Pradėsiu paprastai ir aiškiai: santuoka yra kūniška, emocinė ir dvasinė sąjunga tarp dviejų žmonių, įsipareigojusių šeiminiam gyvenimui ir nukreipta į gyvybės pradėjimą. Kai kuriems skandinavams lyg ir pavyksta tai realizuoti be formalaus santuokos statuso – tiesiog gyvenant šeimoje.

Galbūt jų modelio sėkmė slypi tame, kad šios visuomenės nėra stipriai vartotojiškos, todėl jų geroji praktika ir negali būti lengvai įskiepyta ten, kur puoselėjamos vartotojiškos ambicijos – iš pradžių dėl ribojančios stokos, o po to – dėl saiko praradimo.

Juk vartotojas siekia nuolatinio poreikių tenkinimo, jis neturi jokių įsipareigojimų, tik teises. Tuomet ir į santykius žiūrima kaip į ribotą prekės gyvavimo ciklą. Beje, ji išmetama net anksčiau, nei tampa nebetinkama naudoti – o tada, kai vartotojas tiesiog ima bodėtis ir užsimano kažko naujo.

Taigi psichologo Tomo Lagūnavičiaus pasakymas, kad šiandienos jauni žmonės gyvena projektais ir santykius valdo pagal tą patį principą, palyginus optimistinis. Juk projekte reikia nusistatyti tikslus, išanalizuoti situaciją, išgryninti strategiją, parengti veiksmų planą, numatyti rizikas ir investicijas. Turi pirmiausia įdėti, kad gautum.

Tačiau, su investiciniais projektais yra vienas niuansas – nori būti kietas investuotojas, turi diversifikuoti. Tai reiškia, kad negali visko statyti ant vienos kortos, nes gali stambiai pralošt. Ir ką tai reiškia santykiuose? Taupumą, vengimą duoti per daug, nuolatinį monitorinimą, kaip tavo investicija tau atsiperka.

Kuo investicija skiriasi nuo aukos?

Ir tai yra esminis skirtumas, skiriantis biudžetinį požiūrį į santykius nuo dvasinio. Įvairių dvasinių praktikų atstovai pabrėžia aukos aspektą santuokoje, kuris moderniam žmogui dažniausiai yra visiškai nesuvokiamas ir sukelia alerginę reakciją. Tokį populiarių fantastinių romanų autoriaus Tolkieno požiūrį turbūt daugelis laikytų atgyvena: juk dabar taip nemadinga aukotis tai praktiškai tolygu savęs negerbimui –  reikia rūpintis savo gerbūviu.

Aną kartą sakiau, kad galbūt mes tiesiog nebesuvokiame, ką iš tiesų reiškia santuoka. Todėl klausiu 3 ekspertų: kas diskreditavo santuoką visuomenės akyse, kad šiandien jos iš esmės vengiama? kokia santuokos prasmė? Ar į santuoką reiktų žiūrėti per investicijų, ar aukos prizmę? Kokia vyro ir moters savybė yra svarbiausia santuokoje?

 

 

 

 

Katalikų kunigas Algirdas Toliatas

Juk nelabai mėgstame įsipareigojimus – visais laikais žmogus norėjo patogaus gyvenimo. Žiniasklaida taip pat propaguoja lengvus kelius. Tačiau greitas produktas, kaip ir cola ir čipsai, žmogaus neužpildo, neduoda sotumo. Požiūrį gali pakeisti dvasingumo patirtis – niekas labiau neužpildo žmogaus, neduoda vidinio pašaukimo ir žibančių akių. Tikiuosi, kad grįš vertybės – negalime tikėtis gražaus, gilaus, prasmingo, didingo be pastangų. Santuoka yra kūryba, kelionė ir atsakomybė.

Kalbant iš religinės pusės, santuoka Dievo akivaizdoje yra tam tikras įsipareigojimas, misijos prisiėmimas. Misijos, kuri veda toliau, nei esi tu pats. Tai peržengianti tavo komforto zoną kelionė, kuri pakelia santykį į kitą lygmenį, aukščiau nei buitinį. Juk jei gyveni tik buitiniame plane, tai tas pats, kas kompiuterį naudoti kaip skaičiavimo mašinėlę.

Nors ilgalaikių stabilių santykių su visais įsipareigojimais aš nepriešinčiau  su religine santuoka, nes svarbiausia žmogaus vidinis apsisprendimas – jei esi pasiruošęs pasiaukoti, tai žiūrima ta pačia kryptimi, pagrindas yra tas pats. Tačiau religinė santuoka eina su tikėjimu ir pasitikėjimu Dievu, supratimu, kad esame laikini šitoje žemėje, atliekame čia tam tikrą misiją ir esame įsipareigoję. Atsiranda dar vienas dar vienas įsipareigojimas – tačiau ne blogąja prasme, o gerąja – tai galimybė, saitas, sustiprinantis santuoką. Tikinčio žmogaus akimis tai yra sakramentas, per kurį ateina Dievo malonė. Jam vertybės nėra pramanas, jos atspindi mūsų giluminius, prigimtinius poreikius – per jas žmogus taip save realizuoja, aktualizuoja, įprasmina. Žiūrint tikėjimo akimis, pažadas, priesaika turi prasmę. Jei ateini su pozicija, kad tai yra pramanas, tai tau nieko nepriduoda, bet jei tu atviras, įsiklausai, pasitiki, tuomet pasinaudoji tuo potencialu arba ne.

Jei susiduria du žmonės, kurie turi bendrą tikslą, bet yra skirtingi ir turi savų interesų, visada turės būti kompromisas, abu turės kažką paaukoti. Auka dažnai suprantama kaip neigiamas, apgailėtinas dalykas. Tačiau pagalvokime apie mamos pasiaukojimą dėl vaiko – juk ji dėl jo gali viską padaryti, kartu ji save realizuoja, tampa motiniška. Todėl tai nėra tik davimas, tai yra ir gavimas. Kaip sakoma, geriausia daugyba yra dalyba.

Kalbant apie svarbiausias savybes santuokoje, pirmiausia – norėti vienas kitą išgirsti, būti drauge, rasti kompromisą, priimti. Taip pat svarbi kantrybė – ja apsiginkluoti tai nereiškia, kad nekreipti dėmesio, tai reiškia – išlaukti tinkamo momento, rasti tinkamus žodžius. Trečia – pagarba kitoniškumui, gebėjimas priimti kito pasaulį.  Tai pat ne mažiau svarbūs dalykai yra pasitikėjimas bei sugebėjimas atsiprašyti ir atleisti.

 

 

 

 

Kabalos studijų centro koordinatorius Andrius Venslovas

Dėl santuokos diskreditavimo nėra kaltų. Taip yra dėl mūsų egoistinės prigimties. Kabalos mokslo požiūriu, kiekvienas iš mūsų yra tiesiog priverstas paklusti ekonominiam principui  – gauti kuo daugiau naudos, investuojant kuo mažiau pastangų ir resursų. Pagal mūsų prigimtį, mes tiesiog neturime kitos išeities ir natūraliai paklūstame šiam principui. Tai jau patvirtina ir naujausi mokslo atradimai. Gamta mus tarsi apgauna, kiekvienąsyk skatindama dėti pastangas dėl geidžiamo dalyko, o po to apdovanodama tik nusivylimo ir tuštumos jausmu. Oskaras Vaildas šį reiškinį apibendrino garsia savo citata: „Yra tik dvi tragedijos gyvenime: pirmoji – negauti, ko nori, o antroji – gauti“. Dar didesnį nerimą teikia tai, kad šis nepasitenkinimo pojūtis tik aštrėja su kiekviena karta.

Tai kur gi ta anksčiau minėta begalinė meilė? Kabalos mokslas moko, kad  gauti malonumą iš gyvenimo mes galėsime tik tuomet, jei sukursime naujos kokybės tarpusavio santykius, paremtus noru suteikti malonumą vienas kitam. Motinėlė gamta mus ir įstūmė į tokią apgailėtiną situaciją, kad visiškai nusiviltume perspektyva siekti „vartotojiškos laimės”, ir tada pradėtume galvoti, kaip siekti priešingo tikslo – gyventi vienas dėl kito.

Santuoka reikalinga, kad realizuotume save žmogiškąja prasme – šiame ir dvasiniame pasauliuose. Žmogaus paskirtis šiame pasaulyje yra patirti aukščiausią įmanomą malonumą – atskleisti begalinę meilę, kuria gamta mus sukūrė ir vystė per visą Visatos raidos istoriją. Jei pora tai suvokia, siekia patirti šį begalinį malonumą ir būtent tuo tikslu kuria šeimą, ji nuolat jaučia, kaip Gamta moko besąlygiškai mylėti vienas kitą, ir tik tokiuose tarpusavio santykiuose jie turi galimybę atskleisti visiškai naują pasaulį, neribojamą nei Laiko, nei Erdvės.

Tai, ką  įdedu į santykius su kitu žmogumi, galiu jausti kaip investiciją, kuri atsiperka, arba kaip auką be atpildo. Žinoma, kad į santykius su kitu žmogumi naudinga „investuoti”, tada jis bus labiau vertinamas. Tačiau mūsų norai juk nuolatos auga, iš kartos į kartą, ir mes jau artėjame prie santykių krizės, kai „investavimas” į kitą žmogų išties vis labiau primena auką, kai  darosi vis sunkiau atsiduoti vienam žmogui. Mes tiesiog įsivaizuojame, kad tai turi trukti ilgiau nei gamta pati natūraliai sureguliavo šį procesą hormonais.

Kabalos metodika padeda suprasti, kaip sukurti tokius tarpusavio santykius, kuriuose abu jaustų naudą, duodami vienas kitam, išmoktų, kokiu būdu pasinaudoti savo egoistine prigimtimi, kad gautų malonumą iš tos šiltos tarpusavio sąveikos, kurią jie kartu sukuria. Tikras ryšys leidžia porai pajusti, kaip išmintingai gamta sukūrė juos, tokius priešingus, ir atrasti, kad jie iš tikro skirti vienas kitam. Tik tokia meilė neblėsta visą gyvenimą.

Gamtos programoje, kurią tiria kabalos mokslas, žmogus nebuvo sukurtas kaip atskiras individas – vyras arba moteris. Giliai viduje mes visi jaučiame tiek vyrišką, tiek moterišką pradus, ir šios dvi absoliučiai priešingos jėgos laukia tos akimirkos, kai galės išreikšti tarpusavio harmoniją ir taip realizuoti savo potencialą. Tačiau mes neturime galimybės kažkaip „pasikrapštyti” savo viduje, sujungti du laidus, kad užvestume šią sistemą tarsi vogtą automobilį.  Suvokdami savo tikrovę egocentriškai, mes matome kitą žmogų – savo partnerį – kaip absoliučiai atskirą individą, tačiau iš tikrųjų mes tarsi veidrodyje jame matome savo paties atspindį! Reikalingiausia ir naudingiausia tiek vyrų, tiek moterų savybė yra suvokti, kad trūkumai, kuriuos jie mato savo partneryje, yra jų pačių trūkumai ir sugebėti nusileisti vienas kitam. Geri santykiai yra kuriami tik tarpusavio nuolaidų dėka. Jei porai pasiseks ir jie kartu sugebės prieiti prie šios išvados, tada jie daug geriau galės suprasti vienas kitą ir pamažu kurs visaverčius harmoningus santykius. Tik šis būdas gali sukurti harmoniją kiekviename  asmeniškai ir padėti siekti sėkmės ne tik santuokoje, bet ir visose gyvenimo srityse.

 

 

 

 

Vedinis psichologas Vaidas Arvasevičius

Santuoką diskreditavo lengvo ir atsainaus gyvenimo idėja, leidžianti neapsikrauti bereikalingai sunkiais įsipareigojimais, kas dažnam yra sunki našta. Silpstantis charakteris prasideda nuo netinkamo auklėjimo, gyvenimo prioritetų pasikeitimo, vertybių žlugimo. Kai tikrąsias žmonių santykių vertybes pakeičia vartotojiškos idėjos, altruizmą – asmeninė nauda, šeimos reikalaujama atsakomybė ir įsipareigojimai tampa kliuviniu „mėgautis“ laisvu nerūpestingu gyvenimu. Nerūpestingumo, hedonizmo idėjos ima viršų ir prarandamas supratimas, kam gi ta šeima su savo sunkumais reikalinga. Sekuliarėjanti visuomenė vis labiau įtiki gyvenimo vieną kartą idėja ir nemato didelio poreikio tobulėti ir sąmoningėti šio gyvenimo eigoje. Kai žmogus nebejaučia virš savęs esant aukštesnei jėgai, prieš kurią jis yra įsipareigojęs santuokoje, lieka tik individualizuotas gyvenimas sau. Šeima tuo tarpu tinkamiausia vieta pasiekti aukštą sąmoningumo ir brandos lygį.

Santuoka – tai įžadai apriboti savo laisvę, pažadas derinti savo gyvenimą su kito žmogaus gyvenimu, valdyti savo impulsus ir siekti ne laisvo disponavimo jais, o jų panaudojimo sąmoningumui didinti. Tai ir priėmimas naujų įsipareigojimų, atsakomybės už kitą žmogų ir už save kito atžvilgiu, siekiant ilgo buvimo kartu. Pagal Vedas santuoka yra saugus prieglobstis nuo degradacijos, nežaboto juslinio tenkinimosi , pagundų, nerimo, su sąlyga, kad joje bus laikomasi tam tikrų ribojančių principų, bus vykdomos prisiimtos pareigos. Susilaikymas, tvardymasis, savęs sąmoningas susiturėjimas šeimoje yra bene labiausiai įmanomas. O tai, pagal senovės išmintį, ir yra svarbiausia žmogaus gyvenime.

Investicija – puikus žodis santuokai apibūdinti. Tik derėtų prisiminti, kad jos grąža neprognozuojama. Gerai, jeigu pasiseks ir pavyks išeiti į balansą. Tačiau dažniau pasitaiko atsidurti „minuse“. Ir nieko baisaus tame nėra, nes kitam žmogui darome gera ne todėl, kad gautume atlygį, o todėl, kad taip jaučiamės jam reikalingi, patys užsitikriname gerą savijautą ir mėgaujamės davimu. Tai priklausys nuo pozicijos santykiuose – čia aptariau altruistiškąją. Santuokoje vienintelė auka, kurią galėtume sudėti ant šeimos aukuro ir niekada nepasigailėti – tai mūsų egoizmas. Bet kokia kita reikalaujama auka dažnai gresia vieno ar kito partnerio asmenybės dalies atsisakymu, neigimu ar slėpimu, o tai kuria įtampą santykiuose ir prie gero nepriveda. Aukojantis yra palanku išsaugoti savo nuosavą autentiką ir autonomiją, neišduodant savęs. Išlaikant savęs vientisumą. Taip išlaikysime pagarbą sau ir galėsime gerbti partnerį.

Svarbiausia šeimoje – tiek vyrui, tiek moteriai – tai gebėjimas išgyventi vienam be kito. Tai visiška emocinė, dvasinė autonomija, kai jie liaujasi eksploatavę vienas kitą, reikalavę vienas iš kito investicijų grąžos. Kai baigiasi priekaištai ir pretenzijos dėl to, kas kam dar yra skolingas. Tada atsiveria galimybė visiškai pasveikti santykiuose ir būti kartu besąlygiškai.

Save

Save

Save

Save

Save