Geriausia mano versija: bederinant nesuderinamą

Neseniai, po gan eilinio mano pasisakymo, iš buvusios klasiokės, su kuria pastaruosius dešimtmečius matomės retai, išgirdau apibendrinimą, kad esu visai nebe tokia, kaip tada, mokyklos laikais.

O pareiškimą „tau tai nebūdinga“ pirmą kartą išgirdau iš partnerio, su kuriuo išsiskyrėm po 10+ metų bendro gyvenimo kartu. Išties buvome sulipę taip glaudžiai, kad mums visiškai nereikėjo kitų žmonių, tačiau liko pažinta tik ta mano pusė, kuri jam buvo įdomi (patogi?).

Tai, kas mano partneriui pasirodė man nebūdinga – tai mano „silpnumas“, nusiteikimas nesipriešinti. Atsisakyti „aš galiu, kuris lygus „aš pati“, principo. Nebesigilinti į visokias nesąmones ir neteisybes, kasdien ateinančias naujienų ar susidūrimų su įvairiais biurokratais bei paslaugų tiekėjais pavidalu, ir su jomis nebekovoti. Kartu su tuo iš mano aplinkos dingo „vieni durniai“, chamai, kalės, kontrolieriai ir kiti nežmonės, bevykdydami savo pareigas pamiršę ir protingumo, ir žmogiškumo kriterijus.

Vietoj jų atsirado galybė pažįstamų ir krūva labai skirtingų, savaip įdomių draugių, atsitiktiniai vyrai, praleidžiantys pro duris ir siūlantys kažką panešti, supratingi žmonės, draugiškai nusišypsantys, kai padarau nesąmonę, pardavėjos, primenančios, kurie produktai šiandien su nuolaida, ir net močiutės viešajame transporte, siūlančios atsisėsti ant kelių, kai joms užleidžiu vietą:)

Klausimas, ar iš tiesų pasikeičiau į kažką kitą, ar tapau tuo, kuo iš tiesų buvau?

Kas nutiko

Su atsakymu į šį klausimą atėjo Abrahamas Maslow  – deja, jau miręs, bet tapęs geru vedliu šioje temoje.

Sprendžiant iš jo teorijos apie saviaktualizaciją, kartu su mano santykiais dingusiu skepsiu, kritika ir iki negalėjimo racionalių diskusijų, reikalavusių erudicijos, greitos orientacijos ir išmonės, atsivėrė erdvė visiškai naujoms patirtims, kurioms dirigavo intuicija bei įvykių sinchronizacija. Tame fone net fiziniai jutimai buvo paaštrėję kaip niekad iki tol ir po to.

Viso to pasekoje mane ištiko, kaip  vadina A.Maslow, „pikinis išgyvenimas“, kuris patiriamas kaip vienovės su visata pojūtis, ir kuris,  kaip sako autorius, „integruoja skilimus žmogaus viduje, tarp žmonių, pasaulyje ir tarp žmogaus bei pasaulio“.

Ta patirtis paprasta, bet man labai brangi. Tiesiog Kalėdų rytą su žmogumi, atsiųstu trumpam mano gyvenimo tarpsniui, įsmukome į uždarytą apleistą bažnyčią, kurios viršuje buvo apvali salė su nuo lubų tįstančiu šviestuvu (Fuko švytuokle?:) Patekėjus saulei, pro ovalius langelius pradėjo kristi šviesa, į kurios pluoštą tiesiog įsiterpiau ir stovėjau, kol ausinėse sugrojo „The Beatitudes“. Tai buvo malonus visapusiško pasitenkinimo potyris, po kurio iš ten išėjau jau „persigrupavusiom molekulėm“ (čia ne kažkokia mistika, tiesiog mollecules rearranged mano mėgstama frazė iš filmo „Thank you, more please:).

Tik šiemet kažkur užtikau aprašytą šviesos meditacijos techniką, kur šviesos srautą tiesiog reikia vizualizuoti. Tačiau dabar, žiūrėdama atgaliniu žvilgsniu, suprantu – kad kaip tai egzaltuotai beskambėtų – į mane, niekad nepripažinusią jokio dievo, jis šventosios dvasios pavidalu ir įėjo.

Dabar supratau, ką reiškia tokie teiginiai. Ir nieko keisto, pasak A.Maslow, kad „pikinių išgyvenimų metu išraiška ir bendravimas dažnai linkę tapti poetiškais, mistiniais ir egzaltuotais“. Skeptiška reakcija į tokį kalbėjimą rodo tik tai, kad klausantysis tokių dalykų tiesiog/kol kas nėra patyręs.

Nuo pikinio išgyvenimo iki saviaktualizacijos

Pasak A.Maslow, pikinis išgyvenimas yra trumpalaikė saviaktualizacija.  „Galime tai (saviaktualizaciją)  apibrėžti kaip epizodą ar spurtą, kuris suteikia žmogui energijos itin efektyviai ir maloniai susitelkti, kuomet jis yra labiau integruotas ir mažiau susiskaldęs, atviresnis patyrimui, savotiškesnis, išraiškingesnis, spontaniškas arba visapusiškai funkcionuojantis, kūrybiškesnis, linksmesnis, labiau peržengiantis savo ego, ne taip priklausomas nuo savo žemesnių poreikių. (…) pikinių išgyvenimų metu vykstantis suvokimas gali būti santykiškai peržengiantis ego, leidžiantis užmiršti save, be ego. Jis gali būti nemotyvuotas, beasmenis, be troškimų, nesavanaudiškas, neturintis poreikių, atsitraukęs, susitelkęs į objektą, o ne ego. T.y. vietoje to, kad remtųsi ego, suvokimo išgyvenimas gali būti organizuotas aplink objektą, kaip centrinį tašką“, – „Būties psichologijoje“ rašė A.Maslow.

Pasak jo, „saviaktualizacija įmanoma dėl to, kad kiti žmonės leidžia ir padeda jai būti“ –  „kuomet vidinė prigimtis reiškiasi laisvai ir nėra iškraipoma, slopinama ar neigiama – būtent tuomet visos galimybės yra pilnai išvystomos“.  Todėl ir sakau, kad kartais skyrybos gali būti geriausia, kas mums gali nutikti.

Pasak A.Maslow, saviaktualizacija – tai „išsilaisvinimas iš trukdymų ir apribojimų, leidžiantis žmogui „būti savimi“; „skleisti“ elgesį – tarsi juo „spinduliuojant“ – o ne jį kartoti; sudaryti sąlygas pasireikšti savo vidinei prigimčiai. Saviaktualizuojančių žmonių elgesys yra sukurtas ir išreikštas, o ne įgytas, orientuotas į išraišką, o ne įveiką“. Vis dėlto saviaktualizuojantiesiems tai nėra permanentinė būsena  – tiesiog nutinka dažniau ir išgyvenama intensyviau.

Saviaktualizacijos metu, A.Maslow teigimu, „atsiranda ramus užtikrintumas ir teisingumas, lyg žmogus tiksliai žinotų ką daro ir tam atsiduotų visa širdimi, be abejonių, dviprasmybių, svyravimų ar dalinio atsitraukimo.  Atrodo, lyg jis nebeturėtų abejonių dėl savo vertės ir pajėgumo padaryti tai, ką nusprendė“. Juokinga, bet krizės fone, kai dar nebuvau šio autoriaus skaičiusi, esu išsireiškusi, kad „jaučiuosi kaip kyborgas“ – ir tai visai ne dėl to, kad pati iš savęs jaučiausi kieta, tiesiog aiškiai – veik fiziškai – jutau visatos palaikymą.

Kai priešingybės viena kitos nepaneigia

Jaunystėje man atrodė, kad turiu apsispręsti – ar aš prie mokslo, ar prie kūrybos; ar aš racionali, ar emocinga. Ir niekaip negalėjau susivokti – tiesiog jaučiausi dviguba (pačioje šio blogo pradžioje esu rašiusi apie savo polinkį norėti skirtingų dalykų vienu metu). Ir man buvo gerokai sunku apsispręsti,  kai vidurinėje reikėjo rinktis profilį – humanitarinę ar tiksliųjų klasę.

Pasirodo, mano polinkis kartais atstovauti racionalią, o kitais kartais – irracionalią poziciją, trikdo aplinkinius, kurie gyvena pagal „arba-arba“ principą. Jiems tiesiog sunku suvokti, kad gali būti „ir-ir“ – pvz., tas pats objektas gali būti ir dalelė, ir  banga (dualumo efektas kvantinėje fizikoje) – beje, priklausomai nuo to, koks žiūrėtojo lūkestis (stebėtojo efektas kvantinėje mechanikoje). Taigi iš esmės galima pamiršti bet kokį objektyvumą „faktų“ atžvilgiu – nieko nėra tikro, viskas tik asmeninis momentinis atrodymas:)

Draugė ne per seniausiai manęs paklausė, ar gali viename žmoguje abi sritys – racionalioji, orientuota į rezultatus, ir intuityvioji, orientuota į santykius, būti vienodai išvystytos. Mano nuomone – gali. Nes pati mėgstu jas tarpusavyje kaitalioti. Pastaraisiais metais online buvau užtikusį ir atlikusi testą, kurio rezultatai atvaizdavo, kuris smegenų pusrutulis dominuoja – man gavosi 50/50.

Ir pirmas žmogus, kuris man pasakė, kad normalu būti dvilypiam, yra tas pats A.Maslow: „Save aktualizuojantys žmonės yra tuo pačiu metu savanaudiški ir nesavanaudiški, dioniziški ir apoloniški, individualūs ir socialūs, racionalūs ir irracionalūs, susijungę su kitais ir atsiskyrę, ir taip toliau.“ Man rodos, tas gebėjimas naudotis abiem pusrutuliais leidžia neturėti bereikalingų apribojimų ir maksimaliai lanksčiai reaguoti į kontekstą.

Kaip keičiasi suvokimas

Tas noras ir gebėjimas integruoti skirtingus požiūrius man leido rasti naujus atsakymus į daugumą klausimų: apie savivertę ir savimeilę, asmeninį tobulėjimą, meilę, santykius, santuoką, moteriškumą, skausmą, vienatvę, priešus ir draugus, religiją ir dvasingumą ir daugelį kitų. Tačiau aš žinau ir tai, kad šiandieninis mano supratimas gali būti visai ne galutinė stotelė – tai tarsi lipimas spiraliniais laiptais, kartais grįžtant prie tų pačių temų ir išplečiant požiūrį naujais aspektais.

Manau, jog suvokimas, kad pažiūrų stabilumas iš esmės yra lygus kategoriškumui, leidžia laisviau žiūrėti į savo įsitikinimus ir nuolat atnaujinti savo „žemėlapius“.

„Kuo daugiau pastangų dedame tam, kad įvertintume ir suvoktume realybę, tuo didesni ir tikslesni bus mūsų žemėlapiai. Bet daugelis žmonių nenori dėti šių pastangų. Kai kurie nustoja sudarinėti savo žemėlapį baigiantis jaunystei. Jų žemėlapiai maži ir padriki, o jų pasaulio samprata siaura ir klaidinga. Baigiantis vidutiniam amžiui, daugelis žmonių jau yra nustoję dėti pastangų. Jie įsitikinę, kad jų žemėlapiai išbaigti ir jų pasaulėžiūra yra teisinga (iš tikrųjų netgi šventa), ir jie daugiau nesidomi nauja informacija. Atrodo, tarsi jie būtų pavergę. Ir tik palyginti nedaugelis laimingųjų ir toliau, iki pat mirties akimirkos, tyrinėja tikrovės paslaptį, nuolat plėsdami, tobulindami ir iš naujo apibrėždami savo supratimą apie pasaulį ir tiesą“, – knygoje „Nepramintuoju taku“ rašė psichoterapeutas M. Scott Peck.

Ir šiame žemėlapių atnaujinimo procese svarbiausias yra suinteresuoto vs. nesuinteresuoto suvokimo (beje taipogi ir savęs) faktorius. „Kadangi pastarasis yra daug konkretesnis, mažiau abstraktus ir atrankinis, toks žmogus gali lengviau įžvelgti suvokiamo objekto tikrąją prigimtį. Be to, jis tuo pačiu metu gali suvokti priešybes, dichotomijas, polius, prieštaravimus ir nesuderinamumus“, – rašo A.Maslow.“

Pastebėjau, kad įvairių teorijų ir praktikų gausa, kartais pasireiškianti netgi labai prieštaringais požiūriais, daugumą žmonių trikdo, painioja ir erzina. Pvz. pirmiausia mylėk save – užmiršk save; prisiimk atsakomybę už savo gyvenimą ir kurk jį pats – būk nuolankus ir neprievartauk gyvenimo, kas tau skirta, ateis savaime ir t.t. Jie nebežino kuo tikėti. Aš taip pat nuolat tikrinu, kaip nauja įžvalga įsipaišo į mano esamą pasaulio vaizdą, tačiau supratau, kad net priešingybės viena kitos nepaneigia – tiesiog skirtingose sąmoningumo dimensijose galioja skirtingi principai.

O kai žmonės, būdami prastai informuoti, žarstosi patarimais, ką/kaip reiktų kažkam daryti, visad pagalvoju – taip, bet iš kur tu žinai, kad ten dar nebuvau? Aš apskritai dažniausiai einu ne nuo teorijos prie praktikos, o atvirkščiai. Tiesiog gyvenu ir nuolat analizuoju situacijas, su kuriomis susiduriu. Jei man neaišku, kaip kažką suprasti ar elgtis, klausimas lieka atviras.

Krizių vadyba

Aš nebejaučiu vidinės varos tuoj pat gauti atsakymą, taigi pradėjau kur kas geriau toleruoti neapibrėžtumą ir labiau mėgautis procesu, nei laukti rezultato. Kriziniai ciklai, seniau trukę savaitėmis ar dienomis, gerokai sutrumpėjo. Sakyčiau, kad vidiniame pasaulyje viskas sukasi gerokai greičiau. Man n(eb)ėra jautrių, skaudžių temų, su kuriomis nenorėčiau ar negalėčiau stoti akistaton.

A.Maslow save aktualizuojantį žmogų yra pavadinęs „save priimančiu ir įžvalgiu neurotiku – tai žmogus, kuris drąsiai, netgi mėgaudamasis, su džiaugsmu stoja akistaton su savo prigimties „trūkumais“ ir priima juos vietoje to, kad bandytų neigti. Augimo motyvuojamas žmogus dažnai savo problemas ir konfliktus išsprendžia pats, meditaciškai atsigręždamas į savo vidų, analizuodamas save“.

Saviaktualizuojantys žmonės, A. Maslow teigimu, patenkino savo bazinius saugumo, priklausymo, meilės, pagarbos ir savigarbos poreikius tiek, kad juos daugiausiai motyvuoja saviaktualizacijos tendencijos (apibrėžiamos kaip nuolatinis aktualizavimas potencialų, sugebėjimų ir talentų, kaip misijos (arba pašaukimo, likimo ar lemties) vykdymas, kaip savo vidinės prigimties pilnesnis pažinimas ir priėmimas, kaip nesibaigiantis vidinės vienovės, integracijos ir sinergijos siekimas).

Atrodo keistai

„Jis veikia kaip visuma, be stokos, nesiekdamas homeostazės ar poreikių pašalinimo, skausmo vengimo, nemalonumo ar mirties, ne dėl toliau ateityje esančio kokio nors kito tikslo nei pati veikla“. Natūralu, kad didžiajai daliai aplinkinių tradicinėmis prasmėmis nemotyvuotas, t.y. nevaromas stokos, žmogus kaip minimum atrodo keistai ar net liguistai.

Iš čia seka dar daugiau paradoksų – dauguma stengiasi nurimti, atrasti save, atsikratyti blokų, varžymosi, atsargumo, baimių, abejonių, kontrolės, išlygų, savikritikos stabdžių, o saviaktualizuojantiems žmonėms tampa aktualu suvaldyti savo pasikliovimo tėkme, savo vertės suvokimo, savęs priėmimo bei savimeilės aspektus, kad jie netaptų neigiamais bruožais.

Kai grupėse pasakau, kokie mano dabarties iššūkiai, pagal išpūstas akis sprendžiu, kad daugumai atrodo tai atrodo iš fantazijos ar fantastikos sritiesJ

Beje, vienas iš sunkiausiai suvokiamų aplinkiniams dalykų yra išdidumo ir nuolankumo dermė vienoje asmenybėje.  „Tokie žmonės išdidumo ir nuolankumo dichotomiją pašalina sujungdami juos į vieną sudėtingą, pranašesnę visumą, tai yra didžiuodamiesi ir būdami kuklūs. Išdidumas (nuspalvintas nuolankumu) nėra puikybė ar paranoja: nuolankumas (nuspalvintas išdidumu) nėra mazochizmas“, – rašo A.Maslow.

Nors mane pačią kurį laiką stebino replikos „kaip jis/ji/jie taip gali galvot/daryt“ – juk žmonės elgiasi būtent taip, kaip gali – tačiau ilgainiui nustojo stebinti ir jos, nes iš esmės tai yra klausimas apie tą patį – „kaip kiti gali nesuprasti, kaip kiti….“.  Aš nesakau, kad įvaldžiau šventą romumą, tačiau pradėjau atskirti ego sukeltą emocijų blyksnį nuo tikrosios vidinės pasaulėžiūros.

Vakar, šiandien ir rytoj

Po saule nieko naujo: apie dvilypumą dar 1854 m. rašė dar mano mėgstamas Henry Thoreau:  „Pajutau ir dabar jaučiu savyje du potraukius: vieną aukštesniam arba vadinamajam dvasiniam gyvenimui, kaip būdinga daugumai žmonių, o kitą – primityviai, laukinei būčiai, ir aš gerbiu juos abu. Myliu laukinį pradą ne mažiau už gėrio pradą. (…) Kartais mėgstu paprastą sąlytį su gyvenimu ir praleidžiu visą dieną gyvuliškiau, nei gyvulys“.

Knygą „Menas būti gyvam“ parašęs psichoterapeutas James Bugental  dar praeito amžiaus vidury pastebėjo, kad plinta antiintelektualizmas, aukštinantis subjektyvumą ir nuvainikuojantis protą. Pasak jo, tai kontrreakcija į bihevioristų propaguotą objektyvumą, kuriam buvo leista užvaldyti visą egzistenciją.. „ Protas ir jausmai nėra priešininkai, besivaržantys, kas paims viršų mano gyvenime – toks požiūris šiandien labai paplitęs“,- rašė jis. Ir ta tendencija tebesitęsia iki šiol.

Paskutinę citatą šia tema iš Clarissos Pinkola Estes knygos „Bėgančios su vilkais“ man visai neseniai atsiuntė draugė: „Kartais baiminamės, kad daugelio dvasinių aspektų buvimas mumyse gali pasirodyti besąs psichinės ligos požymis. Taip, dvasios ligoniai irgi junta savyje atskirų asmenybių, su kuriomis jie arba gyvai tapatinasi, arba aršiai kovoja; tuo tarpu visiškai sveikas žmogus reaguoja į savo viduje esančias skirtingas asmenybes ramiai ir protingai. Tikslingai jas panaudodamas, žmogus dvasiškai turtėja ir klesti. Daugeliui moterų šių vidinių esybių gimdymas ir ugdymas yra kūrybinis darbas bei pažinimo būdas, o ne priežastis nerimauti“.