Vieta prie baltojo tilto, greta rampų, tinklinio aikštelių, nuo seno subalansuota pigiai picerijai, mainstryminei vyninei ar pubui, kur nenustebsi ir radęs reklaminius alaus lauko baldus. Tačiau pavadinimas „Green Jar Gastropub“ skamba lyg žadėtų kažką šviežio, daugiau ar mažiau sveiko ir skanaus, taigi nusprendžiau pabandyt.

„Žaliausia miesto vieta“ – kaip jie rašo FB – to nepavadinčiau, bet reikia pripažinti, kad viduje įrengtas stiklinis šiltnamis visam reikalui prideda jaukumo ir vilties, kad ne tik į interjerą, net ir į maistą bus įdėta pastangų.

Taigi ištaikiau laiką dar neprasidėjus masiniams pietums ir, kaip dažniausiai būna po jogos, buvau nusiteikusi vegetariškai – patiekalus rinkausi iš dienos pietų.

Diena dar buvo iš tų šiltesnių, todėl paprašiau kombuchos  su vynuogių sultimis – šiaip limonadų negeriu, bet kartą į sezoną pramuša ant kažko tokio. Šis yra geresnis pasirinkimas, nei just limonadas su natūraliom sultim, nes „arbatos grybas“ prigamina visokių probiotikų ir enzimų – kas yra sveika virškinimui. Ne per saldus, gaivina gerai, tik tiek, kad nėra labai pigus reikalas (2 eur).

Moliūgų tapenada su „duonele“, t.y. elementaria kvietine bagete – skystoka, skonis itin natūralus, norėtųsi kažkokio įdomesnio prieskonio. Na, bet atskirai šis dalykas neįkainotas, tai dovanotam arkliui į dantis stipriai nežiūrima.

Kreminė žirnelių sriuba, kaip ir moliūgo užtepas. paprasta, natūralaus skonio negožia nei kažkokie prieskoniai, nei druska – dėl pastarojo gerai, nes jei per sūru, nepanaikinsi. Šiltuoju sezonu, kai daržovės šviežios, toks variantas man tinka, bet rudenį norėtųsi kažko prieskoningesnio.

Antram patiekalui pasirinkau keptas šparagines pupeles su baravykais. Kažkaip tikėjausi apkepintų geltonųjų, bet buvo žaliosios ir panašesnės į blanširuotas nei keptas. Šiaip vardinant ingrediendus kiekio mažėjimo tvarka, meniu reikėtų rašyti, kad tai pupelės su raudonąja paprika, salotom ir baravykais, nes jų riekeles galiu suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.

Šiaip tai dekoras su salota primena „90ies“, o visas patiekalas yra labai jau paprastas „stir fry“ – tokį gali pasidaryti skubėdamas namie, o valgant kažkur, tikiesi kažko daugiau. Padažo yra, jis skanus, tik mažokai, todėl tik suteikia tik vos juntamą prieskonį – ir tai ne kiekvienam kąsniui.

Apibendrinus – neskaitant kombuchos, už pietus sumokėjau 5 EUR, neskanu nebuvo, tačiau vietoje, užvadintoje „green“ „gastropub“, pasirinkęs daržovinį patiekalą neturėtum jaustis kaip našlaitis. Aš už natūralius skonius, tačiau, kaip ir sakiau, iš šefo norėtųsi daugiau išmonės.

Beje, nesu nusiteikusi prieš lietuviškos virtuvės patiekalus, o dienos meniu buvo šaltibarščiai ir žemaičių blynai. Taigi buvo mintis, kad gal reikėjo išbandyti sunkesnį variantą.

„Green jar gastropub“ kol kas visiškai nenurašau, kad nesinorėtų ten kelti kojos – dar bandyčiau ragauti kažką kitą. Bet vis dėlto tai nėra vieta, kur eitum specialiai – nebent pakeliui.

Save