Augustavo, kuris yra kiek per 200+ km nuo Vilniaus, apylinkėse per pastaruosius dvejus metus esu buvus bene 10 kartų, tačiau nesitikėjau Mažeikių ar Jonavos dydžio mieste rasti vietos pavalgyti, kurią galėtum apibūdinti kažkuo daugiau nei „normalu“.

Tačiau per paskutinę išvyką, kurias aš vadinu #offseasonescape, tokia vieta atsirado. Nežinau, ar „Fisza Tawerna&Bar“ seniau ten nebuvo, ar jos nepastebėjau rinkdamasi valgymo vietas per „TripAdvisor“.

Tačiau, faktas, kad prierašas „concept by Marcin Budynek“ po simpatišku žuvies-šakutės logotipu, nuteikė optimistiškai. Jei tai kažkieno autorinė virtuvė, po kuria negėda pasirašyti, turėtų būti neblogai. Tik dabar pažiūrėjau, kad M.Budynek yra gan garsus Lenkijos šefas, įsteigęs savo vardo kulinarinę akademiją. Ir, jei teisingai suprantu, mano pirmą kartą atrasta „Fisza“ atsidarė po rekonstrukcijos naujoje vietoje.

Šis žuvies restoranas įsikūręs pačioje Netta upės krantinėje, nedideliame pastate. Marinistinis interjeras čia visiškai logiškas, todėl nuteikia maloniai. Dalis patalpų yra šviesioje įstiklintoje verandoje, kurioje veikia šildytuvai. Ten ir atsisėdome.

Atėjome šeštadienį tarp pietų ir vakarienės meto, taigi žmonių nebuvo itin daug – galėjome pasirinkti staliuką. Turėjome galimybę užsisakyti iš dienos meniu, taigi užkandžiui paėmėme jautienos tartarą ir dvi trintas svogūnų-porų sriubas, o pagrindiniams patiekalams – jūrų šukutes (kadangi dienos meniu buvo susakytas žodžiu ir lenkiškai, galėjau tik nujausti, kad przegrzebki yra jūrų šukutės) ir upėtakį (iš Zielenicos – puiku, kad nurodoma kilmė).

Kad jau būtų iki galo faina, užsisakiau taurę cavos. Kaip šefo komplimentą gavome žuvies paštetą su duona, patiektą kriauklėse. Dėl aptarnavimo priekaištų neturiu, tačiau vis tiek šukutes (mano spėjimas pasitvirtino) atnešė kaip pirmą patiekalą, nors su padavėja sutikslinome, kad pradžioje valgysiu sriubą.

Abu patiekalai – tiek tartaras, tiek šukutės, atrodė labai gerai. Pastarąsias labai lengva sugadinti netinkamai pagaminus – ragauju – pats tas. Garnyras parinktas labai subtiliai, kad neužgožtų jų skonio. Su cava – tikras pasimėgavimas. Užkandžiui tikėjausi ne daugiau dviejų šukučių, tačiau jos buvo keturios, taigi kartu su garnyru šis patiekalas vertas pagrindinio vardo.

Tartaro paragavau tik šiek tiek – nesu mėsos, juolab žalios gerbėja, bet net mano skoniui ir tas patiekalas pasirodė tikrai geras.

Po užkandžių suvalgyti sriubą man buvo iššūkis – taigi galbūt dėl to ypatingų skonio niuansų nepastebėjau. Apskritai, prie trintų sriubų sunku kabinėtis – jei nepersūdyta, skonis mane dažniausiai tenkina.

Vietos upėtakiui jau visiškai nebuvo likę, bet vis tiek jo ragavau. Žuvis yra skani savaime – šefui nereikia nieko ypatingo išrasti, tiesiog jos nesugadinti. Taigi upėtakį irgi užskaičiau.

Apie desertą kalbą nebėjo, tačiau kitą kartą būtinai kažką ragausiu. Espresso  irgi įspūdžio nesugadino – nebuvo nei per rūgštus, nei per kartus  – pats tas.

Už visa tai sumokėjome 148 PLN ir tai yra 34 EUR. Brangiausias patiekalas buvo mano jūrų šukutės – 45 PLN (10,5 EUR), toliau – upėtakis 39 PLN (9 EUR), tartaras – 27 PLN (6,3 EUR), sriuba – 20 PLN (4,6 EUR), cava – 10 PLN (2,3 EUR), espresso – 7 PLN (1,6 EUR). Taigi šitas dylas, mano galva, labai geras.

Arbatpinigių negailėjom. Apskritai brangiausias patiekalas šiame restorane yra otas (lenk. Halibut) – jo kaina 82 PLN (apie 19 EUR).