Mačiau aš tą eketės iššūkį, ir jis man jokių minčių nesukėlė. Bet pasitaikė eketė, ir dėl jos daug klausimų nekilo.
Klausimų, o iš esmės vienas vienintelis – „kaip tai galima?“ – automatiškai kyla mamoms, moterims, miestiečiams ir kitoms įsitikinimų ribojamoms individų grupėms. Todėl jiems rekomenduoju žiūrėti „Iceman“. Gal mane tas filmas paveikė. Gal šiaip traukia ribas patikrinti. O gal tiesiog susiklostė palankios aplinkybės.
O tos aplinkybės tokios, kad viešėjome „tėvinėj Rzeczpospolitoj“, kaip mėgstame sakyti. Ne paslaptis, kad pas brolius latvius su kaimo turizmo kainos-kokybės santykiu labai prastai, o vat pas brolius lenkus – labai gerai. To nepripažįsta tik nacionalizmo varginami snobai, o mes, progai pasitaikius, visada renkamės kryptį piečiau (nors „Biedronkas“ ir aplenkiam).
Tai šįkart atsidūrėme pas Wojteką, kuris, kaip ir dera triatlono mėgėjui, savo puikiam skandinaviško stiliaus ūkelyje turi mini sportsalę su bėgimo, mynimo ir irklavimo treniruokliais, ežerą su legaliai numeruotu lieptu/prieplauka ir mažą, jaukią, malkom kūrenamą pirtį be priepirčio.
Ateini su marškiniais ir čiabatais, pasikabini ant vagio ir atsiduodi karščiui dievo sutvertu pavidalu.
Išlindęs turi pasirinkimą pasivolioti ant sniego (kai kas nerekomenduoja, nes jo temperatūra neigiama, nors neradau išsamaus paaiškinimo), įlįsti į eketę (vandens temperatūra vis tiek didesnė už nulį) arba pastovėti lauke (mano atveju buvo nedidelis temperatūrinis minusas).
Aš nieko neplanavau, tiesiog atsidaviau eksperimento dvasiai – išlindus į lauką šalta nebuvo, o gausiai žvaigždėtas dangus masino pastovėti ant liepto užvertus galvą.
Kadangi Wojtelkas yra itin rūpestingas šeimininkas, į eketę buvo nuleistos kopėčios – jei ne jos, nebūčiau erzinusi likimo galimybe įsmukti po ledu. Nes niekas net nepastebėtų.
Pirmą kartą pagalvojau tiesiog patikrinti vandenį – įkišus koją pasirodė visai toleruojamas. Vadinasi, aš galiu.
Paskutinį kartą po pirties maudžiausi rugsėjo pabaigoj Estijoje – jau tada niekas kompanijos nepalaikė. Mirkdama tvenkiny užsiėmiau skaičiavimu iki 100. Šįkart vandens pojūtis neatrodė radikaliai kitoks.
Antrą kartą įsimontavau į eketę iki juosmens – iš dušo patirties žinau, kad ta dalis, kur nėra širdies ir plaučių, be ypatingo spyriojimosi adaptuojasi prie šalto vandens. Čia jau tapo visiškai aišku, kad eketės baisumas yra absoliučiai teorinis, t.y. mind trick.
Vienintelis, ko nemėgstu, tai nardyt, taigi iliuzijos, kad panirčiau su galva, net neturėjau – nors maudymosi eketėse ekspertai kaip tik tai ir rekomenduoja. Trečią kartą panirau iki kaklo ir dėl tikrumo neskubriai suskaičiavau iki dešimt.
Išlipau, pastovėjau po visais tais žvaigždynais skliaute, kaip besišlapinantis Sabaliauskaitės Pranciškus Ksaveras, ir pajutau savo gyvulišką prigimtį. Buvau pamiršusi, kad man žvėriškai patinka tos laukinio žmogaus juslės.
Leave a Reply