Nesu iš tų žmonių, kurie labai veržiasi žiūrėti arthouse‘inio lietuviško kino. Bet nesu ir iš tų, kurie nervinasi, kad filmas per lėtas, jame per mažai veiksmo ir pan. – man tas kaip tik imponuoja, kaip ir gera kadro kompozicija ir tyla dialoguose. Taigi būtent toks kadras iš Algimanto Puipos filmo „Kita tylos pusė“ anonse mane ir užkabino.

Tačiau pradėsiu kabėti nuo galo – iš intriguojančiai keisto filmas ilgainiui virto keliančiu pasibjaurėjimą – tarsi vakarienę būtų tekę valgyti perdėm egzotiškame restorane. Juolab, kad egzotikos iš šiaurietiškos stilistikos filmo, kuris vėliau pasirodė besąs skandinaviško romano ekranizacija, nesitikėjau.

Viena vertus, atrodo, kad šiuolaikinio žiūrovo jau nebeįmanoma šokiruoti nupjauta katės galva, masturbacija ar pūlingais spuogais, tačiau aš tokių nuokrypių sąmoningai vengiu, taigi „siurprizai“ sukelia ne pačias maloniausias mintis ir emocijas. Vis dėlto tas filmo užmaišytas pasibjaurėjimo ir pasipiktinimo nepageidaujamu reginiu mišinys paskatino pasidomėti ir pagalvoti apie šį filmą giliau.

Pirmiausia, reiktų pasakyti, kad filmo vaizdas išties pedantiškai nulaižytas – ne tik kompozicijos, bet ir smulkiausių detalių prasme – nepaisant to, kad veiksmas vyksta dviejų senų vienišių namuose, juose neįtikėtinai švaru – kaip protestantų bažnyčioj. Tačiau galbūt tokia vaizdo stilistika gali būti pasteisinama noru kompensuoti pasibjaurėjimo krūvį, kylantį iš turinio.

Pirma pasitaikiusi apžvalga užtikrino, kad „puipiškumai ne kiekvienam“, tačiau „tačiau tiems, kurie skrydžio yra pasiilgę, A.Puipa suteikia galimybę trumpam pamiršti kasdienybės smulkmę ir į visa, kas yra aplink, pažvelgti iš aukščiau – ne iš gyvenimo statisto, bet iš Režisieriaus perspektyvos“.

Man atrodo, kad esu iš tų žmonių, kuriems virš medžių norisi matyti mišką, taigi „pažiūrėjus iš aukščiau“ pamačiau ne ką kitą, o „seno ožio“ svajonę, kad jį karšintų moteris, prilygstanti šventajai. Filmo plakate akcentuojama, mano supratimu, nuvalkiota Kaino ir Abelio tema, mat konflikto pagrindas – dviejų, šalia, bet atskirai ir izoliuotai gyvenančių brolių susipriešinimas dėl moters, užtaisytas mirties palinkėjimais. Nejaukumo dėl vaizduojamo senatvinio marazmo įneša ir tai, kad vienas iš jų – legendinis sovietmečio aktorius J.Budraitis, kuris kartu su Adomaičiu ir Banoniu buvo to laikmečio vyriškumo simboliai.

Tačiau nuo žvilgsnio iš aukščiau grįžkime prie žvilgsnio iš arčiau: visgi už tų dvejų senių dramas man įdomesnė buvo keista moteris (vaidinama V.Kuodytės), kurios psichologijai apibūdinti geriausiai tiktų žodis WTF? Ji laisvanoriškai ir netgi su iniciatyva imasi karšinti tuodu senius: ne tik plauna grindis, skalbia dešimtmečiais neskalbtus drabužius, gamina valgyti, maudo juos tarsi mažus vaikus ir netgi pasmauko.

Taigi kai kam šioje vietoje gali užkvipti ne tik gerontofilija, bet ir seksizmu – seni diedai ir dvigubai jaunesnė moteris. Bet pabandžiau atlikti minties eksperimentą: senos moterys ir jaunas vyras, senos moterys ir jauna moteris, seni vyrai ir jaunas vyras – filmo scenarijus visose kombinacijose atrodytų panašiai bjauriai. Taigi kyla natūralus klausimas „Kodėl?“.

Pasibjaurėjimas yra emocija, kurios – jau kilusios – nebeatšauksi. Tik teko girdėti, kad vieni žmonės jam jautresni, kiti mažiau. Taigi vienintelis realus atsakymas, jog pagrindinė filmo herojė – iš tiesų ne žmogus. Šventieji, vos ne kaip angelai, neturi psichologijos – jie turi pašaukimą, kurį vykdo nuolankiai ir kantriai.

Beje, svarbu pastebėti, kad pagrindinė herojė domisi šventaisiais -rašo knygą ir skaito paskaitas, todėl būtų galima įtarti ir banalų „šventosios kompleksą“, jei ne faktas, kad ji iš tiesų nereaguoja į daugeliui žmonių pasibjaurėjimą keliančius dalykus: nei į minėtą katės galvą, nei į šaukšteliu nuo pilvo gramdomus ir valgomus pūlius, nei į siūlymą jų paragauti; nešlykšti jai ir 40 metų užsistovėjusi sperma.

 „Po velnių“ ji pasako tik vieną kartą – kai pastebi, kad vienas iš karšinčių pjaustosi ranką, tuo tarpu patyrimą, koks jausmas, kai tau įpjauna vidinę šlaunies pusę, ji priima be jokio išankstinio vertinimo ir baimės. Beje, atrodo, jog abu filmo herojai šventosios paslaugas priima visiškai natūraliai, be jokio gėdos jausmo – tarsi paštininko atneštą užsidirbtą pensiją.

Taigi nėra abejonių, bet besąlyginis priėmimas – pagrindinis šventojo bruožas, nepaisant tų, su kuriais ji turi reikalą, vidinio pasaulio dvoko. Ir ši tiesa gali būti nemaloni žmonėms, kurie desperatiškai bando laikytis „šventojo komplekso“, ant kaklo pakibus tokių lūkesčių turintiems artimiesiems.

Ir nesvarbu, kurią diados pusę jie pasirinks – nepakantų pasipriešinimą tokiai pretenzijai, lydimą kaltės, ar pareigą pasiiaukoti, slepiančią neapykantą moralinei prievartai. Nes šventumas, paremtas besąlygiška meile, yra pakeliamas tik vienetams – taigi švytuoti tarp minėtų poliariškumų yra žmogiška. Vadinasi belieka su tuo susitaikyti.

Tačiau kartu negalima nepastebėti paradokso: šventumo reikalavimą iš kitų žmonių ir kartu jo nepripažinimą. Šio filmo pabaiga – kuomet herojė abiems vyriškiams pasako, kad kitas mirė, ir jie abu sinchroniškai atleidžia savo gyvenimų gniaužtus – daug kam sukels įtarimų dėl šventosios tyrumo.

Žmogiška logika sakytų – tai juk ji taip nėrėsi iš kailio, nes pretendavo į nebeturinčiųjų artimųjų turtą. Juk laisvanoriškas tokios misijos pasirinkimas greičiau atrodys patologiškas, o ne tyras. Taigi net tikras tyrumas greičiausiai neatlaikytų egzamino žiuri, kurios vidus ir žvilgsnis per gyvenimą spėjo užsiteršti. Tačiau čia jau kito filmo esmė.