Yra žmonės, kurie labai jautriai reaguoja į bet kokį nuomonių nesutapimą – bet kokia diskusija jiems prilygsta ginčui, t.y. konfliktui.

Tokie žmonės jų įsitikinimams prieštaraujančią poziciją automatiškai vertina kaip mėginimą juos įtikinti. Tikėtina, kad tai susiję su akmens pasaulėžiūra (fixed mindset), kuri išpažįsta tik vieną tiesą, taigi viskas, kas su ja nesutampa, atrodo kaip tiesioginis bandymas tą asmeninę pasaulėžiūrą paneigti.

Man rodos, kaip tik iš čia plaukia mitai apie piktus veganus, praktikuojančius katalikus, gėjus ir kitas mažumas – užtenka jiems garsiai pareikšti savo poziciją, ir jautriai nusiteikusiai daugumai pradeda vaidentis pasikėsimas į jų pasaulėžiūrą.

Siauras sąmoningumas veikia tik mechanišku dualistiniu režimu – savas/svetimas, draugas/priešas, už/prieš – jis neleidžia įžvelgti, kaip suvokimą praturtina kultūrų, patirties ir nuomonių skirtumai. Tuo pagrindu tarpasmeniniuose santykiuose iš savo bendravimo lauko tiesiog eliminuojame tuos, su kuriais „nesutampa biolaukai“.

O jei tokie reikalai išlenda šeimoje ar poroje, iš kurios negali taip lengvai pasitraukti pats ar išstumti kito kaip svetimkūnio, pasitelkiame vieną iš dviejų strategijų –  jeigu jaučiamės nesaugiai, nesutapimus nuryjame, jiems nespėjus tapti nesutarimais; arba (ypač, jei jaučiamės saugiai) bandome kitą girdyti savo argumentais, kol anas/a neužspringsta.

Kantrybė vs. pagarba

Neseniai matytoje video paskaitoje saviugdos lektrorius Tomas Girdzijauskas sako, kad svarbiausia santykiuose yra kantrybė, bet turbūt ne veltui šitas žodis turi bendrą šaknį su „kančia“. Taigi nėra tokio daikto kaip absoliuti kantrybė – tai absoliučiai ribotas dydis, atvirkščiai proporcingas kančiai: kuo didesnė kančia, tuo trumpesnė kantrybė.

Matyt retokai susimąstoma apie pagarbą, kaip alternatyvą kantrybei. Pagarbą žmogiškajai prigimčiai ir kitoniškumui. Tiek savo, tiek kito žmogaus.

Kai nėra pagarbos sau, jaučiamės nesaugūs, paminame savo interesus, užsiimam saviplaka ir slepiamės. Kai atsiduodame savo galios iliuzijai, paminame kitus dėl savo interesų, ieškome kaltų ir iškeliame savo pasiekimus/pasirinkimus, negerbiame kitų žmogiškos prigimties ir kitoniškumo. Ir vidurio kelias tarp šitų dalykų ne ką geresnis nei kraštutinumai.

Pagarba dažnai suvokiama, kaip autoriteto pripažinimas, taigi tų, kurių pasirinkimams mes nepritariame, iš karto praranda teisę ir į mūsų pagarbą. O juk gerbti labiau reiškia pripažinti žmogišką prigimtį kaip gerą, laikyti kitą geru, pateisinant ir suprantant, kad visi mes elgiamės taip, kaip galime. Svetimas elgesys, net jei jis mums atrodo netinkamas, negali būti matuojamas asmeniniu matu, nes turime ne tik skirtingas priežastis ir aplinkybes, bet ir jas savaip interpretuojame.

Prieštaravimų veidrodis

Išmintingi žmonės sako, kad labiausiai smerkiame būtent tai, kuo patys sergame arba nuo ko laikome save pasveikusiais. Nes visi prieštaravimai, kuriuos matome išorėje, yra mūsų viduje.

Taigi norint aptikti ir patyrinėti tą savo galimybių įvairovę, kur neabejotinai slypi ir prieštaravimai, reikia vienatvės ir kantrybės, netgi meditatyvios būsenos. „Asketiška vienatvė leis tavo prieštaravimams pasirodyti visa jėga.(….) Kad suprastume vidinius savo prieštaravimus, mums reikia daugiau kantrybės, reikia leisti skirtingiems jų aspektams užmegzti su mumis pokalbį“, – knygoje „Anam čara: Keltų dvasinė išmintis“ rašo John O‘Dononue.

Jis pabrėžia, kad „nežinant apie šią daugybę „aš“, mūsų egzistencija labai sumenksta, vartai į paslaptį užsidaro“, tačiau „suvokę savo kompleksiškumą žmonės išsigąsta ir, vadovaudamiesi įsigalėjusiomis normomis, spraudžia savo didelį ir turtingą vidaus peizažą į standartinius rėmus. Jie stengiasi prisitaikyti. Sutinka į tuos rėmus sutilpti ir nustoja būti gyvomis esybėmis net patys sau“.

Kai apsiribojame, iš esmės imame sau meluoti, kad tam tikri dalykai mums ne (be)galioja. Ir labai suirztame, kai matome, kad kažkas sau leidžia savyje tų polinkių neslopinti, kaip tai darome mes.

Sielos matas

Todėl pagarba yra vienas pagrindinių dvasingumo matų. Gal ir netikėta, bet būtent to iš mūsų reikalauja Dievo valia. Kaip knygoje „Naujosios kontempliacijos sėklos“ rašo Thomas Merton, „paklusti Jam – tai atsiliepti į Jo valią, pasireiškiančią kito žmogaus reikmėmis ar bent gerbti kitų teises, nes kito žmogaus teisė yra Dievo meilės ir Dievo valios išraiška“.

Tai reiškia, kad gerbdami Dievo kūrinius tokius, kokie jie yra, gerbiame Dievo sumanymą ir leidžiamės jo vedami. Gilesnė šio reikalo dimensija susijusi su tapatybės iliuzija – kitų tavyje tiek pat, kiek tavęs kituose, taigi smerkti, atstumti, ignoruoti kitus (ir save) dėl jų požiūrio ar elgesio yra tiesioginė savidestrukcija.

Tie, kas skiria dėmesio savistabai ir laiko savianalizei, puikiai žino, kad kintame – vieną būseną, su visais jai būdingais įsitikinimais, keičia kita, tačiau ne tuo būdu, kad senosios kažkur dingsta – jos tiesiog transformuojasi, įgauna naujos energijos ir vėl rodo savo veidą.

Taigi priežodis „žmonės nesikeičia“ yra nuvalkiotas mitas. Pamenu sakinį iš paauglystėje skaityto J.Ivanauskaitės „Ištremto Tibeto“ – „Žmogus – tai tekantis dharmų srautas“. Tai reiškia, kad budizmo požiūriu, žmogus, kaip ir visa kita, tėra momentinis ir nuolat kintantis darinys. Apie tai šiandien kalba neuromokslai.

Kaip egzistuoja neįtikėtinos paralelės makro ir mikro pasaulio, taip ir tarp žmogaus vidaus, ir absoliuto/kosminio proto/Dievo/ar kaip ten bepavadinsit. Kaip hologramoje, kurioje kiekviena atidalinta, kad ir smulkiausia dalelė savyje talpina visą bendrą vaizdą.

Kvantinėje fizikoje egzistuoja teorijos, pvz. Kopenhagos interpretacija,  kad visos galimybės egzistuoja vienu metu, tarsi kvantinė sriuba. Veiksnys, paskatinantis vieną konkrečią galimybę realizuotis gali būti stebėjimo aktas – matome tik tą galimybę, į kurią esame sutelkę dėmesį. Yra ir kiek kitokių interpretacijų, bet, kaip ir  tūkstantmečius skaičiuojančiuose dvasiniuose mokymuose, skiriasi tik forma, detalės, bet ne esmė.

Taigi tik pagarba mumyse gyvenantiems daugybei „aš“, neleidžia dalies jų naikinti ir slėpti, o, kaip sako J.O‘Dononue, „jungti į visumą, kai kiekvienas „aš“ įlieja savo skirtingumą ir praturtina harmoniją“. Nors tikrovėje mes negalime įkūnyti tos daugybės savojo „aš“, juos pripažinę, pradedame kitaip žiūrėti į savo slaptus atspindžius kituose.

Augimo energija

Beje, dvasingumo prabudimas labai susijęs su atvirumu tam, kas mūsų ego iš pirmo žvilgsnio atrodo nepriimtina. Atidėjus į šalį nuostatas, pritildant sielos balsui linkusį prieštarauti protą. „Pažadinti sielą reiškia pasiekti ribą, kur patirtis nusilenkia Kitoniškumo bauginančiai ir užburiančiai paslapčiai“, – knygoje „Anam čara: Keltų dvasinė išmintis“ rašo John O‘Dononue.

Pasak jo, „prieštaravimas yra sudėtingas augimo šaltinis, kuris nesitenkina vien tiesiniu vystymusi, o pažadina patirties energijų visumą. (…) turime suprasti, kad prieštaravimas – kūrybinė sielos jėga“.

Kaip sako lektorius Dmitrij Trockij, status quo būsena gyvenime neegzistuoja – arba tu kyli, arba krenti. Ir šios dinamikos sąlyga yra prieštaravimai, kurių mes taip bandome išvengti, užtušuoti ar ištaisyti.

Taigi visos krizės, problemos, nesusipratimai yra dirva, sukurianti mums augimo sąlygas. Bandydami juos ignoruoti, užgniaužti, laikomės „status quo“ iliuzijos, tačiau realiai smingame, klimpstame ir apsunkiname savo galimybes pakilti. Kuo daugiau metų sau meluojame, tuo sunkiau būna apsukti grimztantį mechanizmą priešinga kryptimi.

„Prieštaravime slypi šviesa ir vitališka energija. Kur energija – ten gyvybė ir augimas.  (…) Jei liksi šiai energijai ištikimas, pamažu pajusi harmoniją, esančią giliau nei prieštaravimai“, – sako J.O‘Dononue.