Apie žoles, žynes ir žinias

Mano susidomėjimas augalais nėra naujas, tačiau jis vystėsi palaipsniui – pradedant Žolinės šventimu, pavieniais seminarais ir knygomis, bandymu po truputį žoliauti ir šios vasaros susitikimais seserijos formate. Taigi šį rudenį jaučiausi pribrendusi sisteminiam Dalios Treigienės kursui „Augalų magija“, juolab, kad jis vyko tokioms studijoms tinkamiausiu periodu  – nuo spalio iki gruodžio.

Nors seniau jos vykdavo gyvai  – kas turi neabejotinų privalumų, tačiau ne mažensnis privalumas buvo ir prisijungti online, tūnant lovoje su arbata. Juolab, kad pamokos tikrai nebuvo trumpos, be to, jų įrašus, esant reikalui, buvo galima peržiūrėti ir kitu metu.

D.Treigienės sukurtas „Augalų Taro“ kortas, kurios yra šio kurso pagrindas, turėjau jau seniau – keletas būrimų (keltų kryžiaus, santykių kvadrato) man suveikė taikliai, tačiau ateities būrimų visada privengiau. Tačiau šio kurso metu susidėliojusi giminės medį, įsivertinusi kūrybinių idėjų potencialą bei paanalizavusi asmeninį archetipų ratą per augalų prizmę jaučiuosi kortas kiek labiau prisijaukinusi. Kadangi ir šiaip mėgstu analizuoti, kortų delionės taip pat pridėjo vertingų įžvalgų ir apie praeitį, ir apie ateitį.

Tiesa, patyrinėjusi įprastų taro kortų knygelę, radau kiek kitokias tų pačių arkanų interpretacijas, mokytoja šiuose reikaluose labiausiai skatino remtis asmenine intuicija – kaip ir renkantis augalus. Aš niekada nebuvau jų žinovė, bet palaipsniui pardėjau stebėti ir pažinti vis daugiau. Juolabt, kad jau turėjau vieną D.Treigienės knygą, o kitą gavau užsiregistravusi į šį kursą. Vis dėlto neturint kaimo ar sodybos, susirasti augimvietes nėra labai paprasta.

Buvo įdomu retrospektyviai patyrinėti, kokie augalai kokiais periodais mane traukė – pavyzdžiui, vaikystėj labai specifiškai domino pelynas ir šalpusniai, jaunystėj – rugiagėlės ir aguonos, užpernai – šlamutis ir šeivamedis, pernai – liepa, kietis ir šermukšnis,  šiemet – gudobelė, ieva, ajeras, vingiorykštė.

Nors studijų metų augalai nagrinėti ir per energetinę, ir per vaistinę prizmę, tai nebuvo nei itin išsamus taro, nei fitoterapijos mokslas – greičiau prisilietimas prie to, kas laikoma magija.

Pasak pačios Dalios, „Magijos (kaip ir Dievo) apibrėžti gal ir nereikia, o gal net neįmanoma, nes tai daugiau tikėjimo, stebuklų, mitologijos sritis. Apibrėžimai reikalingi protui, kad neišprotėtų:), sielai svarbu tikėjimas. Vos tik reiškinius, tokius kaip magija, pradedame apibrėžti, jie neišvengiamai suprimityvinami, suprastinami, pritempiami prie sustingusio, formą įgavusio, irstančio materijos pasaulio. Magija/Dievas (I-as Taro arkanas) galbūt yra pradinis impulsas, kūryba, energija, savyje talpinanti visas galimybes, visas įmanomas formas ir pasireiškimus. Ir tai gali būti viskas, lygiai taip pat, kaip ir gali būti niekas – priklausomai nuo požiūrio ir duotybės“.

Nors esu iš tų žmonių, kurie galvoja, jog viską galima verbalizuoti, tačiau paskutinėje tinklalaidėje paklausta apie raganas, pajutau, kad, nors suvokiu, aiškiai apibrėžti man iš tiesų neišeina. Pati Dalia sako, kad ragana yra žmogus su specifiniais gebėjimais: „Reginti giliau, jaučianti plačiau, gebanti labiau, o gal dar kitaip, bent jau kartais:) Ji mažiau įkalinta fiziniame lygmenyje. Tai paribio būtybė. Laidininkas tarp čia ir anapus“.

Taigi kokio lygio ragana (ar – kaip oficialiai vadinama – pilnaties žyne) tapsi po šio kurso, labiau priklauso nuo ir nuo jautrumo ne fizinio plano dalykams, ir nuo noro savarankiškai gilintis. Nors kurso medžiaga buvo puikiai suruošta, papildomai dariausi konspektus bei  kiekvienos pamokos augalų iliustracijas. Matyt, įprotis iš mokyklos laikų (pripieštus biologijos sąsiuvinius vis dar saugau).

Taip pat turėjome ir praktinių užduočių: tinktūros (kraujažolių ir vingiorykščių spiritinės ištraukos) jau buvau pasidariusi iki kurso), tikiuosi, kad įkvėpimas, kuris buvo pagavęs ruošiant maceratą (aliejinę ištrauką) jame liko energetinės įkrovos pavidalu, užsimaišyti galeninį kremą dar nebuvo tinkamos nuotaikos. Tikiuosi, kad iki kitos vasaros nedings entuziazmas pasidaryti ir pienių vyną,  ir erškėtrožių bei gudobelių sirupus. Pušų spyglių sirupui būtų galima prisirinkti ir dabar.

Didelį įspūdį padarė vilnos siūlų dažymas augaliniais dažais – labai norėčiau turėti tokių spalvų megztinį, tačiau abejoju ar tokiam projektui man pakaktų valios.

Studijų metu buvo sukurta grupė, kurioje buvo galima dalintis ir diskuoti, tačiau kažkodėl tas manęs neįtraukė. Galimai dėl to, kad viena iš pagrindinių šio kurso pamokų asmeniškai man – kad žynė neplepa. Taigi kiek rimčiau pradėjau žiūrėti į tai, kokia informacija verta dalintis, o kuria geriau nereikia ar tiesiog nebūtina.

Dalis šio kurso turinio, ypač nesusijusio su augalais, man nebuvo nauja, tačiau vertinga pati galimybė sistemiškai ir periodiškai prisiliesti prie temos, sugerti informaciją, ramiai pasiruošti būsimam sezonui. Nėra paprasta apibūdinti pojūtį, kuris buvo šio kurso metu –  tarsi žinojimas srūtų neverbaliniais kanalais, per kažkokį virtualų tinklą. Turbūt tai ir yra raganiško mokymo pagrindas. Taigi pabaigai pasidalinsiu Dalios įžvalgomis apie mistinius tiltus:

Bendravimo iliuzija, iliuzija nuoširdumo, pykčio iliuzija, iliuzija meilės, mirties iliuzija, iliuzija abejingumo, dėmesio iliuzija. Daugiausia prie ko prisiliečiu – tai tik šešėlis. Beribėje Visatoje išsibarsčiusios žvaigždės panašios į jonvabalius naktį rasotoje pievoje per Pilnatį žaibuojant. Jos gali matyti (jeigu mato) viena kitos spindesį, bet ne viena kitą. Arba jausti (jeigu jaučia) viena kitos virpulį, bet ne viena kitą. Arba girdėti (jeigu girdi) viena kitos gaudesį, bet ne viena kitą. Turbūt ir mes taip padaryti – ir aš, ir tu, ir jie, ir jos. Vienas kito balsą girdime, bet ne mintis (balsas tėra padrikos minčių aido nuotrupos). Vienas kito akis matome, bet ne sielą (akys tėra lakaus sielos atspindžio veidrodis). Vienas kito kūną jaučiame, bet ne jausmus (kūnas tėra jausmų kevalas, o gal tik nesuskaičiuojama daugybė smarkiai vienas nuo kito nutolusių ir labai greitai judančių bejausmių atomų).

Ir tik kartais…

Tarsi mantija, nusagstyta žvaigždėmis žibančiais intarpais, užmesta ant kiekvieno nutiesia baltus tiltus, kuriais iš tikrųjų vaikštome.