Kai pirmą kartą M.Praškevičius papasakojo apie savo naują „Džiaugsmą“, atrodė, kad čia bus restoranas tiems, kas nemėgsta tų, kur „papaišyta ant lėkščių“. Galima buvo įtarti, kad čia bus poshinė „alimentum vulgaris“ versija. Reikėjo patikrinti.
Kol radom įėjimą, aplink apėjom visą pastatų bloką, nes „Džiaugsmo“ iškaba santūri ir elementari, kas yra geras ženklas. Viduj kažkokia prieblanda – kontrastas išbalintoms hipsteriškoms užeigoms – ir apšviestas neandartaliečio biustas – panašu į olą. Asociacija su paleo – labai į temą po perskaitytos „Sapiens“ knygos.
Sužinom, kad eilinį savaitės vakarą visi staliukai yra rezervuoti – kadangi patalpos per kelis aukštus, sėdimų vietų nesuskaičiavome, bet tai vidutinio dydžio maitinimo įstaiga.
Tačiau mums nuskilo laimė pasinaudoti rezervuotu staliuku iki tol, kol ateis teisėti vakarieniautojai. Prisėdam, pašonėj vitrininiam šaldytuve kabo kumpiai, tačiau meniu aptinkame ir daržovinių patiekalų.
Diskusija ką valgyti užtrunka, nes fonuoja įtarimas, kad bus per mažai. Padavėjas mūsų diskusijas traktuoja supratingai – pataria, bet neįkyri. Apsisprendžiam ir laukiam. Ilgai netrunka, kol gauname dvi storas, bet purias vietoje keptos duonos riekes, greta kurių patiektas sviestas, lašinių kapotinis su saulėgražom bei druskos dribsniais.
Konceptas pasiteisina – kaifuoti pradedam iš karto – tiek mažai mums tereikia. Šefo komplimentas tokio dydžio, kad sutraktuoju jį kaip užkandį, kurį taip pat užsisakėm su lašiniais. Kai jį atneša, suprantu, kad po tokio „buterbrodo“ jau ir galima būtų kilti nuo stalo.
Bet mes jį dalinamės dviese ir kalbam, kad lašiniai su svarainių ir obuolių uogiene yra visai gerai. Beje, valgom rankom, o ne su peiliu ir šakute, kaip kokios pretenzingos kultūrinininkės.
Tada gauname subtilaus skonio keptų moliūgų, topinambų ir obuolių patiekalą, pagardintą deginto sviesto padažu ir lazdynų riešutais. Gal ir nieko ypatingo, bet jautiesi suvalgęs teisingą reikalą.
Pabaigėlei turime grikių ledų desertą su medaus sausainiais ir gliliažu. Įdomu ir skanu.
Apibendrinus – kainos nėr mažos, bet čia tikrai gali pavalgyt kaip žmogus. Tiems, kas riebių dalykų atsisakymą traktuoja kaip marazmą, pats tas. Nes mes dabar jau oficialiai šiauriečiai.
Atskiro pagyrimo vertas personalas – Lietuvoje retai sutiksi padavėją, kuris neužsikirstų, kai su juo bendraujama neformaliai – t.y. paprastai, žmogiškai, pasmalsaujant, pajuokaujant. Gal čia mums išskirtinai nuskilo, bet bičas su tuo neturėjo jokių bėdų – greitai pagavo toną ir tikrai sukūrė nemažą pridėtinę vertę mūsų spontaniškai vakarienei. Tik apsižioplinom ir pamiršome pasinaudoti pasiūlymu apžiūrėti virtuvę.
Vadinasi, eisim darsyk:)
Leave a Reply