Apie žoliavimą ir augalų magiją

Kai prieš keletą metų pirkau savo mėgstamos autorės odinius kaklo papuošalus, imituojančius gėles, niekaip negalėjau pasirinkti tarp aguonų ir rugiagėlių. Dabar suprantu, kad tąkart pasirinkau aguonos ryškumą, atvirumą ir drąsą, o draugei padovanojau gebėjimą skleisti darną ir rasti taikų sambūvį.

Ir nebesistebiu, kad rugiagėlių pasigendu – jos magiškas poveikis atsiskleidžia per dvilypumą ir padeda dvilypėse situacijose įveikti elgesio šablonus, rasti sprendimus. Visa tai sužinojau iš Dalios Treigienės „Augalų Taro“, bet apie tai vėliau.

O šiemet mane persekioja čiobrelis, nors jo savo mylimiausia žolele anaiptol nepavadinčiau. Dar birželį, po sutartinių renginio Mokytojų namų kieme traukėme po kortą iš tada man pirmą kartą matytos „Augalų taro“ kaladės. Ir man atiteko čiobrelis. Jo nešama žinutė apie kantrybę ir ryšio su artimaisiais bei protėviais svarbą man pasirodė į temą, nes tuo metu pas mane savaitę viešėjo mama. Turbūt suprantate, ką tai reiškia, nes tarp mano pažįstamų labai mažai tų, kurie savaitę su mama normaliai ištvertų:)

Antrą kartą čiobrelis į eterį iššoko fiziškai. Pavasarį su Belka apsilankę žolininkės (ar, kaip dabar sakoma, žoliautojos) Giedrės Radzevičiūtės seminare, norėjome sudalyvauti ir kokioje nors praktinėje ekskursijoje, supažindinančioje su augalais, nes iš tiesų pažįstame ne tiek jau daug augalų,  o daugybės iš matymo net pavadinimų nežinome, nekalbant apie jų savybes ir naudojimo būdus.

Apsilankymas pas žoliautoją

Jau pernai labai norėjau pagelbėti su darbais kokiame žolelių arbatas ruošiančiame ūkyje, taigi parašiau dviems. Rezultatas tipiškas: jokio atsako. Taigi šįkart, pasinaudojusi asmenine pažintimi, pasisiūliau Giedrei prie progos padėti rinkti žoleles.

Ir taip sutapo, kad pataikėme ant čiobreliųJ Į Šimaičių vienkiemį išvykome dar gerokai prieš darbo pabaigą, o pargrįžome jau sutemus – kol pakalbėjome, apžiūrėjome senas ir naujas lysves, džiovyklas bei užkandome pavakarių, čiobreliams liko tik kiek daugiau nei 1,5 val. Juos rinkome nuo piliakalnio šlaito – aplinkui jokio kelio, taigi ekologiškiau nebūna. Beje, čiobrelis, mano galva, tarsi lietuviška levandos alternatyva – kai reikia budrumo, išjudina, kai kamuoja dirglumas – ramina.

Su čiobreliais tikrai reikia kantrybės – sekatoriumi kerpi kuokštelį ir perenki atmesdama viską, kas ne čiobreliai, ir, jei reikia, nupjaudama šakneles. Tačiau rinkimas visai neprailgo, juolab, kad kalbėjomės ir patogiai sau sėdėjome ant suolelių, čiobrelius skindamos nedideliu spinduliu aplink save.

Būti tokiame vienkiemyje, tarp visų tų augalų iš tiesų fantastiška – tokiu oru, kaip šios vasaros vakarais, belieka tik svajoti apie lauke stovinčią skardinę vonią su žolelių nuoviru. Pasitikrinau sename bloge – jau 10 metų spangstu ta natūralistine kryptimiJ 2008-aisiais rašiau: „… baisiai norisi medinės trobos, vonios sode, daržovinio muilo, rankų darbo staltiesių, lovatiesių ir patalynės.  ir merkti laukų gėles į žydrą kibirą“ (gaila tik, kad blogas.lt pradangino senų įrašų iliustracijas).

Po pasibuvimo Šimaičiuose namuose atsirado pundelis čiobrelių, ryšelis šalavijų ir mėtų, o savaitės pabaigoje Lenkijoje dar pasiskyniau šlamučių (nors, kiek žinau, bet jau Lietuvoje, jo skinti negalima) – juos retkarčiais užplikau arbatai, su jais galima iškrėsti ir vieną kitą burtą – kol kas nesakysiu kokį, pažiūrėsiu ar pasiteisins:)

Augalų terapija

Kad augalai turi ir kitokį poveikį (ne tik per skrandį), sužinojau iš Birutės Masiliauskienės seminaro apie pirtinimą(si) – pirmą kartą atkreipiau dėmesį į tokius intensyvius skirtingų augalų vantų aromatus. Jeigu ąžuolo, klevo ar beržo vantos (šiemet išmokau padoriai surišti) atrodo daugmaž įprastos, tai karklo ir vingiorykštės ar kėnio vantelės yra daugiau aromatinės ir neskirtos intensyviam vanojimui. Tačiau, išmaniai jomis naudojantis, galima atlikti tokius spa ar net terapinius ritualus, kurie bus ne prastesni nei karštų akmenų ar dainuojančių dubenų.

O dar prieš čiobrelių rinkimą iš bibliotekos pasiėmiau D.Treigienės knygą „Lietuviškų augalų galios: 22 didžiai stebuklingi“. Joje aptartas ne tik fizinis poveikis, bet ir liaudies išminties būdu perduodamos magiškosios galios. Joje apie čiobrelį rašoma, kad padeda užmegzti ir palaikyti ryšį tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių, smilkomas prašant protėvių apsaugos ir norint prisikviesti gero linkinčias dvasias.

Sutapimas, ar ne, bet, anksčiau nesuvokusi protėvių palaikymo svarbos, dabar sunkiais momentais paprašau jų pagalbos. Ar tai veikia? Juk žinome, kad veikia tai, kuo tiki, ir atvirkščiai. Man pačiai atrodo, jog, jei sunku užmegzti ryšius su tėvais, tai su seneliais gaunasi lengviau, o jei jie mirę –asmenybinis kiautas apskritai jau yra nukritęs, ir ta energija nebeturi ego, todėl gali būti palanki, jei tik nėra ignoruojama.

Apskritai toje knygoje labai įdomu pasiskaityti apie augalus, kurie nepaaiškinamai traukia – pvz. aš dievinu liepų kvapą (nors ką tik nusipirktas „Žiedės“ hidrolatas, deja, nė kiek jo neprimena), mano artimiausias draugas Cvirkos skvere yra uosis  – kaskart eidama pro jį, prisiglaudžiu, ir te nedrįsta ta gluša – atleiskit – Vilniaus savivaldybės administracija pasakyti, kad jis yra „neperspektyvus“ (kaip sako apie 90+ Reformatų skvero medžių). Nes jei sugalvos jį nupjauti, aš tikrai prie jo prisirakinsiu grandine, net jei reikės badauti.  Dar mane vilioja amalas, šeivamedis, pušys, avietės, vingiorykštės, raktažolės, kiškio kopūstai – visų neišvardinsiu, tačiau perskaityti jų reikšmės ir poveikio aprašymai rezonuoja.

Augalų energetika

Na, bet įdomiausia pastarojo meto mano patirtis – eksperimentas su „Augalų taro“, kurį minėjau pradžioje. Kai turėjau galimybę „pažaisti“ su „Points of you“  kortomis, Belkai sakiau, kad nesvarbu kokia forma, bet Visata ir taip visokiausiais būdais rodo ženklus – tik klausimas, kiek gebi juos nuskaityti.

Taigi, prieš šią Žolinę kilo klausimas, ar moterų būrelyje vertėtų pažaisti „Lila“ (kuri neabejotinai yra labai įdomi ir vertinga patirtis) – tačiau šiuo atveju geriau ne, nes šiai progai tikrai tinkamesnė būtų „Augalų taro“. Tai pasakiusi, paskubėjau įsigyti ir išbandyti. Įvertinusi, koks kablys nugaroje buvo su „Points of you“, kur pratestavau n rūpimų klausimų, čia apsiribojau dienos korta (ir taip susipažinau su „Rasakila“, reiškiančia harmoningus santykius, vyriškumo ir moteriškumo darną, geranoriškumą, tyrumą) bei keltų kryžių.

Ir jis absoliučiai tiksliai parodė (labai panašiai kaip „Points of you“) man rūpintį klausimą, trukdžius, įkvepiančius sparnus ir įžeminančias šaknis, praeitį, asmenybės esmę, artimiausią ateitį, artimos aplinkos pobūdį, baimes ir atsakymą į rūpimą klausimą (beje, šių kortų privalumas tas, kad ne tik gauni žinią, bet ir gali fiziškai sąveikauti su tais augalais, kurie tau aktualūs).

Kartą save esu apibūdinusi kaip gyvatę, kuri taikosi prie aplinkybių, rangydamasi aplink stulpą. O kaip mano esmę apibūdino augalų taro? Kaip vijoklį – lankstumą, įsipareigojimą ir žaismingumą, tiesa, su rizika tapti dviveide ir savanaude. Vis dėlto, manau, kad nuo to kaip šaknys mane saugo viržis (dalijimasis, dosnumas) ir kaip sparnai – raktažolė (prisirišimas, pasitikėjimas, intuityvumas, intymumas – štai dėl ko ji mane traukia:). O į eglės nurodytą mano klausimą – sąstingis ar iniciatyva? – atsako čiobrelis: „nėra kur skubėti, viskam savas laikas“. Ir tai aš žinojau – tiesiog reikėjo patvirtinimo.

Taigi laukiu Žolinės, kuri, šiemet – tikiu – bus ypatinga. Galbūt ir su naujais pirmais kartais:)