Kažkelintoje klasėje buvome pagavę kablį su klasiokėmis per pertraukas susėsti ant žemės, atrėmę nugaras į radiatorių, ir traukti sutartines keliais balsais. Labai daug metų nuo to praėjo, kai Lietuvos kirpėjų ir stilistų spektaklyje vėl išgirdau sutartines. Jas dainavo Giedriaus Šarkausko kurtais lininiais drabužiais vilkinčios teatro aktorės su sodais, sukurtais plaukuose.

Iš karto atpažinau fiziologinę reakciją, kuri pasireiškia visada, kai išgirstu atlikėjus ar kūrinius, kurie vėliau laimi konkursus. Tai buvo kažkas tokio – vėliau išnaršiau internetą norėdama pamatyti ir išgirsti tai dar kartą, bet įrašo taip ir neradau. Ir nuo tada jau praėjo kokie trys-keturi metai.

Taigi sužinojusi, kad mūsų jogos studijoje bus sutartinių vakaras, neketinau jo praleisti. Nors daug nesitikėjau – padainuosim kaip mantras satsange ir išsiskirstysim. Tačiau net smulkios detalės nuo pradžių rodė, kad čia ne bile kas ir ne bile šiaip.

Salės vidury buvo patiestas lininis rankšluostis, ant jo plokščias akmuo, ant kurio deganti žvakė, kelios putino uogų šakelės. Renginį vedė toks Gedutis (Gediminas Žilys), išleidęs albumą „Dievaitavimai“.

Jo papasakota istorija apie ieškotą akmenį su dievo pėdsakais aiškiai rodė, kad žmonės tuo gyvena. „Tas“ – tai dimensija virš materialaus pasaulio. O žmonės, kurie balansuoja viena koja stovėdami dvasiniame, kita besiremdami materialiame gyvenime, aplink save skleidžia aiškiai juntamą harmoniją, spinduliuoja jautrumą ir kartu ramybę.

Kai užgrojo kanklėmis, buvo akivaizdu, kad stebėsiu stebuklą (čia sąmoningai sakau vietoj savo įprasto „prasideda magic‘as“) .  Vien jau dėl to, kad seniau kanklės man skambėjo varganai, o dabar jos prilygo vos ne arfai – tokios gražios harmonijos.

Vėliau pasiaiškinau, kad tos Gedučio dainos nėra 100% autentiškos, bet remiasi originaliomis sutartinių melodijomis ir lietuvių bei latvių tautosaka. Ir tai yra gerai, nes skambėjo ne tūpai lietuviškai, kaip būčiau seniau pasakius, o kažkaip pažįstamai, bet kartu naujai.

Tai, kad dainų melodija nesudėtinga, naudojami pakartojimai, leidžia nesunkiai įsitraukti net mažai patyrusiam dainoriui. Nors turėjome lapus su tekstais, aš tikrai nesu didelė dainininkė, taigi ne iš karto galiu tiksliai atkartoti dviejų eilučių melodiją. Bet prisėdau prie moters, kuri dainavo drąsiau, taigi neaiškiose vietose galėjau pasislėpti už jos balso.

Ir tik vėliau įsidrąsinau traukti ne užslopintu, o pilnu balsu. Ir, spėju, tas nevaržomas, laisvas dainavimas turi ne tokį jau menką terapinį efektą, ypač žmonėms, dažnai nedrįstantiems garsiai išreikšti savo pozicijos. Be to, bendrai dainuodamas, patiri ir saugumo, priklausymo gaujai pojūtį.

Po kiekvienos dainos Gedutis papasakodavo, kokiai progai daina skirta, ką simbolizuoja konkretūs žodžiai, išsireiškimai. Seniau net mintis apie dainavimą užstalėje arba raudos palydint mirusįjį man kėlė šleikštulį, o dabar klausiau ir galvojau, kaip malonu būtų tokias dainas girdėti ar dainuoti per mergvakarį, vestuves, prie vaiko lopšio ar laidotuves.

Iš viso per tą vakarą sudainavome kokių 10 sutartinių – kai kurias tik paprastai atkartodami eilutes, o vieną – trim balsais, įstodami skirtingu metu ir eidami ratu.

Apibendrinus per tą vakarą patyriau tiek šviesaus paprastumo, švaraus buvimo savimi ir kartu juslinio bendrumo, kad būtų sunku prisiminti ką nors paveikesnio. Netgi kyla klausimas, kodėl apskritai ieškome kažkokių importinių, egzotiškų ritualų, kai turime tokį savą ir puikiai veikiantį įrankį. Vis dėlto svarbu kieno rankose jis atsiduria – kažkas akmeniu tesugebėjo gremžti, o kažkam pavyko juo įskelti ugnį.

Taigi dabar laukiu kalėdinio sutartinių renginio. Ne mažiau, nei ritualinės pirties prieš šventes. Na, dar tylos rekolekcijų. Trijų dalykų, kuriuose tapatybė stipriai aptirpsta, o laikas sustingsta dabartyje. Ir po to tie dalykai atrodo kaip sekretai – na tokios žemės paslaptys, kur sudedi gėlių kompoziciją ir parodai tik tam, kam nori širdį atvert.