Dar kai neturėjau nuostavų namų svajojau apie rankdarbių vakarus su kitomis moterimis prie ovalaus stalo. Pernai tokį dalyką pabandėm, o šiemet susibūrimams gal ir ne pats geriausias laikas. Tačiau sentimentas niekur nedingo – siuvančios, mezgančios, neriančios, pinančios, siuvinėjančios moterys man atrodo susijusios su magija. Juk kartu su siūlu į mezginį ar siuvinį įsipina ir kuriančiosios energija. Taigi šiuo laikotarpiu negalėjau nepakalbinti „Pajauta Knits“ kūrėjos Mildos, kurią  jau daugiau nei pusmetį stebiu „Instagrame“.

Milda, jūs atrodote kaip laumė. Ar man tik vaidenasi?:)

Ačiū! Pastaruoju metu vis sulaukiu žinučių, kad primenu kokią nors pasakų personažą ar mitinę būtybę. Daug mąsčiau apie tai ir supratau, kad artimiausia būtybė man yra Laumė. Kaip tik prieš kelias dienas draugei, gyvenančiai Kanadoje, bandžiau paaiškinti, kas ta Laumė yra. Kadangi ir jums esu panaši į Laumę, tikriausiai taip ir yra.

O kaip apibūdintumėt, kas yra laumė? Suprantu, kad tai nesusiję su išvaizda, tačiau augalų tatuiruotės ant rankų ir nedažomi plaukai prisideda prie to įspūdžio – ką Jums pačiai jie reiškia?

Laumė, kaip ir kitos mitinės būtybės, man neatsiejama su instinktais, jos instinktai jai sako austi likimo juostas – įprasminti ir įkūnyti idėjas. Ir elgiasi ji taip, kaip jai atrodo teisingiausia – netrukdo, ar net padeda dirbantiems, sugyvena su visa gamta, o savanaudžiam, ar tinginiui atsiunčia lietų. Kai vadovaujiesi savo nuožiūra, tao užduotis šitoj žemėj pasidaro aiški ir labai paprasta. Sako, tie, kas bijo išgirsti savo vidų, klauso muzikos labai garsiai. Valandų valandas galiu savęs klausyti, tikriausiai su savim susitaikiau ir tas kelias, kuris man priklauso, man gražus ir prasmingas.

Man kažkaip gėda buvo, kad pražilau dvidešimties, o ir pastebėdavau, kaip žmonės žiūri ne man į akis, kai kalba, o į pražilusius smilkinius. Dažiau plaukus tol, kol supratau, kad mane supantys bendraamžiai neturi tokių, kaip aš, ir kad čia ne gėda, o labai įdomu. Ir šiaip, savo laiką norėčiau skirti kitiems dalykams, kad ir visiškai neįpareigojančiam buvimui, o ne Sizifo darbui – bandyt paslėpt kažką, kas yra manęs dalis.

Tatuiruočių bus daugiau, bet panašios temos. Pamenu, vaikščiojau po savo mišką karštą vasaros dieną, sausos samanos traška po kojom, kvepia įkaitę pušų sakai. Savo šuniui garsiai pasakiau ‘Įsivaizduoji, šitas pasaulis egzistuoja ir antradieniais’, man tai buvo neįtikėtinas atradimas, matyt tada mano “užburtas ratas” sustojo. Tą akimirką ir priėmiau sprendimą, kad visada noriu taip gyventi, o mano tatuiruotės man primena tą akimirką. Galiausiai gal taip aš planuoju – vistiek vieną dieną pavirsiu į kokį medį, ar gėlę.

Kokiomis aplinkybėmis į Jūsų gyvenimą atėjo rankdarbiai? Kaip keitėsi tas santykis?

Prieš gerus trisdešimt metų tikriausiai visų mamos ir močiutės bent vieną rankdarbį mokėjo ir vakarais po darbų jais užsiimdavo. Taip iš mamos pirmiausia išmokau megzti, dar prieš mokyklą. Tada nerti ir siuvinėti. Rankų darbas mūsų šeimoje buvo labai vertinamas, net senelis mezgė. Tiesa, mokykloje per darbų pamokas puikiai sekėsi ne viskas – iš siuvimo pagrindų gavau vienintelį savo dvejetą. Gerai, kad tai neatbaidė pabandyti dar kartą.

Atėjus laikui rinktis studijas, įstojau į Interjero Dizainą Vilniaus Dailės Akademijoje. Greitėjant gyvenimo tempui kažkaip užmiršau visus “žaidimus” ir rankdarbius atidėjau ilgam, vaikiausi geresnių darbų, ilgesnių darbo valandų, didesnių namų, tuo metu man tai atrodė vertinga. Juk jei nedirbi naktim, savaitgaliais, nedalyvauji konferencijose, vakarėliuose, tai tavęs kaip ir nėra – aš tikrai tuo metu taip maniau.

Viskas pasikeitė prieš gerus 5 metus sušlubavus sveikatai. Man tai buvo kaip šaltas dušas – staiga sustojau ir supratau, kad nebeturiu kur eiti, nes neturiu nei tikslų, nei krypties, o plaukimas pasroviui, siekimas visiems priimtinų sėkmės standartų nebetenkino – man labai trūko kažkokio sąmoningo buvimo, tylos, įsiklausymo į save. Mečiau darbą ir išsikrausčiau gyventi į mūsų šeimai priklausiusį vienkiemį, neapšiltintą trobelę Dzūkijos miškuose. Dabar manau, kad tai buvo geriausias sprendimas, nes laimėjau metus nuostabaus laiko. Ten aš suradau savo norą kurti, būti gamtoje, o galiausiai ir ramybę. Ten ir prasidėjo mano mokymasis naujų technikų: išmokau siūti, baigiau drabužių konstravimo kursus, sukūriau kelis dizainus privatiems vaikiškų drabužių ženklams, redagavau kitų dizainerių techninius gamybos aprašymus ir mano širdis pradėjo dainuoti. Dainuoja iki šiandien :)

Kiek jiems skiriate laiko? Kaip jiems nusiteikiate, kur ieškote įkvėpimo? Ar tam reikalinga kažkokia ypatinga atmosfera?

Šiuo metu savo kūrybai skiriu visą savo laisvą laiką, tai yra mano prioritetas. Labai mėgstu eksperimentuoti – tai, ką šiuo metu sukuriu ir pasidalinu su kitais, yra labai maža dalis to, ką iš tiesų nuveikiu. Turiu kelias ir labiau konceptualios tekstilės idėjas, bandau atrasti tinkamas technikas vizijoms, kurių niekaip negaliu išmesti iš galvos. Taip pat užbaiginėju kelis megztinių dizainus, kuriais galėsiu pasidalinti tik juos baigus. Taip ir žongliruoju tarp veiklų, bet man taip geriausiai sekasi – negaliu sėdėti ir dirbti vieno darbo, man geriausiai sekasi, kai turiu kelis projektus ir tarp jų sukuosi.

Idėjos gimsta man pačios, nieko ypatingai nedarau. Manau, kad smalsumas, noras ieškoti, tyrinėti ir geriau suprasti mus supantį pasaulį ir padeda tas idėjas generuoti. Aišku, stengiuosi visada pasiruošti darbams ir dirbti su meile, niekada nedirbu pikta ar pavargus, nes nieko nesigauna. Aš sau leidžiu laisvai rinktis, ir tas jausmas man yra pakankamai naujas – kurti tai, ką jauti ir kaip pati sugalvoju, o ne priverstinai, vaikantis deadline’ų. O įkvėpimas ateina iš gamtos, muzikos, pasakų, legendų. Čia, matyt, mano poreikis sudėti į kažkokį fizinį kūną tai, ką matau ir jaučiu, kažkaip užrašyti ir su kitais pasidalinti. Taip jau gavosi, kad geriausia išraiška tam yra mūsų pačių paveldas – baltų ženklai. Žinoma, aš nesistengiu jų tiksliai atkartoti, bet mano įkvėpimas ateina iš ten. Ir kaip tikrai Laumei, tų ženklų užrašymai ir veikia kaip burtas – pastebėjau kad ne tik lietuvėms ta kalba yra suprantama.

Kaip sukūrėte savo prekių ženklą? Kokią žinutę norėjote juo perduoti?

Kai pradėjau, specialiai nieko nekūriau – dalinausi tuo, kas man atrodė gražu. O vardą pasirinkau tokį, kuris man svarbus – Pajautos slėnis Kernavėje man labai brangi vieta. Daviau sau visišką laisvę ir tik vieną sąlygą – daryti taip, kaip man pačiai atrodo, nesistengti kopijuoti ar kažkam įtikti. Aš labiau bijau pasirodyti nuobodi, nei apsikvailinti, todėl stengiuosi būti nuoširdi ir nebijoti. Taip tas stilius ir formuojasi pats. Prasidėjus karantinui atsirado daugiau laiko bandymams, pradėjau siuvinėti, ir pagaminau kelis prototipus, kol atradau savo stilių ir geriausia techniką kuri atspindėtų mano viziją. Kai supratau, kad mano kalbą ir kiti perskaito, daugiau klausimų ir nebekilo. Labai norėčiau, kad vieną dieną pasaulis atpažintų ne tik keltų mazgą, bet ir baltų saulę ar Aušrinę.

Manau, kad vertingi ir prasmingi daiktai yra sukurti rankomis. Ir tame paprastume iš tiesų yra labai daug turinio. Ko man trūksta man artimoje aplinkoje, yra sąmoningas vartojimas ir intencija. Dažnai perkam, nes norim, nes gražu. Man yra absoliuti magija kasdien naudoti daiktus, į kuriuos sudėjau savo mintis ir laiką. Tokie daiktai yra labai brangūs, nes įdėto laiko niekaip nesugrąžinsi ir nepakeisi. Tuo jausmu ir stengiuosi dalintis.

Kas labiausiai domisi jūsų sukurtais daiktais? Kaip sekasi juos parduoti?

Mano siuviniai skirti mezgėjoms, tačiau sulaukiu žinučių, kad pirkdamos po kelis gaminius iš karto, juos dovanos nemezgančioms sesėms, mamoms ir draugėms. Daugiausiai kūrinių keliauja į Kanadą ir JAV, Europoje – į Prancūziją ir Vokietiją ir užsienyje gyvenančioms lietvaitėms. Pastebėjau kad šiose šalyse labiausiai vertinamas rankų darbas, todėl apstu kuriančių ir vertinančių mano darbą. Parduoti sekasi puikiai, dažniausiai parduotuvę papildau kartą per mėnesį, visą mano mėnesio darbą parduodu per pirmas dvi-tris valandas. Yra ir darbų, kurie parduotuvės net nepasiekia. Labai norėčiau galėti pagaminti daugiau, bet siuvinėjimas atima gana didelę laiko dalį ir yra gana lėtas procesas, todėl panorėti neužtenka, tai tos mano “apsukos” yra, kokios yra.

Kokios dar veiklos ar darbai Jums imponuoja? Kaip atrodo Jūsų kasdienybė už Instagramo?

Visa, kas kokiu nors būdu susiję menu, amatais, istorija ir gamta, man yra be galo įdomu ir artima. Labai mėgstu gilintis į kultūrą, ypač per meno istoriją. Daug eskizuoju, rašau, eksperimentuoju. Taip pat man labai svarbu būti gamtoje. Kadangi vėl gyvenu Vilniuje, stengiuosi kiek įmanoma dažniau ištrūkti į gamtą, kaip aš sakau – namo. Esu labai introvertiškas žmogus, man patinka būti vienai gamtoje ir jos klausytis, stebėti, taip pat ir dirbu viena, taip geriausiai sekasi. Mano kasdienybė nelabai kuo skiriasi nuo kitų – dirbu iš namų, o po darbo kuriu. Mano laikas sukasi  ‘siuvinėjam – siuvam – pakuojam’ ritmu, man labai aišku, ką ir kada turiu daryti, ir tas ritmas sukuria aiškumo ir saugumo jausmą. Aš manau, kad kai turi savo mėgiamą veiklą, tai kasdienė rutina pasidaro labai maloni ir pasminga. Šiandien galiu pasakyti, kad labai labai myliu savo gyvenimą – mane viskas stebina ir džiugina, paprastuose kasdieniuose darbuose ir kūryboje atrandu pilnatvę ir ramybę.

Ar jūsų Kalėdinės dovanos dažniausiai būna rankdarbiai? Ką ruošiate šioms šventėms?

Visos mano dovanos yra rankdarbiai. Labiausiai mėgstu dovanoti be progos, bet su intencija. Pavyzdžiui, artėjant šaltajam sezonui, dovanoju kojines ir pirštines artimiausiems žmonėms kaip staigmenas, o kokiom nors progom labiau mėgstu ką nors įdomesnio pagaminti. Pati labai nepatogiai jaučiuosi gaudama dovanas, man labai gaila laiko, kurį žmonės investuoja į dovanų paieškas, todėl Kalėdų progra prašau man nieko nedovanoti, o pati dažniausiai gaminu. Maistas man yra ypatinga kalba, kuria gali išreikšti ir dėmesį, ir dėkingumą, ir meilę.

Ačiū už ikvėpimą – dabar jau ir pačiai kilo noras išsiuvinėti rėdos ratą iki žiemos saulėgrįžos:)