Žinau aš tą jausmą, kai sutinki žmogų, su kuriuo iš karto atsiranda toks artumas, tarsi žiūrėtum į veidrodį. Žmonės labai mėgsta tokį jaudinantį rezonansą, virstantį kartais sunkiai suvaldoma trauka.

Taigi nieko keisto, kad liberaliame pasaulyje vyrai ir moterys be ceremonijų sukrenta į santykius, tarsi į puodą, kuriame viskas greitai ir stipriai užverda. Bet juk visi žinome, kad amžinoji romantinės meilės ugnis – tik mitas. Galim nebent pasirinkti:  išsikepti santykius per kelias akimirkas aukščiausios temperatūros wok‘e ar sous-vide‘inti kelias paras. Tikrai skonio reikalas.

Tačiau paradoksas tas, kad atidarius visus paprotinius ir moralinius vartus, trukdžiusius atsiduoti aistrai, jos ugnis ne įsidega, o kaip tik gęsta, kol ima vos smilkti. Kaip sako psichoterapeutė Esther Perel, aistra santuokoje/ilgalaikiuose santykiuose iš esmės yra oksimoronas (toks, kaip „baisiai gražus“) ir atspindi sudėtinių elementų prieštaringumą.

Ilgalaikių santykių intymumas yra paremtas apibrėžtumu – vienas kito pažinimu, pasitikėjimu, tęstinumu, palaikymu, rūpesčiu ir atsakomybe, tuo tarpu aistra reikalauja priešingų dalykų, susijusių su neapibrėžtumu – paslapties, intrigos, naujumo, spontaniškumo, jaudulio ir rizikos.

O juk susidūrus priešingiems dalykams įvyksta anihiliacija. Taigi mums nešauna į galvą reikalauti saugių nuotykių, komfortiško ekstremalumo, pažįstamo naujumo ar nuspėjamos staigmenos. Tačiau santykiuose norime dalykų, kylančių ir iš artumo, ir iš atstumo.

Artumas ar atstumas?

Įprasta manyti, kad rimtų santykių pagrindas yra kalbėjimasis – ir pasidalinimo vidinio pasaulio įvykiais, ir santykių aiškinimosi prasme. Tačiau neuropsichologas Paulas Pearsallas knygoje „Psichologai irgi klysta“, kurioje pateikia nemažai iš pirmo žvilgsnio demagogiškomis atrodančių įžvalgų, sako „Šeimos dažniau subyra dėl per didelio, o ne per mažo bendravimo“.

Atstumo trūkumą kaip modernių porų ypatybę, trukdančią spręsti problemas, pabrėžia ir psichoterapeutas Scottas Peckas: per daug susituokę ir per arti vienas kito, kad galėtų pradėti konstruktyviai analizuoti savo problemas (…) jiems riekia nustatyti tam tikrą psichologinį tarpusavio atstumą.

Airių filosofas, teologas John o‘Donohue  knygoje „Anamčara“: Keltų pasaulio dvasinė išmintis“ rašo, kad artima pažintis yra viena subtiliausių ir labiausiai paplitusių žmonių susvetimėjimo formų.

„Draugystės ir savitarpio ryšiai labai nukenčia atbukdami nuo pernelyg artimos pažinties. Žmogaus ar kraštovaizdžio paslaptį ir gaivališkumą mes sumenkiname iki pažįstamo įvaizdžio išorės. (…) Artima pažintis leidžia mums prisijaukinti, kontroliuoti ir visiškai užmiršti paslaptį. Kai mums kas nors pažįstama, nebegauname iš to energijos, aštrių pojūčių, nebepatiriame jaudulio“, – sako J.O‘Donohue.

Žmonijos istorijoje ne tiek jau mažai pasiekimų, kurie atrodė ir kai kam vis dar atrodo panacėja, tačiau realiai pablogino gyvenimo kokybę. Taip yra ir su liberaliąja uniseksine kultūra, taip suartinusia vyrų ir moterų pasaulius, kad tarp jų išnyko būtina įtampa.

Skirtingumas vs. panašumas

Dvasinėj plotmėj fizinis nuotolis neegzistuoja, taigi sąvoka „atstumas“ reiškia  panašumo-skirtingumo laipsnį: kuo panašesnis esi, tuo mažesnis atstumas ir atvirkščiai. Taigi ir poroje atstumas gali būti tiesiogiai suvokiamas per skirtingumą. Norėdami suartėti, bandome supanašėti su kitu arba  – dar blogiau -bandome kitą paversti panašiu į save.

Beje, pastebėjau, kad kai siekiame pasirinkti kuo panašesnį į save partnerį, tuo labiau ilgainiui pradeda erzinti nesutapimai – jautiesi tarsi išsidūręs. O jei sąmoningai matai partnerį kaip skirtingą – vertini ar bent jau gerbi jo skirtumus – netikėtai aptikti panašumai labai džiugina.

Kaip sako popiežius Jonas XXIII: Svarbiausiuose dalykuose – vienybė, neesminiuose – laisvė, o virš visko – gailestingoji meilė.

J.O‘Donohue apibendrina: „kad mylėdamas išsaugotum savo skirtingumą, reikia daug vietos sielai“. Lygiai tą patį sako S.Peckas: Tikras savo ar kito individualybės pripažinimas ir atskyrimas tėra vienintelis brandžios santuokos ir meilės stiprėjimo pagrindas!

Tačiau sąmoningam savo ir kito individualybės saugojimui visada pakiša koją alkis. Jei jis mus užvaldo, mes nebe mylime, mes norime kitą suvalgyti, užvaldyti, įsisavinti. Šitą principą puikiai paaiškina rabinas Abrahamas Tverskis.

Todėl, pasak S.Pecko, labai svarbu identifikuoti savo alkį – atskirti jį nuo tikros meilės. Nes, kaip sakoma, kad jei pradėjai galvoti, kad tau reikia kažko, kas užpildytų ar padarytų tave išbaigtą, tu praradai save. Eckhartas Tolle knygoje „Šio akimirkos jėga“ rašo: “tai nėra meilė, o tik stiprus savanaudiškas poreikis įgyti kuo išbaigtesnį ir kuo gilesnį savęs jautimą, poreikis, kurį laikinai tenkina kitas asmuo“.

Priklausomybė vs. laisvė

Budistai aiškiai sako – kai kažkas išorinis tampa tavo poreikių tenkinimo šaltiniu, atsiranda prisirišimas (priklausomybė), o iš to automatiškai ir kančia. Nenori kančios, turi siekti laisvės. Čia galima cituoti nesustojant:

Psichoterapeutė E.Perel: kaip ugniai reikia oro, taip aistrai reikia erdvės.

Dvasininkas Richard Rohr knygoje „Kristi aukštyn“: Mylėti gali tik tas, kas jaučiasi laisvas.

Psichoterapeutas Irivin Yalom Nyčės vardu romane „Kai Nyčė verkė“ tvirtina:  Šeimyniniai santykiai idealūs tada, kai jie nebūtini, kad išliktum (…) Jei žmogus negali atsisakyti santuokos, tuomet šeima pasmerkta.

Psichoterpeutas S.Peckas knygoje „Neptamintu taku“: Meilė yra laisvo pasirinkimo galimybė. (…) Aš apibrėžiu priklausomybę kaip negebėjimą jausti pilnatvės ar negebėjimą adekvačiai funkcionuoti, nesant tikram, jog tavimi kažkas aktyviai rūpinasi.

Beje, meile itin dažnai maskuojamas nerimas ir baimė, o meile patemtu rūpesčiu – iš nerimo ir baimės kylantis nevaldomas poreikis kontroliuoti kitą žmogų ir aplinką.

Psichoanalitikas Finn Skarderud knygoje „Nerimas: klajonės po modernųjį aš“ rašo:  Nerimas  – necivilizuota meilės kalba (…) „Susikrimtimas ir meilė (…) nėra tas pats. Susikrimtimas yra meilės sabotuotojas. Susikrimtimas gali atrodyti panašus į sielvartą, tačiau jis tėra narciziškas sukimasis aplink save ir savo baimę. Potekstė: kas nutiks man, kai tau kas nors nutiks?“ – rašo F.Skarderud.

Pavaldumas dėsniams

Pažįstančius  tik deficitinę, nulemtą stokos meilę, F.Skarderud įspėja: Meilė – dovana žmonėms, tačiau patekusi į žmonių santykius ji rizikuoja tapti chroniška įtampa – konvulsiška amžino įsimylėjimo medžiokle. Modernioji pora yra suintensyvinta ir psichologizuota. (…) Poros santykiai nebegrindžia patys savęs nuo to karto, kai sukuriami. Juos reikia kiekvieną dieną grįsti iš naujo, ir meilė turi nuolat atsinaujinti, jei norima ją išlaikyti.

Meilės cikliškumą akcentuoja ir E.Tolle, sakydamas, kad „regimas tobulumas neišvengiamai sugrius, susiduriant su vis dažnėjančiais ginčais, susipriešinimais, nepasitenkinimais ir emociniu bei psichologiniu spaudimu. Tada santykiai dar kurį laiką (…) svyruoja tarp meilės ir neapykantos, jie suteikia abiems pusėms ir kažkiek malonumo, ir kažkiek skausmo (…) Ši drama padeda jiems jausti gyvenimo ritmą. Gali pasirodyti, kad galėtumėte neutralizuoti negatyviąsias, griaunamąsias ciklo dalis, tuomet viskas būtų gerai ir santykiai suklestėtų – tačiau, deja, tai neįmanoma. (…) Neįmanoma turėti vieno poliaus be kito. Pozityviajame jau yra negatyvumas, nors jis neišreikštas. Iš tiesų jie abu yra dvi vieno dalyko pusės.

Visa tai reiškia, kad santykių potvyniai ir atoslūgiai vyksta natūraliai, tačiau mums dažnai trūksta sąmoningumo juos suvokti ir nuolankumo priimti.

Dieviška meilė

Suprantu, kad sąvoka „dieviška meilė“ daug kam panaši į viso labo poetinę figūrą, tačiau egoistinės meilės apraiškos, kurios vaisiai neretai verčia mus raukytis, tiesiogiai susiję su mūsų santykiu su aukštesniąja jėga.

Pastoriaus Thimoty Keller nuomone, problema slypi tame, kad modernus žmogus atsisakė Dievo ir į jo vietą pastatė kitą žmogų: Mes tikimės, kad seksas ir romantiniai santykiai suteiks mums tai, ką gaudavome iš tikėjimo Dievu. Knygoje „Counterfeit Gods“ jis rašo: Meilės partneris tampa dieviškuoju idealu, kuriuo žmogus nori užpildyti savo gyvenimą. Taigi visi dvasiniai ir moraliniai poreikiai sutelkiami į vieną žmogų. (…) Ko gi vis dėlto trokštame meilės partnerį iškėlę iki Dievo? Mes trokštame išganymo ir ne mažiau.

Iš to galima daryti išvadą, kad vietoj to, kad stengtumėmės suartėti (ir supanašėti savybėmis) su altruistine Aukštesniąja jėga, mes klaidingai ieškome suartėjimo ir supanašėjimo su kitu egoistu (seksualiniu partneriu).  Juk ir iš praktikų, kurios apima ir lyčių seksualinius santykius, akivaizdu, kad tik skirtingos „yin ir yang“, saulės ir mėnulio, dangaus ir žemės energijos, harmoningai papildydamos viena kitą, turi potencialo kažką sukurti.

Pripažinus tai, kad lytims sveikiau išsaugoti savo skirtumus ir tam natūralią įtampą užtikrinantį atstumą, artumo ir panašumo reikėtų ieškoti kitur. Bet tai nereiškia, kad reikia atsigręžti į kažkokius stabus ar skuosti į bažnyčią. Visos dvasinės tradicijos pripažįsta žmoguje esant dieviškąją šaknį. O tai reiškia, kad žmogus įgalus mylėti nesuinteresuota, nesavininkiška meile. Tai pakankamai aiškiai „Būties psichologijoje“ apibrėžia hierarchinių poreikių piramidės autorius Abraham Maslow jis siūlo B-meilės (kito žmogaus ar objekto Būčiai) sąvoką.

„Kadangi ji (B-meilė – mano past.) nesavininkiška ir besižavinti, o ne kupina stokos, todėl nesukelia problemų ir praktiškai visuomet yra maloni. B-meilės išgyvenimas dažnai apibūdinamas kaip toks pat ir turintis tokias pačias pasekmes kaip estetinis išgyvenimas ar mistinis išgyvenimas. B-meilės išgyvenimo terapinės ir psichologinės pasekmės yra labai gilios ir plačios. B-meile mylintys žmonės yra mažiau priklausomi vienas nuo kito, autonomiškesni, mažiau pavydūs ir jaučia mažiau grėsmės (…).B-meilėje yra itin mažai nerimo ir priešiškumo.

Kaip tai pasiekti?

E.Tolle sako, kad daugelio žmonių tarpusavio santykius sudaro sąveikaujantis jų mąstymas, o ne žmogiškų būčių bendravimas, ne bendras jų buvimas. Tokiomis aplinkybėmis negali klestėti jokie santykiai, todėl aplinkui tiek daug konfliktų.

„Jei suvoksite, kad santykiai reikalingi ne tam, kad padarytų jus laimingus, o tam, kad padarytų jus sąmoningus, tuomet jie ves į išsilaisvinimą ir jūs imsite pritapti prie aukštesniosios sąmonės, kuri veržiasi į šį pasaulį. (…) Buvimas savo vidiniame kūne sukuria skaidrią nemąstymo erdvę, kurioje gali suklestėti tarpusavio ryšiai.

Tuo pagrindu reiktų į šipulius sudaužyti romantinę idealaus partnerio, kuris maksimaliai tenkins egoistinius poreikius, iliuziją: Meilė nesirenka, kaip kad nesirenka saulės šviesa. Ji nedaro kurio vieno asmens ypatingo. Ji neišskiria. Išskirtinumas nėra Dievo meilė, tai ego „meilė“. (…) Ryšiai, kurie mezgasi tarp jūsų ir to asmens, yra tokie patys, kaip ir jūsų ryšys su žmogumi, sėdinčiu greta jūsų autobuse, su paukščiu, medžiu, gėle. Skiriasi tik šio ryšio stiprumas“, – sako E.Tolle.

Aš pridėčiau, kad  skiriasi ir laipsnis, kuriuo manome pažįstą ir nuspėjantys kitą žmogų. Kuo stipresnis tas įsitikinimas, tuo siauresnis matymo kampas ir silpnesnė trauka.

Rašytojas G.G Marquezas apie trisdešimt metų trunkančius santykius su žmona yra pasakęs: „Aš ją taip gerai pažįstu, kad neturiu nė menkiausio supratimo, kokia ji iš tikrųjų“. Tuo tarpu filosofas F.Hėgelis dar seniau pareiškė, kad „tai, kas pažįstama, apskritai yra nepažinu kaip tik todėl, kad pažįstama“.

Taigi kaip bežiūrėsi, didelio apibrėžtumo (panašumo ir kuo mažesnio atstumo) reikalauja tik romantine meile apsimetusi stoka, o kuo tikresnė meilė, tuo didesnį neapibrėžtumą (skirtingumą ir atstumą) ji gali toleruoti.