją kuriu, o ji pati kuriasi.

Trečią pamoką šlifavome atviras dalis – čia vėl man pakišo koją preciziškumo trūkumas, veidas toli gražu nebuvo lygus, tačiau tie smulkūs trūkumai man atrodė absoliučiai natūralūs. Akrilo dažais suteikę odos spalvą, ėmėmės piešti veidus. Tai atrodė, kaip labai atsakingas momentas, prieš kurį drebėjo rankos. Nors neturėjau intencijų sukurti tobulybę, nežinojimas ką nori padaryti, yra savotiškas jausmas, sumišęs su baime, kad neišeis, sudarkysi nekaltą kūrinio veidą. Nors „youtube“ pilna visažo specialistų demonstracijų, kaip tonuoti veidą, pakartoti tokį šešėlių teatrą, kuris radikaliai patobulintų veido bruožus, ant savęs niekada nebandžiau. O būtų pravertę…

Plonyčiu teptuku tapyti akis dar didesnis iššūkis. Išėjo šelmiškos ir dar išprovokavo ir strazdanas – nors iš pradžių nebuvau tikra, ar pagerinau, ar pabloginau situaciją. Antakius užpaišiau per aukštai, taigi teko valyti ir pakartoti grožio procedūrą. Lūpų tonavimas buvo pats paprasčiausias. Baigus veidą, buvo smagu pritinkinti plaukus – chaotiška raudonplaukės ševeliūra panaikino visas abejones dėl strazdanų. Tačiau dar reikėjo nulipdyti blauzdas ir pėdas. Mano vienintelė lėlė planavo likti basa – pradėjau joje matyti hipę, gėlių vaiką.

Prieš paskutinę pamoką specialioje parduotuvėje nupirkau ryžo pluošto plaukams, nes nusprendžiau, kad įdomiau bus su ilgais plaukais. Plaukai – įeina į svarbiausių moteriškų atributų top-3.  Tiesą sakant, netrumpą gyvenimo periodą pati buvau ryža ilgaplaukė, bet tai jau praėjęs etapas, kurio, matyt, pasiilgstu. Ševeliūrų formavimas buvo ne mažiau įdomus nei veido lipdymas ir paišymas. Ir čia jau buvo gaila, kad dirbtuvės suspaustos į tokį trumpą laiką – nes ir dirbti su savo lėle, ir stebėti kitas technikas (pvz. šukuosenos formavimą iš kailio atraižų) per daug sudėtinga.

Atsiradus plaukams, lėlės charakteris kiek pasikeitė. Kad plaukai netrukdytų, juos apsukau aplink lėlei galvą ir šito aukso vainiko jau nebesinorėjo ardyti. Tiesiais ilgais plaukais man ji atrodė per daug panaši į undinę (o su šiuo personažu turiu atskirų mitopoetinių reikalų).

Kai pradėjau knisti audinių atraižų krūvą, skirtą lėlių drabužiams, fantazija mane apskritai nukirto – buvo tiek įdomių derinių pasirinkimų, o lėlė tik viena. Tačiau hipiška idėja nugaravo, kai akis patraukė žalio aksomo gabalėlis, gėlėta medžiaga, imituojanti siuvinėjimą kryželiu, ir aguonos raudona. Supratau, kad pridėjus baltą perkelį, čia gausis baltiniai, sijonas ir liemenė – toks piemenaitės įvaizdis.

Tačiau po ketvirtosios pamokos lėlę teko parsinešti pliką, nes žinojau, kad visko nespėsiu – norėjosi ramiai apgalvoti ir susikirpti atraižas. Rūbų siuvimas namuose vis labiau ėmė panašėti į kažkokį sakralų procesą. Kontekste buvo mėnulio pilnatis ir buvau suplanavusi nueiti į moterų ratą, kurio tema buvo darbas su vidiniu šešėliu. Iš to susitikimo atsiprašiusi išėjau, nes kūnas ėmė kuo akivaizdžiausiai signalizuoti, kad ten būti man nėra prasminga, vadinasi, reikia dingti iš ten.

Vietoj to, grįžusi pasiėmiau akmenį, kaip žvakidės pakaitalą, užsidegiau iš „Artotekos“ dovanų gautą tikro vaško žvakę, ir ėmiau tylomis siūti. Specialiai nesijungiau jokio podcasto, kad nenukreiptų dėmesio nuo savęs ir čia ir dabar vyksmo. Akivaizdu, kad siuvimas rankomis (kaip ir bet koks kitas rankų darbas) įkrauna daiktą sutankinta kūrėjo energija. Mačiau, kaip lėlė virsta į keltų raganą, turinčią labai glaudų ryšį su gamta, jos ciklais, perprantančią stichijas.

Jau seniau šiemet iš sapno ar pasąmonės buvo iškilęs vardas Heilė, tačiau nenumaniau, kur jį pripaišyti. Tačiau su delčia baigdama drabužius, supratau, kad tai ji – Heilė. Vardas kildinamas iš graikiškojo Helena, kuri reiškia „šviesi, šviesioji”.  O ir pati kaip antrą vardą krikštui esu pasirinkusi Eleną. Kai dabar skaitau platesnį charakterio, siejamo su šiuo vardu aprašą, esu nustebinta sutapimų. Apskritai lėlės kūrimo kontekstas buvo nusmaigstytas tam tikrų sąsąjų, ženklų.

Savaitgalį teko nagrinėti transformacines temas ir jaučiau, kad kažkas su tuo procesu ne taip, kad neteisingos pradinės prielaidos, dėl to kryptis nerezonuoja. Tarp „ne aš“ ir „idealiojo aš“ nesigavo pusiausvyra. Ir esu tikra, kad Heilės pasirodymas man padėjo suvokti, kad mano „idealusis aš“ yra labiau primestas, nei kylantis iš vidaus, todėl per silpnas būti derama atsvara išstumtai daliai. Būtent kontempliatyvus laikas, skirtas lėlei ir jos tarsi savaime susikūręs charakteris, leido identifikuoti, kad toje pusėje yra gerokai daugiau galios, nei aš įsivaizdavau. Ir net jei jos išraiška kažkam nėra patogi ar priimtina, neprivalau jos gniaužti. Jei viskas taip ir yra, dalykai stojasi į vietas ir „realusis aš“ tampa subalansuotas ir ramus dėl savo išlikimo.

Kaip bežiūrėsi, Heilė man susijusi su Saule, ir šių metų žiemos saulėgrįža man kaip niekad svarbi. Nuojauta kužda, kad prasideda naujas ciklas, kurio ribą Heilė visada man primins.