Zrazai

Manoma, kad zrazai buvo gaminami dar ATR laikais. Ir yra dvi pavadinimo versijos. Patiekalo pavadinimas yra siejamas su lenkišku žodžiu, reiškiančiu riekutę, gabalėlį. Senoviniai zrazai labiau priminė troškinį nei muštus suktinukus (Tikriausiai tai būtų itališki jautienos zrazai iš “Didžiosios virėjos”, kur muštos mėsos gabaliukai su daržovėmis yra troškinami raudonajame vyne, 194 psl.). Ir pagal antrą versiją yra pasakojama, jog Radvilų virėjas per vieną puotą patiekė neįtikėtino gerumo jautienos patiekalą. Sužavėti svečiai atsistojo, pakėlė taures ir sušuko: “Za Radziwillow!” (Už Radvilas!). Va taip kilo patiekalo pavadinimas – zrazai. Man ši legenda visai smagi. Ir XVIII amžiaus receptų knygose jau buvo galima rasti Radvilų zrazus. Kurie, kaip rašo Rimvydas Laužikas “Lietuvos gaspadinėje“, buvo ypatingi – jie skyrėsi tuom, kad mėsa buvo susukta į ritinėlį, kurio viduje buvo įdaras. Šiandien, kai pusryčiams kertam avižines košes, valgom skrebučius su avokadu ar geriam smūčius, jau stebina tas faktas, kad XIX a. Lietuvos dvaruose zrazai buvo laikomi lengvu užkandžiu ir privalėjo būti ant pavyzdinio pusryčių ar priešpiečių stalo.

Laužikas rašo, kad iki šiol zrazai yra populiarus patiekalas. Tai šitoj vietoj net nežinau. Kada jūs paskutinį kartą valgės zrazus? Aš tai vaikystėj, kai močiutė susukdavo ir gerai ištroškindavo grietinėje. Strelka sako, kad iš viso nėra ragavusi. Ir nuo vaikystės savo aplinkoj nesu pastebėjusi, kad kas nors gamintų zrazus. Nebent nieks nesigiria.

Mano močiutė zrazus gamindavo iš kiaulienos. Neseniai valgykloje valgiau tokius keistokus vištienos zrazus su kiaušinio ir krapų įdarų. O šiaip tai zrazai yra gaminami iš jautienos. Tą patį sako ir Liudvika Didžiulienė. Įdarai gali būti labai įvairūs – virtas kiaušinis, kepintos morkos su grybais, kai kas deda džiovintas slyvas. Didžiulienė maišo džiūvesėlius su kiaušiniu ir kepintais svogūnais. “Didžiojoj virėjoj” irgi yra net 8 zrazų receptai, kurie yra dar vadinami riestiniais. Įdarai yra su kiaušiniu, džiūvesėliais ir kepintai lašinukais, dar kitas variantas yra su džiovintais baravykais, keptais lašinukais ir svogūnu. O jau lietuviškų zrazų receptas yra su svieste apkeptais svogūnais, džiovintais baravykais, sumaišytas su tarkuota juoda duona. Lenkai daro su raugintu agurku, keptais svogūnais ir dar įvynioja ir šoninės. Tai va tokį variantą aš ir pasirinkau. Tik be šoninės.

Zrazai

0.5 kg jautienos (ėmiau nugarinę)
sviesto kepimui
1 didesnis svogūnas, supjaustytas griežinėliais
rauginų agurkų (jei agurkai dideli, juos perpjauti išilgai)
keli lauro lapai
1 svogūnas, padalintas į 4 dalis
1 v.š. sviesto

Jautienos nugarinę supjaustyti griežinėliais ir juos gerai išmušti. Kiekvieną mėsos gabalą šiek tiek pasūdyti ir apibarstyti pipirais.

Svieste ant vidutinės ugnies pakepinti svogūnus iki suminkštės.

Ant išmušto jautienos gabalėlio krašto dėti keptų svogūnų, raugintą agurką ir mėsą suvynioti. Galite prismeigti mediniu smeigtuku. Arba taip pat galima naudoti ir siūlą.

Įkaitintoje keptuvėje zrazus iš visų pusių apkepkite.

Mėsą kartu su svogūnu ir lauro lapais sudėkite į troškintuvą. Įpilkite šiek tiek vandens, įdėkite 1 v.š. sviesto. Taip pat dar galima dėti ir riebios grietinės. Uždenkite ir troškinkite gerą valandą 180 laipsnių temperatūroje.

Išsitroškinus leiskite zrazams šiek tiek pastovėti. Nors šiaip tai jie skanesni kitą dieną.

← Previous post

Next post →

2 Comments

  1. Evelina

    Mano bobutė, gimusi 1910 m., Smetonos laikų Kauno ponia-šeimininkė, beje, turinti ir “mėlyno kraujo”, zrazus gamindavo bajoriškai. Naudodavo tik jautienos išpjovą (prabangiai, ar ne?), į vidų įvyniodavo juodos duonos plutelę su rūkytos šoninės gabalėliu, kartais įdarą papildydavo džiovintu baravyku. Troškindavo špižiniame puode malkinėje orkaitėje. Nekarštai, bet ilgai. Nepamirštamo, nuostabaus skonio patiekalas…

    • Belka

      Aš galiu tik įsivaizduot, koks turėtų būt skonis lėtai troškintų krosnyje zrazų! Bet už įdaro pasidalinimą, tai labai ačiū :) Reikės išbandyt.

Leave a Reply