Matyt dėl savo pavadinimo Žolinė man labiau asocijavosi su Marija Janina (ar kitaip marichuana), o ne katalikiška švente. Etnologai čia irgi mato pagoniško Žemynos kulto apraiškas, tačiau apie tokio šventimo tradicijas man nebuvo tekę girdėti.

Taigi, suplanavusi vykti švęsti Žolinės su keturiomis moterimis kažkur link Kupiškio, kaip tas vyks, per daug nemąsčiau. Nors nesame labai artimos draugės, mus vienija pirtis ir domėjimasis visokiomis „raganystėmis“ – rašau kabutėse, nes tai apima įvairias psichofizines praktikas, psichologiją, saviugdą ir etninę tradiciją.

Formaliai ir šįkart tikslas buvo tiesiog pabūti kartu, kažkiek praplėsti akiratį tradicijų prasme ir pasimėgauti pirties, kurioje viešėjome pirmą kartą, ritualais. Skamba labai paprastai, tačiau naivu tikėtis, kad keturios „raganos“- beje, visos su polinkiu traukti dėmesį – pabus draugėje kaip niekur nieko.

Kad man nebus paprasta, supratau dar automobilyje: kai pajutau, kad kalbų teks girdėti daugiau, nei man šiuo metu norėtųsi, buvo atėjusi net mintis sustabdyti automobilį ir išlipti. Ramybės jau prieš tai pristigau žoliavimo išvykoje ir psichoterapinėje ekskursijoje po pelkes. Tačiau, gavusi progą pasisakyti, garą nuleidau – savo pasipiktinimą tarškėjimu išreiškiau netiesiogiai (referuodama į prieš tai minėtus atvejus), bet su pakankama pasipiktinimo doze.

O vieta, į kurią atvykome, akimirksniu nusodino visas nepasitenkinimo drumzles – nauja, tačiau medžio raižiniais padabinta pirties troba, ant seno ąžuolo pakabintos sūpynės, obelų ir kriaušių sodas, vaistinių ir prieskoninių augalų lysvės, viksvomis ir nendrėmis apsuptas tvenkinys, palei jį besiganančios avys.

Be viso to, kiekvieną iš mūsų apkabino pirties savininkė – moteris, kuri  jaučia. Viduje akį traukė stalas, užtiestas linine staltiese ir jurginų puokšte centre. Netrukus ant jo atsirado žolelių arbata, sūris ir medus, tiesiog kviečiantys prisėsti ir atsiduoti neskubriai laiko tėkmei.

Neabejoju, kad kiekvienai iš mūsų vienodai norėjosi santykio su pirties šeimininke. Pasirodė – kad ji ne tik šviečia, bet ir atspindi – tai toks žmogus, su kuriuo gera kiekvienai. Tačiau viską nulemia reikėjimas – visada kalba tas, kuriam spaudimas didžiausias ir sunkiausia toleruoti tylą.

Manęs čia buvo daug mažiau, nei aš pratusi, ir pati pajutau savo pasipriešinimą nematomo žmogaus vaidmeniui – neiškentusi, ne kartą išsakiau savo požiūrį, kai manęs to niekas neprašė. Taip pat mačiau, kaip taikiai „eterį“ kitoms perleidžia draugė, kurią laikiau gerokai aktyvesne už mane. Apskritai, tai, ką mačiau ir girdėjau, vartėsi ir keitėsi vos ne akimirksniu – banalus, tiesmukiškas klausimas virsdavo empatišku interesu, neurotinis dėmesio reikalavimas – šarmingu jausmingumu, išorinis bendrumas – vidiniu konkuravimu ir atvirkščiai. Stebuklai – ne kitaip;)

Atrodo, kad nieko ypatingo neveikėme, tačiau psichologinio, o gal net ir dvasinio, vyksmo buvo per akis – net jei einamuoju laiku taip ir neatrodė. Žolinės esmė – moters branda, ir 4 iš mūsų ją priėjusios ar beeinančios (ir tai ne amžiaus prasme, tiesiog neabejoju, kad moterį subrandina atsakomybė už vaikus). Aš vienintelė jaučiausi, tarsi man būtų permanentinės Joninės  – žydėjimo ir poravimosi laikas, kai tu „vis dar rinkoje“.

Susipažinusios su žolynais ir prieš eidamos rinkti savųjų (kas daroma ne tiek racionaliai, kiek intuityviai), traukėme po vieną „Augalų taro“ kortą. Argi keista, kad ištraukiau ramunę? Tai –  augalas, tinkantis savyje puoselėjantiems vidinį vaiką, vertinantiems natūralumą, sugebantiems girdėti savo sielos balsą. Ji padeda, kai norisi daugiau pasitikėjimo, atvirumo, vilties, optimizmo, laisvės, tiesos – ir pati apie šiandienos savo būseną nepasakyčiau tiksliau.

Taigi savo žolynų puokštei pririnkau ir ramunių, ir raudonųjų dobilų, ir kraujažolių, ir balandą (kuo toliau tuo labiau man patinka „nekilmingieji“ augalai), nuo  vaikystės traukusį pelyną (jau nebekeista, kad jis skirtas gydyti artimųjų gyvenimus griaunantį alkoholizmą) ir dar porą violetinių laukų gėlių, kurių nepažinojau (tiesiog, pastaruoju metu traukia violetinė spalva, paprastai siejama su  dvasingumu).

Pirtis, kaip ir buvimas kartu, man šįkart lengva nebuvo – nors atrodė, kad kaitinimosi procesas labai nuoseklus ir malonus, būnant pirty bandė skaudėti galva, tačiau į tvenkinį nesinorėjo, nors maudynės – man pati mėgstamiausia pirtinimosi dalis, net kai reikia lįsti į eketę. Tiesiog norėjosi išsitiesti terasoje ir garuoti tyloje.

Tačiau šįkart turbūt pirmą kartą pirty pajutau būseną, panašią į būdravimo – kai pusiau miegi, ir, kai į pirtį buvo įneštas varpelis/iai, išties pakibau ties kažkokia stebuklinga miego be sapnų riba. Po beveik 6 val. trukusio pirties ritualo, buvo žvaigždžių trupiniais nubarstytas dangus ir gan kietas – kas ne taip jau dažnai nutinka svetimose vietose – miegas.

Ryte atrodė, kad to buvimo man jau per daug – norisi namo, pradėjo erzinti tas moteriškas kalbėjimas, kai ima raudonuoti nosies galas ir akyse tvenkiasi ašaros. Kai darėme aukojimo ritualą (metėm į ugnį duoną, sūrį ir džiovintą vaisių), pagalvojau, kad man tai tiesiog reiškia suvokimą, kad viskas turi savo kainą. O kai galvoji, kad laukiamas ar siekiamas dalykas tau nieko nekainuos, kas kartą jį gavusi vis tiek galiausiai lieki nepatenkinta ir nelaiminga.

Ir tai labai susiję su motinystės instinkto idealizavimu. Dažnai matau, kad to kaina – emocinio persipildymo ir kartu išsekimo būsena, kai bet koks žodis yra paskutinis lašas. Tačiau tai plati ir atskira tema. Apskritai Žolinė, natūraliai persipynusi su motinystės-dukterystės-seserystės temomis, man suvėlė gniužulą įvairiausių minčių, kurias suvyti į atskirus kamuolius dar reikės laiko.

O važiuojant namo pasijuto, tarsi aštresni kampai tarp mūsų jau būtų apsišlifavę ir atsiradęs bendras vardiklis. Panašu, kad ta rišamoji medžiaga – poreikis muzikai bei laukiniam šokiui – pajutome, kad būtent taip dar norėtume „paraganėt“. Ir turbūt tai nutiks per rudens saulėgrįžą, kai kris ir po kojom šiugždės lapai, o mes judėsim gentiniu ritmu aplink žarijomis spjaudantį laužą, vilkėdamos kailinėmis liemenėmis ir kauksim tarsi vilkės gaujoje:) Čia tik mano vizija, bet jos, pasirodo, linkę realizuotis.