Neturiu abejonių, kad įmanoma susikalbėti jaunam su senu, vyrui su moterimi, valkatai su banko vadybininku ir pan. Tačiau yra du tipai žmonių, kuriems susikalbėti praktiškai be šansų – tai yra „akmuo“ (užstrigę fiksacijoje) ir „vanduo“ (orientuoti į kaitą).

Fiksuotasis sėdi „Platono oloje“ ir, matydamas šešėlius ant sienos, neabejoja, kad tai realybė, todėl nesileis išvelkamas iš urvo. Tuo tarpu smalsumo vedamas kintantis jau seniai atrado pasaulį už olos ribų ir nesuvokia, kodėl fiksuotieji savo noru užsidaro savo ribotumo kalėjime.

Apie žemėlapius

„Vanduo“ tiesiog nestovi vietoje ir mėgsta tyrinėti, tuo tarpu konkrečioje vietoje atsidūrusiam „akmeniui“ net pati mintis, kad „vanduo“ gali turėti visai kitokį tos pačios teritorijos žemėlapį atrodo absurdiška.

Pasak psichoterapeuto, M.Scotto Pecko, baigiantis vidutiniam amžiui, daugelis žmonių jau yra nustoję dėti pastangų. Jie įsitikinę, kad jų žemėlapiai išbaigti ir jų pasaulėžiūra yra teisinga (iš tikrųjų netgi šventa), ir jie daugiau nesidomi nauja informacija. Atrodo, tarsi jie būtų pavergę. Ir tik palyginti nedaugelis laimingųjų ir toliau, iki pat mirties akimirkos, tyrinėja tikrovės paslaptį, nuolat plėsdami, tobulindami ir iš naujo apibrėždami savo supratimą apie pasaulį ir tiesą“, – knygoje „Nepramintuoju taku“ rašo jis. „Kuo daugiau pastangų dedame tam, kad įvertintume ir suvoktume realybę, tuo didesni ir tikslesni bus mūsų žemėlapiai. Bet daugelis žmonių nenori dėti šių pastangų. Kai kurie nustoja sudarinėti savo žemėlapį baigiantis jaunystei. Jų žemėlapiai maži ir padriki, o jų pasaulio samprata siaura ir klaidinga.“

Apie šiuos dalykus dar anksčiau išleistoje „Būties psichologijoje“ A.Maslow atkreipia dėmesį, kad pasenusio realybės vaizdo laikymosi procesas yra daugelio psichinių sutrikimų pagrindas. Pasak jo, sveikesnis žmogus moka geriau „patikrinti realybę“, nepainiodamas jos su savo vidiniu psichiniu pasauliu ir gali lengviau bei maloniau prisitaikyti prie „realaus“ pasaulio. Be to, jis akcentavo, kad psichologinė sveikata yra glaudžiai susijusi ir su universalia kūrybiškumo forma.

Būdant „akmeniu“ vargu ar galima tikėtis nueiti tokį gyvenimišką kelią kaip „vanduo“, taigi dar prieš pusšimtį metų psichologai užčiuopė ryšį tarp mentaliteto ir gebėjimo valdyti savo gyvenimą. Tačiau puikiausiai jį ištyrė ir sustruktūravo Carol S.Dweck savo knygoje „Mindset: the new psychology of success“.

Modelių elgesio skirtumai

Mindset – lietuviškai „mąstymas“, tačiau šis žodis nelabai tinka, nes šis „mąstymas“ labiau panašus į neracionalų ir pasąmoningą vaikystėje įgytą sąlyginį refleksą, taigi toliau jį vadinsiu tiesiog požiūrio ir elgesio modeliu.

Skirtumai tarp „akmens“ ir „vandens“ nebūtų tokie svarbūs, jei ne šių skirtingų požiūrio ir elgesio strategijų gyvenimiškos pasekmės.

Pavyzdžiui, fiksuotasis savo savybes ir gebėjimus traktuoja kaip įgimtą duotybę. Taigi jis nuolat visus (ir save) teisia, viską vertindamas dualistiškai – arba tiesa, arba melas; arba šaunuolis, arba lūzeris ir pan. Jo poreikis yra įrodyti, ką jis gali, ir išlaikyti savo poziciją, todėl jo varomoji jėga – pritarimo ir pripažinimo alkis.

Jis nuolat stresuoja: diskusijas traktuoja kaip konfliktą, grįžtamąjį ryšį kaip asmeninę kritiką, todėl ištikus nesėkmei, patiria gėdą. Jam nebesvarbu, koks teisingas sprendimas ir kaip jis galėtų pagerinti savo procesus – jam dingsta bet koks noras tęsti veiklą. Viskas, ką jis suvokia – tai pasmerkimo etiketė. Be viso to, toks žmogus linkęs prevenciškai vengti bet kokių iššūkių, kurių rezultato negali kontroliuoti, bei automatiškai slėpti savo feilus – taigi kaip minimum yra nenuoširdus, o kraštutiniu atveju – ir nesąžiningas.

Kadangi jis nori jaustis tobulas, į porą renkasi tokį asmenį, kuris palaikytų šį poreikį. Kurdamas santykius, jis vadovaujasi įsitikinimu, kad tikri dalykai ateina lengvai – jei reikia dėti pastangas, tai kažkas ne taip. Jis stipriai orientuotas į panašumą/sutapimą, taigi kiekvienas neatitikimas ji gąsdina ir nuteikia priešiškai. Kilus konfliktui (arba tiesiog nesusipratimui), jis dažniausiai kaltina partnerį dėl neigiamų charakterio bruožų, todėl turi sunkumų susirasti sau tinkamą porą arba galiausiai santykiais nusivilia.

Kintantysis, atvirkščiai, įsitikinęs, kad savybės ir gebėjimai nuolat vystosi, priklausomai nuo pastangų. Jo poreikis yra ne įvertinti, o integruoti, todėl jis yra lankstus ir orientuotas į mokymąsi, o jo varomoji jėga – augimo aistra.

Diskusijas jis priima kaip natūralų kelią, grįžtamąjį ryšį – kaip konstruktyvų būdą tobulėti, todėl veikloje patiria didesnį pasitenkinimą, elgiasi kūrybiškiau, yra atkaklesnis ir atsparesnis nesėkmėms, kurias traktuoja kaip pažadinantį skambutį ar naudingas pamokas.

Kadangi jis nori gyventi įdomiai, į porą renkasi tokį asmenį, kuris skatintų keistis ir augti. Jis tiki, kad vertingi dalykai reikalauja pastangų ir ateina su laiku, o konfliktus traktuoja kaip komunikacinius „nusimušimus“. Jam nesvarbu, kas kaltas, jam svarbu, kodėl kyla problema ir ką galima pakeisti.

Amžiaus tarpsniai ir neuroplastiškumas

Kaip rašo Carol S.Dweck, adaptacinių sunkumų keliantis fiksuotas modelis susiformuoja labai anksti – jau ketverių metų vaikai eksperimentuose elgiasi priklausomai nuo savo tipo. Viena iš prielaidų tipui susiformuoti – principas, pagal kurį vaikas nuo mažens yra giriamas (o turbūt ir baudžiamas) – ar už turimas savo savybes, ar už įdėtas pastangas. Akcentuojant savybes, susiformuoja fiksuotasis modelis, o pastangas – kintantysis.

Šiais laikais, kai pakanka įrodymų smegenų neuroplastiškumui, turėti „fixed mindset“ atrodo kaip beveik anarchronizmas. Juolab, kad tai sukelia nemalonių vidinių pergyvenimų ir išorinių santykių komplikacijų. Atrodo, kad tereikia šiek tiek pastangų ir situacija pasikeis, tačiau dažniausiai tam trukdo fiksuotojo skepsis, kuriuo dangstoma baimė patirti skausmą.

Neuroplastiškumo teorija praktikoje demonstruoja, kad galima suformuoti net naujus kognityvinių funkcijų (regos, klausos, lytėjimo ir pan. – kas prilygsta hardwarui) neuroninius kelius (ryšius), tai ką jau kalbėti apie softwarą – įpročius, įsitikinimus ar emocijas?

Dar vienas argumentas kaitos naudai – faktas, kad neuronai, skirtingai nei galvota seniau, atsinaujina – pasiekę 50-metį nebeturime nei vieno neurono, su kuriuo gimėme. Neurogenezės, nuo kurios lygio priklauso ir atmintis, ir erdvinė orientacija, ir polinkis į depresiją, aktyvumą galima valdyti sąmoningais veiksmais. Pvz. stresas (fiksuoto modelio atributas), miego trūkumas, sotieji riebalai, alkoholis (išskyrus raudoną vyną), minkšta maisto tekstūra ją stabdo, o mokymasis (kintančio modelio atributas), seksas, sportas, kalorijų ribojimas, anti-age smartfood ir kieta maisto faktūra, reikalaujanti kramtymo, – skatina.

Papildomų duomenų teikia ir neurochemija ir neuroendokrinologija: fizinis aktyvumas skatina hormonų – endrofinų ir dopamino (kurie smegenyse veikia kaip neurotransmiteriai) išsiskyrimą, o tai keičia mūsų savijautą – didina savivertę ir pasitenkinimą (kintančio modelio atributas), mažina nerimą ir stresą (fiksuoto modelio atributas).

Natūralu, kad su amžiumi neurogenezė lėtėja, taigi automatiškai turėtume tapti labiau fiksuotais. Vis dėlto, tai labiau priklauso nuo požiūrio (santykio su aplinka) ir veiklų, o ne nominalaus amžiaus.

Remiantis dvasininku, knygos „Kristi aukštyn“ autoriumi R.Rohru, pirmajai gyvenimo pusei labiau būdingas gynybiškas, į skirtumus orientuotas gyvenimo modelis, tačiau per patirtį įgytas vidinio saugumo jausmas leidžia atpažinti ir peržengti supriešinantį dualistinį požiūrį – taip pasiekiama tikroji branda, o žmogus, vietoj to, kad dar labiau sukietėtų, suminkštėja ir tampa „aptakesniu“.

Saviaktualizacija ir būties suvokimas

Taigi brandus kintantysis nejaučia vidinio spaudimo laikytis vienintelės fiksuotos linijos, tai yra, vadovautis dualistiniu – „arba-arba“ – jis gali būti visoks (ir toks, ir kitoks), tapdamas A.Maslow apibrėžiamu saviaktualizuojančiu žmogumi. „Save aktualizuojantys žmonės yra tuo pačiu metu savanaudiški ir nesavanaudiški, dioniziški ir apoloniški, individualūs ir socialūs, racionalūs ir irracionalūs, susijungę su kitais ir atsiskyrę, ir t.t“. Jo (ir kitų autorių manymu), kuo labiau galime toleruoti priešybių koegzistavimą, tuo geriau suvokiame Būtį.

Ir šioje vietoje galima drąsiai daryti prielaidą, kad tik kintančio modelio žmonės dėl savo didesnės tolerancijos neapibrėžtumui gali kvestionuoti įsitvirtinusią pasaulėžiūrą (kažkada ji buvo religinė, o dabar – materialistinė) ir leisti sau naudotis ne tik racionalaus, bet ir iracionalaus (arba transracionalaus) pažinimo įrankiais.

Pasak A.Maslow, jei tikimės išsamiai apibūdinti pasaulį, turime numatyti vietą ikižodiniam, neaspsakomam, metaforiniam, pirminių procesų, konkretaus patyrimo, intuityviam ir estetiniam pažinimo tipams, nes yra tam tikrų realybės aspektų, kurių negalima pažinti niekaip kitaip.

„Vystymasis sveikos pasąmonės ir sveiko irracionalumo sampratos link padeda mums aiškiau suvokti grynai abstraktaus, žodinio ir analitinio mąstymo ribotumus. (…) Savo vietoje esantis irracionalumas taip pat gali būti laikomas sveiku, pageidautinu ir netgi būtinu“, – sako A.Maslow.

Jam neprieštarauja net pats Einšteinas, sakęs: „vienas dalykas, kurio aš išmokau per ilgą gyvenimą – kad visas mūsų mokslas, palyginus jį su realybe, yra primityvus ir vaikiškas (…) Žmogus buvo apdovanotas tik tokiu intelekto kiekiu, kad aiškiai galėtų pamatyti, kiek neadekvatus tas intelektas, kai susiduriama su tuo, kas egzistuoja.

Pasak jo, „sveikas protas (common sense) tėra tik prietarai, įdėti į galvą iki tol, kol sulaukiate aštuoniolikos.“ Todėl šių laikų psichoanalitikas F.Skarderud praplečia „sveiko proto“ sąvoką:  „toks protas yra intuicijos, jausmo, nuojautos ir apskaičiavimo kombinacija“.

Ola ir juodoji gulbė

Kodėl fiksuotos pozicijos laikymasis labai nepalankus sudėtingėjančiame pasaulyje, knygoje „Juodoji gulbė“ aiškina statistikas ir filosofas N.N.Talebas.  Tai, kas verčia mus manyti, jog suprantame daugiau, nei iš tikrųjų suprantame, jis vadina tiesiog „platoniškumu“ (aliuzija į minėtą „Platono olą“).

„Mūsų pasaulyje vyrauja išskirtys, kraštutinumai, nežinomybė bei tai, kas labai netikėtina (remiantis dabartiniu mūsų žinojimu), ir vis dėlto mes daug laiko skiriame menkutėms užduotims, susikaupę į tai, kas žinoma ir kas pasikartoja“,- rašo jis.

Pasak jo, nors mūsų žinios auga ir gilėja – „o gal kaip tik dėl to, kad jos auga ir yra plėtojamos – ateitis bus vis mažiau nuspėjama, nors žmogaus prigimtis ir socialiniai „mokslai“, regis, susimokę šią idėją nuo mūsų nuslėpti“. Jis sako, kad „daugybė empirinių psichologų iš euristikos ir tendencingumo mokyklos parodė, kad racionalaus elgesio modelis, esant nežinomybei, ne tik labai netikslus, bet ir klaidingas, kai taikomas realybei aprašyti“.

Nesunku nustatyti ir priežastį, kuri trukdo įsidiegti ir nuolat laikytis kintančiojo modelio: pirma, mes linkę „kreipti dėmesį“ tik į tai, kas mums turi prasmę;  antra, susidarome savo nuomonę remdamiesi menkais įrodymais, ir mums sunku interpretuoti tolesnę šiai nuomonei prieštaraujančią informaciją, net jei ta nauja informacija akivaizdžiai tikslesnė.

Taigi, kad suvaldytume į fiksaciją linkusią žmogiškąją prigimtį, turime pasitelkti sąmoningumą: P. Pearsall savo knygoje „Psichologai irgi klysta“ sako, kad „dėmesingas įsisąmoninimas reiškia gebėjimą būti atviram naujoms ir prieštaringoms idėjoms, kurios iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti keistos ar net absurdiškos“. Jo teiginiu, tai būdas būti įsitraukus į gyvenimą, o ne sėdėti savo paties susikurtoje oloje-kalėjime.

„Siekdami antrosios gyvenimo pusės išminties turime galynėtis su savo šešėliu ir ugdyti kritinį mąstymą, nes tik jis padeda mums atpažinti savo apsimetimą ir pažvelgti toliau, nei siekia mūsų šešėlis“, – sako R.Rohras.

Norintiems pasitikrinti, kur sėdite, siūlau atsakyti į klausimą – ar gali realybėje tas pats elektronas vienu metu būti dvejose vietose; arba tuo pačiu metu būti ir dalelė, ir banga; arba įtakoti vienas kitą nepaisant fizinio atskirtumo ir atstumo? Jei jūsų atsakymas – „ne, to negali būti“, vadinasi, jūsų žemėlapis (fizikos žinios) tiesiog pasenęs. Siūlau jį atsinaujinti pasiskaitant apie kvantinės mechanikos principus. Atsisakote, nes žinote, jog nieko nesuprasite arba manote, kad tai neaktualu, nes niekaip nesusiję su jūsų gyvenimu? Vadinasi, ne tik turite pasenusį žemėlapį, bet i sėdite „fixed mindset“ oloje su savo šešėlių teatru.