Neurotiškos šių laikų asmenybės

Pastaruoju metu susidūrus su viešai transliuojamu turiniu norėjosi užtaginti jį #mespamalsimshudaojuspaziurekit/paklausykit. Ir tai yra reakcija į tokią turinio ar formos kokybę, kurios mano kartos kolegos net artimiausiam draugui nedrįstų parodyti, nekalbant apie pirmųjų savo kūrybinių bandymų patikrinimą viešumu. Taip, schematizuoju ir hiperbolizuoju, bet stereotipai irgi lygioje vietoje neatsiranda.

Tačiau šis tekstas ne apie kūrybą, o apie kartų skirtumus, kuriuos leisiu sau pavadinti neurozėmis, nors šio termino prasmė yra pakitusi (pirmojoje šio teksto redakcijoje buvau išsiplėtojusi istorine termino taikymo kryptimi, tačiau galiausiai nusprendžiau, jog tai perteklinė informacija). Aš šį terminą naudosiu buitine prasme, kalbėdama apie konfliktus, kurie mūsų reakcijas daro ne itin adekvačias stimului, iš ko kyla įvairiausi savirealizacijos ir socializacijos sunkumai.

Rašydama šį tekstą, jaučiu pareigą iš anksto deklaruoti savo „interesus“, t.y. priklausymą X kartai, o dar tiksliau xennials – tai karta, gimusi 1977-1983 m.  ir turinti pereinamosios kartos savybių, būdingų ir X, ir Y (millennials) kartoms. Seniau kartas apibrėždavo maždaug 20 m. laikotarpis, tačiau socialiniai-technologiniai pokyčiai taip paspartėjo, kad ir Y ir Z kartos atrodo gerokai susiliejusios, o vieni autoriai paskutiniąją – Z kartą – datuoja dar nuo 1990 ar 1995, o kiti tik nuo 2000 m., kas periodą sutrumpina iki 10-15 m., įnešant gerokai painiavos.

Kaip yra sakęs Karlas Jaspersas, kiekvienas laikmetis turi savo neurozę. Tačiau šiais laikais reikėtų kalbėti ne tik apie bazinį laikmečio konfliktą, bet apie jo sudėtingėjimą struktūrine prasme  – atrodo, kad koja kojon su augančiu pokyčių tempu, socialinio pliuralizmo didėjimu ir kartu neapibrėžtumu eina daugiabriaunis arba daugybinis konfliktas, kurį galima dekonstruoti ir matyti kaip atskirus, smulkius konfliktus.

Taigi ši tema kilo iš įžvalgos, kad kartų tarpusavio nesupratimas ir nepakantumas viena kitai kyla ne tiek iš objektyvių priežasčių/skirtumų, o iš neišspręstų neurotinių konfliktų. O juos išsprendus, kartos viena iš kitos galėtų veiksmingiau perimti pasiteisinančias savirealizacijos ir socializacijos tendencijas.

Dažniausiai pasitaikantys konfliktai

Pavyzdžiui, mano kartai yra nepriimtinas (mes galim suvokti, kodėl taip yra, bet sunkiai su tuo susitaikome) tėvų kartos susirūpinimas „ką žmonės pasakys“ arba pasibėdavojimas “nieko nepadarysi”  – mums atrodo svarbiau, ko patys norime, ir esame įsitikinę, kad pakeisti galim praktiškai viską – jei ne situaciją, tai požiūrį. Tačiau lygiai taip pat glumina itin žema jaunesnės kartos savikritikos ar savireguliacijos kartelė. Y kartos atstovai labiau linkę viešai transliuoti savo abejotinos vertės „kūrinius“ (kuriuos greičiau pavadintum „dirbiniais“), darbdaviui reziumuoti „aš nežinau kaip tai padaryti“ (kai mums atrodė, jog mus ir samdo dėl to, kad rastume sprendimą) ar išeiti iš darbo neturint alternatyvos, nes tiesiog „netenkina įmonės kultūra“ (kartais po tuo slypi tai, kad mokama ne už tai kas/kad esi, o už tai, ką padarai).

Žinoma, mus neabejotinai dirgina faktas, kad kiti daro tai, ko mes negebėjome padaryti – paleisti kažkokio kūrybinio projekto, nes jis vis dar nepakankamai geras; pasakyti darbdaviui, kad nenorime dirbti neapmokamų viršvalandžių ar kad mūsų darbo kokybei trukdo jo psichotiškas būdas; ar apskritai prisipažinti kitiems ar net sau, kad mūsų galimybės ribotos.

Po mūsų einanti karta atrodo akiplėšiškai išsprendusi mus kamavusius konfliktus, tačiau tai nereiškia, kad neprisigamino savų. Be to, kai norisi apibendrinti jaunesniųjų paveikslą, reikia atkreipti dėmesį, kad tai jau dvi kartos  – po Y kartos (millenials) į rinką jau išeina (arba daug kam nepastebimai jau  išėjo) Z karta, arba taip vadinami centenials/pivotals. Ir jų poreikiai, vertybės, motyvacija bei ypatybės yra pakitusios (beje, kažkiek panašios) į mūsų tėvų.

Apskritai kartų skirtumus nulemia auklėjimo principai, bendra socioekonominė šalies (ir globali) padėtis, bei technologijos, kurios neabejotinai tapo neatskiriama kultūrinės antropologijos tyrimų dalimi.

Formavimosi sąlygos

Mano tėvų karta teoriškai atitinka babyboomers (1940-1960/64), tačiau, man rodos, kartais pamirštame, jog gyvenimas sovietinėje respublikoje uždėjo savo štampą, kurį jie perdavė savo vaikams, X kartai  – #tikneišsišok. Jų laikais nenoras būti kaip visi (pvz. netinkama šukuosena, drabužiai, klausoma muzika ar skaitomos knygos, nekalbant apie nenormines pažiūras arba nenorą dirbti samdomą, tiksliau biudžetinį, darbą) reiškė susidūrimą su „organais“ (kaip tuo metu vadintos įvairios valstybinės struktūros nuo pionierių, komjaunuolių ar profesinės sąjungos iki milicijos, saugumo ir kitų (san)tvarką prižiūrinčių organų). Apie tai yra atskira knyga „Soviet baby boomers“ – neskaičiau, bet būtų įdomu.

X kartai (1960 – 1983) su Xennials uodegėle dar teko gyventi sovietmečiu ir ypač neapibrėžtais pereinamaisiais laikais, todėl ji dar gerokai skiriasi nuo vakarų bendraamžių, kurie 8-10 dešimtmetyje patyrė klestėjimo laikotarpį. Lietuviška karta užaugo politinių ir ekonominių iššūkių laikotarpiu ir gerokai stokojo tėvų dėmesio, kuris buvo nukreiptas į elementaraus gerbūvio užtikrinimą. Bet kaip tik dėl šių priežasčių, ji yra gerokai atsparesnė, darbštesnė ir konkurencingesnė, nei vakarietiškasis variantas, tačiau kartu mažiau tolerantiška, ypač įvairių formų „ištižėliams“ ir „neformatams“.

Skirtingai nei šioji, sekančios dvi kartos (Y 1980/90-2000 ir Z nuo 1990/2000),  nebeįsivaizduoja gyvenimo be technologijų, iš to ir specifinės jų priklausomybės, tokios kaip #FOMO (fear of missing out) ar #FOLO (fear of living offline). Kuo vėliau gimę šių kartų atstovai, tuo labiau jiems būdingos perteklinio tėvų saugojimo ir rūpinimosi pasekmės – apie sinoniminį snowflake (snaigės) apibūdinimą įgavusios Y kartos psichinio atsparumo problemas kalba įvairūs psichologai – nuo savivertės programas diegusios JAV iki emocinio intelekto madas diktuojančios Skandinavijos.

Individualisto konfliktai

Visos trys lietuviškos kartos – Xennials, Y ir Z, formavosi liberalioje, individualizmą vertybe laikančioje atmosferoje, tačiau tik pastarosios dvi – patyrė viso to globalumą ir iš esmės savo psichografija nebesiskiria nuo vakarų kartų.

Tačiau, šalutinius reiškinius, kuriuos sukels individualizmas, plintantis it vaistas nuo visų ligų, dar XIX a. pabaigoje įžvelgė prancūzų sociologas Emilis Durkheimas. Jis pirmasis prabilo ir apie  ryškų moderniųjų laikų reiškinį – anomiją, apie kurį nesame girdėję tiek, kiek apie romantiškają melancholiją ar šiuolaikinę depresiją. Nors būtent ją būčiau linkusi laikyti bazinės laikmečio neurozės pagrindu.

Anomija, būdama iš esmės socialinis reiškinys, reiškiantis visuomeninių ryšių susilpnėjimą ir vieningų socialinių normų išnykimą, įkūnija net kelis konfliktus vienu metu. Vienas susijęs su klausimu – koks aš turiu būti, kad pasiekčiau sėkmės/laimės, kitas – kaip tai padaryti.

Sprendžiant pirmąjį klausimą „koks turiu būti?“ mūsų laikmečio kartoms būdingas neurotinis konfliktas kyla iš poreikio siekti autentiškumo/kurti unikalią tapatybę bei gausybės saviraiškos/savirealizacijos galimybių.

„Save reikia ne tik sukurti, bet ir sukurti iš savęs tobulą individą pagal šabloną, kuriam visuomenė priskiria aukštą statusą. Tai reiškia savirealizaciją visų rūšių kapitalo rinkoje: kultūrinėje, socialinėje ir materialinėje. Kyla rizika, kad pasirinkimo alternatyvų bus daugiau, nei individas sugeba aprėpti. Dėl to jis tampa susiskaidęs ir išsekęs. Problemą sudaro ne tik pasirinkimo galimybių gausa, bet ir būtinybė turėti greitą nuovoką, individas privalo nuolatos orientuotis į naujus statuso horizontus firminių ženklų, kodų ir signalų forma.“,- knygoje „Melancholijos erdvės“ rašo Karrin Johanisson.

Knygos „Nerimas: klajonės po modernųjį „aš“ autorius Finn Skarderud rašo, jog „lengva sutikti, kad sveikumas jau nebėra tapatus stabilumui, jis greičiau tapatus lankstumui (…) Ir šeimoje, ir kitose modernizmo srityse stabilumą keičia poreikis būti lanksčiam“.

Žiūrint į savo kartą, akivaizdu, kad šio konflikto sprendimo strategija susijusi su siekiu būti konkurencingu, todėl stabilumas tampa atgyvena. Jį keičia naujoji vertybė – lankstumas: jei mano kartai tai buvo susiję su gebėjimu įgyti perspektyvų išsilavinimą, prisitaikyti prie darbo rinkos poreikių ir padaryti karjerą, tai Y kartai – jis susijęs su geografiniu ir socialiniu mobilumu, greita orientacija besikeičiant aplinkybėms, ypač informacinių technologijų prasme.

Be to, šioje kartoje užgimė dar aukštesnio laipsnio savirealizacijos tikslas, orientuotas į unikalumą. Ne veltui sakoma, kad Y kartos atstovai tiki, kad jie yra tarsi vienaragiai ir patiria nemenką šoką supratę, kad šis tikėjimas yra bendras šios kartos vardiklis, ir vienaragiai tampa konkuruojančia dauguma, o ne išimtimi iš taisyklės, garantuojančia išskirtinį dėmesį. Kalbant su tos kartos studentais, mane stebino, kad jiems rūpi tik saviraiška, o ne rinkos poreikiai, tarsi jų mąstyme trūktų esminės grandies, sujungiančios norus su galimybėmis.

Sprendžiant antrąjį klausimą – kaip pasiekti sėkmę/tapti laimingu, kyla taip pat su anomija susijęs konfliktas dėl tikslų ir priemonių jiems pasiekti neatitikimo. Modernus individas kartu su laisve įgijo ir pilną atsakomybę už savo paties laimę. O, siekdamas ją užsitikrinti, jis susiduria su kaip niekad iki šiol išsiplėtusia konkurencine aplinka, kartais netgi globalaus masto.

„Bet koks gyvenimo užmojis įvardijamas kaip įmanomas, tačiau tuo pat metu ir kaip sunkiai įgyvendinamas žiaurioje konkurencijos kovoje su kitais“, – rašo K.Johanisson, konstatuodama, kad tai, kartu su dezorientacija, kylančia iš gausybės alternatyvų, žmogų įvaro nuolatinį svyravimą tarp kraštutinumų: „staigi kaita tarp kontrolės ir antikontrolės, asketizmo bei hedonizmo (…) Besikaitaliojančios apatija ir euforija arba nerimastingumas ir prislėgtumas“. Šio konflikto pasekmės – greitas nuobodis ir autorefleksinė melancholija bei nerimas ir sunkiai apibrėžiamas nepasitenkinimas.

Never ending journey of dissatisfation

Dar E.Durkheimas yra sakęs, jog „anomikas niekada nejaučia pasitenkinimo“, o J.Johanisson jį papildo sakydama, kad moderniam individui „poreikių patenkinimas nesuteikia laimės, greičiau įtempia alkio spiralę. (…) Valdančioji jėga už gyvenimo siekių (sėkmės, matomumo, vartojimo) ribos egzistuoja ne individui patenkinti, o palaikyti jo nepasitenkinimą“. Taigi iš esmės šiuolaikinis individas atrodo pasmerktas nuolatinei stokai, būsenų svyravimui ir sekinančiam to poveikiui.

Jei konkurencijos paženklinta X karta yra emociškai išsekusi, frustraciją linkusi realizuoti per savidestrukciją, piktnaudžiavimą psichotropinėmis substancijomis ir t.t., tai Y kartos bruožas yra trapumas, kylantis iš unikalumo iliuzijos dužimo. Ši karta turi labai mažai kantrybės ir motyvacijos nuolat perženginėti savo komforto zonos ribas, taigi esmės linkusi spontaniškai, neatsižvelgdama į pasekmes, diskomfortą nutraukti ir tęsti „savęs paieškas“ kitur.  Tai yra tam tikras rezignavimas, kapsuliavimas, atsisakant ne tik netenkinančio darbo, bet ir romantiškų ar net elementariai seksualinių santykių, į kuriuos, žinomai, reikės investuoti pastangų ir vietoj autentiškumo ieškoti kompromisų. Viena iš labiausiai paplitusių šios kartos neišspręsto konflikto pasekmių yra aukštas nerimo lygis.

Jei Y kartai yra būtinas nuolatinis atgalinis ryšys ir prasmė, susijusi su ambicija pakeisti pasaulį, tai Z karta yra visiškai priklausoma nuo neatidėliotino atlygio, kurio negavus frustracija realizuojama pabėgant į virtualų pasaulį, kuriame dopamino stoka papildoma įsitraukiant į žaidimus, praktikuojant socialinį ekshibicionizmą bei kompulsyviai vartojant šlamštkanalių produkciją (junk-food media – galvoje turimas buitinis ir efemeriškas socialinių tinklų turinys, dažniausiai transliuojamas story pavidalu).

Neurozė yra normalu

Kaip dainavo amžinatilsį Jonas Mekas „daryti gera yra normalu“, neurozė – net jei ir skamba keistai – irgi yra normalu. Jungas neurozę siejo su konfliktais, vykstančiais tarp sąmonės ir pasąmonės, o Froidas tai laikė gynybos nuo užslopintų emocijų strategija. Pasak A.Maslow, „neurozė gali būti laikoma stokos liga“, o Scotto Pecko tai – „teisėtos kančios pakaitalas“. Prustas neurotikus apskritai užkėlė ant pjedestalo, sakydamas, kad viskas, kas didinga, mums pareina būtent iš jų:)

Tačiau nenukrypstant į kraštutinumus, reikia pasakyti, kad šie procesai yra natūralūs, nes žmogiškojo ego prigimtis yra varoma noro ir sąlygota stokos. Psichika ginasi nuo nepalankaus poveikio tokiais įrankiais, kokie jai žinomi/prieinami, taigi neurozė iš esmės yra adaptacinis mechanizmas.

 „Žiūrint iš dieviško taško, neurotiškas žmogus gali būti matomas kaip nuostabi, sudėtinga, netgi graži proceso visuma. (…) jei neurozę vertinsime kaip sveikiausią įmanomą sprendimą toms problemoms, su kuriomis žmogus tuo metu susiduria (…) jei jis gali būti visiškai suprastas, tuomet viskas atsistoja į savo vietas. (…)“, – knygoje „Būties psichologija“ rašė A.Maslow. „Save priimančiu ir įžvalgiu neurotiku“ jis laikė net „save aktualizuojantį“ žmogų – „tai žmogus, kuris drąsiai, netgi mėgaudamasis, su džiaugsmu stoja akistaton su savo prigimties „trūkumais“ ir priima juos vietoje to, kad bandytų neigti. (…) „Mes esame neurotikais tiek, kiek neturime savęs“, – rašė jis.

Gyvenamuoju laikotarpiu visos kartos sąveikauja ir mokosi viena iš kitos. Įžvelgę buvusios kartos neurotinius konfliktus, siekiame juos peržengti, dažnai elgdamiesi priešingai, tačiau kartu susikurdami naujus. Galima būtų galvoti, kad tai uždaras ratas, tačiau tai greičiau spiralė, nes kiekviena karta atmeta tėvų gyvenimo strategijas, ir dažnai grįžta prie senelių vertybių, savaip jas atšviežindama.

Besisukantis ratas

Taigi, nieko keisto, kad, maištaudama prieš X tėvų kartą ir matydama Y kartos klaidas, Z karta atsigręžia į babyboomerių vertybes –  pastangas, finansinį statusą,  produktus, tenkinančius praktinius poreikius ir kartu prestižą – bei atskiesdama jas itin liberaliais ingredientais ir gaudama naujovišką lydinį.

Jei Y karta buvo itin susikoncentravusi į dabartį, patirtis ir įspūdžius, tai Z karta elgiasi pragmatiškiau ir linkusi labiau planuoti ateitį. Jei Y kartą itin paveikė aplinkosaugos ir tolerancijos klausimai, tai Z karta yra susikoncentravusi į žmogaus teises ir įgyvendina egalitarizmą per savo nelokalų technologinį susietumą, kurdami sambūvį, paremtą bendrais interesais bei vertybėmis. Ji laisvai traktuoja išsilavinimo klausimus ir kompiliuoja asmenines mokymosi programas iš pasirinktų modulių ir gyvenimiškos praktikos.

Jei Y karta internete dalinosi viskuo be atrankos, Z karta ieško alternatyvių kanalų, bendruomenių ir formų dalintis asmenine informacija – ir siekia savo skaitmeninę aplinką kontroliuoti. Joje savo vertę atgauna ir gyvas akis į akį bendravimas bei fizinė veikla. Be to, jau Y karta sugebėjo skirtingas pažiūras suderinti vienoje tapatybėje, o Z karta tapatybę apskritai diversifikuoja, pritaikydami įvairias jos versijas skirtingiems kontekstams/komunikacijos kanalams. Tokiu būdu, jauniausia karta geba suderinti skirtingus dalykus, kas ankstesnes kartas nublokšdavo į kognityvinį disonansą.

Übermensh?

Sociologai sako, kad Z karta yra labiausiai išsilavinusi, technologiškai išprususi ir materialiai apsirūpinusi, lyginant su bet kuria bendraamžių karta istorijoje.  Tačiau jau dabar didėjanti jaunųjų kartų dalis nebežino apie ką buvo holokaustas – istorija rodo, jog žmonių atmintis labai trumpa, ir todėl istorija linkusi kartotis. Pridėkime prie to norą gauti rezultatą vieno mygtuko paspaudimu, psichologinį neatsparumą ir virtualiam pasauliui būdingų kognityvinių procesų perkėlimą į realųjį – skamba kaip užprogramuota problema, kurios padarinius gali būti sunku pataisyti.

Tačiau, tikėtina, kad ši karta bus ir mažiausiai homogeniška. Visiems norėtų tikėtis, kad bent dalis jos atstovų sugebės iš tiesų atsikratyti dualizmo – integruoti tradicijas ir liberalias vertybes, ambicijas ir atsakomybę, pagaliau suvienyti technologijas ir gamtą, subalansuoti individualius ir kolektyvinius poreikius, išorinį ir vidinį pasaulius.

X karta su Jim Carrey mokėsi nusimesti suvaržymus ir  būti „Taip“ žmonėmis, Y karta pažengė toliau ir mokėsi pasakyti „Ne“ tam, kas nepalaiko jų autentiškumo, o Z karta, kuriai kvantinis dalelės-bangos fenomenas nebėra iš fantastikos srities, turi potencialo būti „Ir…ir“ žmonėmis. Ir tai iš tiesų būtų nebe pažangi (tačiau vis tiek ribota) žmogaus-mašinos, o žmogaus-dievo versija, į kurios atsiradimą taip skeptiškai žiūri knygos „Homo Deus“ autorius Yuval Harari.

Jis prognozuoja, kad žmonijos segregacija vyks technologiniu-finansiniu-fiziniu atžvilgiu, kai valdantys technologijas turės pakankamai resursų ir techninių galimybių radikaliai patobulinti savo fiziologinius parametrus, o likusieji bus pasmerkti skursti ir sirgti. Tačiau ezoterikai materialistams turi paruošę atsaką – jie tvirtina, kad žmonija  iš tiesų skyla į dvi dalis – viena, funkcionuojanti  materialiame 3 D pasaulyje, o kita – įvaldžiusi dvasinius principus ir „paranomalius“ instrumentus.

Priešybių vienybė

Protingi žmonės tie sufijai, pastebėję, kad skirtumas tarp bedieviško pasaulio (kraštutinių ateizmo formų, kurių tikslas sukurti „visų daiktų internetą“, į kurį ilgainiui bus integruoti ir „čipuoti“ žmonės) ir užpildytojo dieviškumu (mistikų patiriamo kaip vienis, kuriame nėra subjekto-objekto santykio, tik sąmonės emanacijos procesas) gali būti kur kas mažesnis nei mums atrodo. Kadangi seniausios metafizinės koncepcijos materialų pasaulį laiko iliuziniu, taigi esminio skirtumo tarp jo ir virtualaus (informacinio formato) gali ir nebūti.

Taigi nepasitikėjimas ir baimė, lydėjusi perėjimą nuo dievocentrinės prie atropocentrinės pasaulėžiūros atsikartoja prasidedant virsmui į datacentrizmą. Tačiau, kaip sako jogai, visa tai – tik dėl prisirišimo, psichologinio sąlygotumo. Išjungus šį mygtuką, jokių prieštaravimų nebelieka – „ranka plauna ranką“ ir mums nėra ko bijoti. Tiesiog tobulinti savo gebėjimus žaisti šį priešybių žaidimą, ir leidžiant sau įspirti ir į savus „vartus“.