Neslepiu, jog skeptiškai žiūriu į kas antro su savo vidum padirbėjusio žmogaus norą parašyti knygą. Nemažai tų brošiūrų jau prirašyta ir šitas konvejeris, akivaizdu, sustoti nežada. Taigi į Aistės Paškevičiūtės, kuri savo laiku buvo viena iš „TV papūgėlių“, parašytą knygą „Laisvųjų papūgų karta“ perdėm rimtai nepažiūrėjau, tačiau peržiūrėtas interviu su autore (visiškai kitokiame amplua) paliko malonų įspūdį – koks būna pasikalbėjus su panašių pažiūrų žmogumi.

Iš mane pasiekusios komunikacijos buvau susidariusi įspūdį, kad knyga yra apie vidinę transformaciją, patirtą nuosavu kailiu (o tokios žinomų žmonių dienoraštinės istorijos – anokia naujiena), todėl pirmiausia man netikėtas buvo kampas, iš kurio autorė „atakavo“ temą. Tai socialinė inžinerija – manipuliavimas vartotojų masių pasąmone, kurį įgalino reklamos ir ryšių su visuomene industrijos, išaugusios iš psichologijos mokslo substrato.

Kadangi pati dirbau toje industrijoje, man tai ne naujiena, tačiau A.Paškevičiūtė skyrė tam pakankamai dėmesio ir argumentų, kad ir šventai tikintiems progresu žmonijos labui būtų aišku, kur to progreso kojos dygsta ir kokius jo šalutinius efektus patyrė millenialsų karta.

Kartų problematika man taipogi įdomi, tačiau, galvoju, kiek specifinės kartos prizmė šios knygos aktualumą padidina, kiek apriboja. Suprantama, jog autorė tvirčiausiai jaučiasi kalbėdama apie savo kartos iššūkius, tačiau, kadangi ji paliečia ir universalius psichologinius reiškinius – vaikystės traumų, auklėjimo, pasąmonės, sąmoningumo, puikybės ir nuolankumo, baimės ir drąsos, brandos ir atsakomybės bei kt. –  manau, kad šį knyga tiek pat aktuali ir kitoms, šį laikmetį kartu su millenialsais išgyvenančioms vyresnėms ir jaunesnėms kartoms (ką patvirtina ir Nomedos Marčėnaitės bei Jolantos Blažytės atsiliepimai). Išskyrus mamystės aspektus, kuriuos gal vertėjo pataupyti atskirai knygai.

Nors minėtos psichologinės temos nėra naujos, juolab, šioje knygoje perdėm plačiai ar giliai nenagrinėjamos, tačiau A.Paškevičiūtės požiūris į jas yra asmeniškas ir tiesus – paremtas autentiška patirtimi ir nuostata žiūrėti tiesai į akis. Prie to pridėjus talentą rašyti išmaniai – nerandu kito žodžio apibūdinti tam aiškiam ir paprastam, bet kartu vaizdingam ir nebuvalkiotam stiliui – turime ryškią ir charakteringą šiuolaikinę (turiu galvoj – tinkamą šiandieniam masiniam skaitytojui, sunkiau koncentruojančiam dėmesį) knygą, kuri  – norėčiau tikėti – nebus paskutinė šiai autorei. 

Tai, kad A.Paškevičiūtė į viską žiūri per savo patirties prizmę ir dar originaliu kampu rodo jos pasiūlytas sąmoningumo apibrėžimas: „tai kiekis Tiesos, kurią gali talpinti savyje ir neišprotėti“. Kadangi pati šį reiškinį bandžiau panagrinėti, galėčiau su tuo sutikti.

Nors esu struktūriško dėstymo gerbėja, kuris neleidžia paskandinti silpnesnių loginių jungčių ar, juolab,  prieštaravimų, šįkart buvau maloniai užliūliuota ir nė nesusivokiau, kokiomis asociatyviomis perėjomis buvau vedama nuo vienos temos prie kitos (nors ir su keliais pagrįžimais). Bendrąja prasme, intuityvumą ir rašymo lengvumą, apie kurį užsimena pati autorė, vertinu kaip teigiamą požymį, atskiriantį kūrinį nuo dirbinio.

Vis dėlto manau, kad labiausiai mane paveikė taikliai sukalti šiandienai ypač svarbūs akcentai: pradedant naiviu pozityvumu ar psichologinėmis rūdimis ir skylėmis, lendančiomis iš po reprezentatyviai nušpakliuotų asmenybių fasadų;  „demokratiška“ kapitalizmo kauke;  mokslu, tapusiu verslo interesų poligonu; nacionalinėmis traumomis ir kompleksais; baigiant radikalaus feminizmo infekcija; vaikų auginimo šiltnamyje ypatumais, naudojant tėvų vaikystės kompleksų trąšas;  švietimo raidos sutrikimais; bei importiniais guru, kurie anaiptol ne visada savo gyvenimu liudija išpažįstamas tiesas ir kt. Tai liečia ir pozityvius aspektus: drąsos, sąžiningumo, klausimo ir klausymo, mokymo pavyzdžiu, etniškumo, žodinės liaudies išminties svarba.

Tiesa, knygoje pasigedau kiek daugiau dėmesio socialiniams tinklams, kurie knygos akiratyje atsidūrusiai kartai tikrai daro didesnę įtaką nei tradicinė žiniasklaida, astroturfinimui mokslo kontekste bei kolektyvinės traumos, perduodamos per epigenetinius faktorius, įrodymams.

Bendrąja prasme, man padarė įspūdį, kaip A.Paškevičiūtė savo erudiciją psichologijos ir kitose srityse organiškai supina su asmenine patirtimi, iš objektyvių faktų ir subjektyvių refleksijų kurdama spalvotą kaleidoskopą, pro kurį gyvenimą gali pamatyti visiškai kitokį. Su kiekviena knygos dalimi tas kaleidoskopas tarsi supurtomas ir dalelės sukrenta į naują piešinį.

Taigi, nors knyga pavadinta „Laisvųjų papūgų karta“, tačiau nuo pat pirmų knygos puslapių autorė bando nuplėšti „papūgoms“ virtualios realybės akinius ir  pabudinti jas iš to iliuzinės laisvės sapno, kurį jos sapnuoja, realiai būdamos naujam narve, sukonstruotame kur kas gudriau nei tas, iš kurio jos pabėgo po valstybės nepriklausomybės paskelbimo.

Nors liepiamosios nuosakos, apie kurios nepatrauklumą užsiminė ir pati autorė, karingos retorikos („apsiginklavę Tiesa, Drąsa ir Tikėjimu“ ir pan.) bei blogio (patologijų, ydų) demonizavimo mano skoniui kiek per daug (ir turiu tam argumentų), bet būtent tai prisideda prie minėto chatakteringo požiūrio ir stiliaus.

Be to, taip vadinama „šviesos kario“ pozicija yra sveika antitezė mainstyminei agendai. Nors žmogus, kas kartą ją iš naujo patvirtindamas, balansuoja ant slidžios ribos tarp simpatijų ir patyčių. Bet, sprendžiant iš teksto, autorė pati žino, per kur veda tiesos kelias ir sąmoningai renkasi šią drąsią poziciją įgarsinti.

Nė nekyla abejonių, kad autorės pasitikėjimas savimi, noras dalintis savo atradimais ir drąsa lupti blizgančius popierėlius nuo dalykų, kurie pačios buvo laikyti ir daugumos tebelaikomi vertybėmis, liudija apie įveiktus rimtus vidinės piligrimystės kelio etapus – tačiau tai nereiškia, jog tai kelio pabaiga.

Nors šiame gyvenimo etape man pačiai smegenis gerokai mažiau spaudžia dualistinė šviesos kova su tamsa, o akys jau senokai naujose knygose mato mažai ką realiai naujo,  šią knygą laikau iš tiesų gaiviu oro gūsiu lietuviškoje saviugdos lektūroje, už kurią tikrai negaila sumokėtų pinigų (kas yra neišvengiama sportinio skaitymo pasekmė). Be to, man asmeniškai knyga paliko ir keletą apmąstymo ar diskusijos vertų klausimų (ir tai yra jos vertė).

Apibendrinus, Paškevičiūtė man tikrai pasirodė verta daugiau nei du Lapinai sudėjus. Taigi, jei turite pažįstamų, miegančių plačiai atmerktomis akimis – neturinčių supratimo, kas bendro tarp vidinių ir išorinių įvykių, padovanokite jiems šitą knygą – augant masinės kontrolės mastui, automatiškai augs ir jos aktualumas.

Net jei šioje knygoje kažkam pasirodys per daug asmeniškumo ir per mažai argumentų, kad skaitytojo požiūris radikaliai pasikeistų, kartą pasižiūrėjus per šį kaleidoskopą, viskas nebeturėtų atrodyti taip, kaip iki šiol.