Išbandymas svajone ir vienuma

Autorius: Eglė Murauskaitė

Visada svajojau gyventi prie jūros. Kiekvieną kartą atvažiavus pabūti prie Baltijos ilgai tiesiog žiūriu į bangas, vaikštau pajūriu – bet kokiu oru ar metų laiku. Jūra man turi terapinį poveikį – kitaip negu miškai ar ežerai, kurie nuo vaikystės buvo gan nesunkiai prieinami. Šiemet baigiantis vasarai, per kurią sumerkus kojas į vandenį buvo pergraužtas beprotiškas kiekis darbinės literatūros, pradėjau galvoti, “o jeigu pasilikčiau…”.

Iš praktinės pusės, pirmiausia pamaniau, kad gal nuoma labai brangi (paaiškėjo, kad ne sezono metu pajūryje gyventi perpus pigiau nei Vilniuje). Pamaniau gal nusibos ar bjaurus oras ilgainiui numuš žavesį, bet svarbiausia – nežinia kaip sektųsi gyventi ganėtinai atsiskyrėlišką gyvenimą (nevairuoju mašinos, o pasirinkta rezidencijos vieta gamtoje maždaug 6 km nuo Palangos miesto). Kadangi dirbu iš namų, o mano storas katinas keliauja nesunkiai, sugalvojau eksperimentą: pažiūrėti, ar pavyks šalčiausiom tamsiausiom sąlygom čia ne tik išgyventi, bet ir džiaugtis buvimu. Taigi su draugais atšventėme pajūrio sodyboje naujuosius, ir visiems sausio 1 išsiskirsčius, dviems savaitėms likau žiemoti malkomis kūrenamame name, su savim.

Atvažiavau su nemažai galvoje besisukačių slegiančių minčių, apsiginklavusi pora patarimų knygų. Kasdien vaikštant pajūriu tas negatyvas pamažu išsisiautėdavo ir rimo, paleidžiant ir susitaikant. Tikrai visų problemų neišsprendžiau, bet pasijutau geriau. Pastebėjau kaip sulėtėjo mano tempas, valgyti ir vaikščioti pradėjau sąmoningiau, rytais pradėjau dėkoti už naują dieną.

Greit nukrito ypatingo aprangos derinimo pastangos – svarbiausia, kad būtų šilta. Ir aš dėl to nesijaučiau nepatraukli – kaip tik džiaugiausi savo pasirinkimais ir jaučiausi laiminga, kad man reikia tiek mažai – visos atsivežtos “kolekcijos” net neišsitraukiau.

Pajūris nesiliovė man priminti, kad aš negaliu net įsivaizduoti kokia įdomi ta gamta, ne tik satyriniu politiniu požiūriu, ir kiek yra džiaugsmo smulkmenose. Šalčiausią čia būtą saulėtą dieną krizenau čiuožinėdama ledu pakarante, juokiausi kai bangoms semiant kopas reikdavo apdairiai šoktelti į šalį kad nepasemtų ir manęs. Kai einant pajūriu netikėtai pradėjo klimpti kojos, kai vieną dieną visiškai be vėjo žiūrėjau netikėdama į baltą mišką ir atrodė lyg kas išjungė garsą, kai laužiau suledėjusį smelį, klausiau surūdijusių tinklinio vamzdžių ūkavimo, kai stebėjau būrius medžiojančių žuvėdrų ar radau elnio liekanas, kai giedrą naktį žvaigždžių atrodė nemažiau nei rugpjūtį. Skaityti tokių banalybių nemėgstu, tai yra kažkas kas turbūt teikia džiaugsmą tik tą momentą išgyvenančiajam – tiesiog noriu patikinti kitą skeptišką ieškotoją, kad toks džiaugsmas tikrai yra.

Ilgėdamasi savo jogos studijos pradėjau kiekvieną rytą daryti saulės pasveikinimo praktikas. Kartais prisijungdavo aplankantys pažįstami. Taip pat kelis kartus per savaitę važiuodavau į meditacijas, ir netrukus išsėdėti tiesia nugara sukryžiavus kojas nebebuvo toks didelis iššūkis.

Daugiau gaminau namie, produktų įsigijimas ir maisto ruošimas užtrukdavo šiek tiek ilgiau, ir tas sulėtėjimas padėjo rinktis sąmoningiau ir valgyti sveikiau. Nors pomėgis užbaigti dieną su vynu ir sūriu niekur nedingo. Taip pat buvo daug progų aplankyti įvairiausias Palangos kavines, neperkimštas turistų – beveik kiekviena save gerbianti įstaiga čia turi tiesiog neįtinėtiną žuvienę (nors Vilnius ne tiek toli, kad nebūtų galima atvežti šviežios žuvies ten, bet tikrai reta kavinė sostinėje ar Kaune siūlo ką nors panašaus).

Apskritai šitas atsiskyrimas parodė, kad vienatvė yra malonesnė negu tikėjausi, ir jos yra mažiau nei maniau. Mano katinas daug prisidėjo palaikydamas moralę ir tinkamą pūkų lygį. Žmonės, iš kurių nuomojausi butą, kasdien ateidavo pakurti krosnį, kartu maloniai pasikalbėdavome. Daugiau laiko skyriau skambučiams ir žinutėms šeimai bei draugams, ir net pasijaučiau su jais artimesnė nei Vilniuje – ten pasitaikančių atsitiktinių mandagių pokalbių apie nieką nebeliko, pasidarė aišku su kuo sąmoningai dėti pastangas kurti ryšiui norisi iš tiesų.

Paaiškėjo, kad per 30-60min galima pėsčiomis nueiti iki artimiausios kavinės ar miesto, be to, kas valandą važiuoja miesto autobusiukas, čia veža net ir Taxify. Kai atvykau į Klaipėdą po kelių dienų, kai vieninteliai mano pokalbiai vykdo prie krosnies, o savo minčių košę vis labiau jaukinausi, net ir šitas miestas pasirodė labai triukšmingas, sniegas purvinas, ir norėjosi kuo greičiau nerti atgal į mišką – tai buvo viena esminių įžvalgų, padėjusių man apsispręsti vis gi čia kraustytis.

Reikia pastebėti, kad esant norui pramogų, renginių, ar tyrinėtinų objektų/atrakcijų aplink Palangą netrūksta. Būdama čia užsukau į pirtis, nukeliavau pažiūrėti žiemos žirgų konkūro varžybų, aplankiau Tiškevičių Palangos rūmus, Anapilio viloje besikuriantį miesto muziejų, praeitą kartą čia viešėdama atradau Kretingos oranžeriją… Nors labiausiai man patiko dienos, kai laisvu laiku tiesiog būdavau prie jūros, be jokių didesnių žygių. Priminsiu, kad visą šitą laiką aš ir toliau dirbau, ir nors pasivaikčiojimai didino produktyvumą, savistaba ar gamtotyra nebuvo vienintelės mano prerogatyvos.

Eksperimentui pasibaigus grįžau į sostinę ramesnė ir labiau susitaikiusi su savimi, ir ta būsena išliko su manimi dar apie porą savaičių. Nusprendžiau kraustytis į Palangos miškus ateinantiems metams. Šias eilutes rašau pajūryje bėgant antrai savaitei dar vieno trumpesnio pabuvimo (persikraustyti su visam ir iškart galimybės nebuvo). Šįkart čia reziduoju be katino, taigi vienumos padaugėjo, bet ji neslegia, ramybė šįkart atėjo greičiau, o jūra vis dar mane džiugina kasdien. Galimybė tiek daug būti gamtoje yra didžiulė dovana šiame mano gyvenimo etape.

Noriu padrąsinti žmones, kurie galvoja apie tokį žingsnį, jį žengti tvirčiau, galbūt pagyventi pagal savo susigalvoto eksperimento režimą.
Man taip pat teko girdėti istorijas, kur menininkai ar nuotoliniu būdu dirbantys jauni žmonės išsikraustė arčiau gamtos – Neringa Rekašiūtė į Visaginą, Raimonda Vyšnia į Nidą – mane tai įkvėpė ir padrąsino.

Taip pat atėjus galutinio persikraustymo datai planuoju įdėti daugiau pastangų prisijungti prie vietos bendruomenės per įvairias veiklas. Tikiu, kad gerų žmonių įdomiam pokalbiui atsiras visur, ir gavusi jau tiek daug iš šios aplinkos noriu pradėti  duoti ką nors atgal. Vis dar neatmetu galimybės, kad vienišumo ar nuobodulio banga mane užklups, pozityvumas nuslūgs, ir apsigalvosiu – bet kol kas man patinka žinoti, kad esu laisva ieškoti aplinkos, kur jausčiausi gerai, o prireikus susipakuoti savo vis mažiau reiklų gyvenimą kitam nuotykiui.