Šiuolaikiniai nomadai smerkia į daiktus investuojančius vartotojus ir galvoja, kad įspūdžių kolekcionavimas yra kažkas labai kitokio. Tačiau tai dažniausiai tas pats, tik nauju madingu rūbu pridengtas vartotojiškumas, kuomet  prestižinis automobilis ir daugiau ar mažiau prabangus būstas iškeičiamas į keliones – kuo dažnesnes ir ilgesnes.

Įdomu, kad tarp įprasto turizmo ir iki hipių laikų asocialiu laikyto klajojimo įsiterpia toks vidinio spaudimo (netgi savotiškos vidinės prievartos) nulemtas polinkis keliauti, kuris savo esme nėra nei vartotojiškas, nei asocialus, bet turi psichinio sutrikimo bruožų (apie tai yra visas skyrius K.Johanisson knygoje „Melancholijos erdvės“).

Fuga – tai apsėdimas keliauti, kurį lydi tam tikros dalies atminties ir tapatybės praradimas. Įdomu, kad dar XIX-XX a. sandūroje gydytojams vaidenosi fugierių epidemija. Tai ką jie pasakytų apie šiuos laikus?

Net nesigilinant į kraštutines patologijas, galima įžvelgti tiesioginį ryšį tarp negalėjimo tverti įprastoje fizinėje vietoje ir savame kailyje. Kadangi iš kailio pabėgti itin sudėtinga, įsitraukiama į kompensuojančią (o kartais ir beveik obsesinę-kompulsinę) aplinkos pakeitimo ir naujų dirgiklių paieškos strategiją.

John O‘Donohue knygoje „Anamčara: keltų pasaulio dvasinė išmintis“, referuodamas į filosofą Blaisą Pascalį, sako „daugelis problemų kyla dėl mūsų nesugebėjimo ramiai sėdėti kambaryje. Sielos pasauliui ramybė yra gyvybiškai svarbi“.

Bėgimas į ar nuo?

Tos gyvybinės svarbos signalas yra neapibrėžtas, nepaaiškinamas ilgesys. O su juo dažnai randasi ir klaida – ieškoti jo nuraminimo šaltinių išorėje, keičiant scenografiją. Niekas neginčija terapinio aplinkos pakeitimo poveikio, tačiau jis yra epizodinis, o dažnai taikomas įgyja priklausomybės bruožų – reikia daugiau ir stipriau, nes daug keliaujantys žino, kad ir naujiems kraštovaizdžiams, ir kultūroms, ir „draugams“ išsivysto tolerancija  – niekas nebejaudina.

Kaip knygoje „Šios akimirkos jėga“ rašo Ekhartas Tolle ,„klaida atsiranda tada, kai tikslais pakeičiamas gyvenimo pojūtis, Esatis. (…) ir jeigu ta paskyrimo vieta tampa svarbesnė už šią akimirką žengiamą žingsnį, tai jūs visiškai paleidžiate iš akių vidinį kelionės tikslą, kuris neturi nieko bendra nei su kelionės kryptimi, nei su tuo ką jūs darote; nes svarbu tik tai, kaip darote.“

Taigi pasak O‘Donohue, „jei karštligiškai veržiesi išorėn, ieškodamas prieglobsčio išoriniame savo vaidmenyje ar įvaizdyje, keliauji į tremtį. (…)Tokia tremtis į išorę mus nuskurdina (…) Kol rimtai neįsiklausyti į tuštumos balsą, liksi dvasios bėgliu, ieškančiu prieglobsčio tai šen, tai ten, amžinai skubančiu, be savo namų“.

Jis pabrėžia, kad „nebereikia ieškoti išorėje mūsų vidujybei reikalingų dalykų, nes juos turime patys. Trokštamų malonių nerasime kitose vietose ar kituose žmonėse. Šias dovanas gali pasidovanoti tik pats. Jos čia pat, prie tavo sielos židinio“.

Kelionė į save

Ne veltui T.Skarderud savo knygoje „Nerimas: kelionės po modernųjį aš“ cituoja keliautoją, rašytoją ir žurnalistą Bruce Chatwin „Keliauti – susitikti su kitais, kad geriau galėtum susitikti su pačiu savimi“.

Beje, ne tik fizinės kelionės, bet ir skaitymas („skaitymo ir keliavimo giminystė labai aiški“), ir alkoholis („svaigalai – transporto priemonė tiems, kurie užmiršo vaikščioti“), autoriaus nuomone, yra alternatyvos, padedančios persikelti į kitas vietas, laikus ir būsenas.

Pasak  T.Skarderud, geriausias būdas keliauti yra tiesiog jausti. Arba būti jautriam, t.y. kitomis akimis, ausimis ir kitais pojūčių organais čiupinėti įprastą aplinką ir save. Nes bėda ne tame, kad ji nuobodi, o tiesiog, kaip rašo  O‘Donohue, „jei daiktai yra prieš tave per arti, jų negali matyti. Dažnai dėl tos priežasties nevertiname žmonių, kurie iš tikrųjų yra mums artimi. Negalime atsitraukti ir pažvelgti į juos kritiškai, su nuostaba ir dėkingumu, kurio jie nusipelno“.

Ir tai labiausiai galioja santykiui su mumis pačiais: „kai per daug gerai save pažįsti, iš tikrųjų visai savęs nepažįsti“, teigia O‘Donohue ir cituoja aktorių rengimo metodą sukūrusį rusų teatro režisierių K.Stanislavskį – „Ilgiausia ir įdomiausia kelionė yra į žmogaus vidaus pasaulį“.

Taigi, pirmasis žingsnis, pabudinantis vidaus gyvenimui ir atveriantis žvilgsnį į perspektyvą, yra vienatvė. Šiais išorinio socialinio skaidrumo ir susietumo laikais sąmoningas vienatvės pasirinkimas yra akibrokštas – toks, koks XIX a. buvo fugieriaus pabėgimas, išsiplėšimas iš dusinančio darbo ir šeimos konteksto.

Tokią savanorišką izoliaciją (atsiskyrimą) sugeba praktikuoti tik dvasiniu keliu einantys žmonės, tuo tarpu įprastiems individams galimybė likti vienam su savimi prilygsta egzistenciniam siaubui. Jei tokios akimirkos nutinka, jas puolama užpildyti veikimu.

Ko ir kodėl bijome?

 O‘Donohue irgi išskiria baimę, kaip tikrą vienatvės elementą. Taigi mes įtariame, kad likę vieni susidursime su baime, taigi gaunasi, kad pirmiausia bijome savo baimės.

„Jei bijai vienatvės, jei pasitinki vienatvę su apgailėtinomis įsisenėjusiomis mintimis, niekada nepanirsi į savo paties vidaus gelmę“ (ir toliau citatos O‘Donohue). O baimių negalima įveikti teoriškai – jos paveikiamos tik praktiškai su jomis susidūrus. „Jei savo vienatvę sutinki drąsiai, sužinai, kad nereikia bijoti. Kai tai supranti, dauguma tavo gyvenimą lydinčių baimių išnyksta. Baimei dingus, vėl tampi pačiu savimi (…) Nereikia vienišumo bijoti. Jei jį priimsime, jis gali mums suteikti naują laisvę“.

Daug autorių akcentuoja, kad vienatvė – žmogaus sielai vienas brangiausių dalykų, nes būtent ji leidžia grįžti į savo giliausią esmę ir iš esmės patekti į amžinybės vietą. Kaip pabudus vidury nakties, taip ir likus vienam, iš vidaus į paviršių gali išplaukti tikrasis supratimas.

„Kai įsikursi savo vienatvėje ir patirsi visišką vienumą ir izoliaciją nuo aplinkos, suprasi, kad vienatvė iš esmės nėra vienišumas, nei tuštuma, o intymumas ir prieglauda. Vienatvėje esi arčiau ryšio ir giminystės esmės nei gyvendamas visuomenės ar viešą gyvenimą. (…) Pajunti sieloje slaptą pusiausvyrą. Keliaujant po savo vidaus pasaulį ir pajutus dieviškumą, išoriniai atstumai išnyksta. Paradoksalu, bet pasitikėjimas vidiniu ryšiu iš pagrindų keičia išorinius tavo ryšius. (…) Kai pripažįsti savo vienatvės integralumą ir įsitaisai jos paslaptyje, tavo santykiai su kitais tampa šilti, įdomūs, kupini netikėtumų“, – rašo O‘Donohue, ir aš galėčiau pasirašyti po kiekvienu jo žodžiu.

Kaip prisijaukinti vienatvę

Ar pamenate pagrindinio filmo „Grande Belezza“ herojaus monologą paskutinėse scenose? Jei nematėte/neatkreipėte dėmesio, jis šneka apie tai, kad viskas visada baigiasi mirtimi, bet iš pradžių būna gyvenimas, apipiltas blablabla… viskas sprendžiama plepalų ir triukšmo fone…

Taigi jis pasako esminį dalyką – tyla yra viena iš didžiausių šiuolaikinės kultūros aukų. Kaip sako O‘Donohue, „viena iš priežasčių, kodėl tiek daug žmonių kenčia nuo streso, yra ne ta, kad jų veikla susijusi su įtampa, o ta, kad per mažai laiko skiriama tylai“.

Tačiau kalba ne tik apie išorinį, bet ir vidinį triukšmą, kurio šaltinis yra mąstymas/protas.

Ir tokią vidaus tylą labai sunku pasiekti. „Kad ji imtų veikti tavo naudai, privalai jai suteikti erdvės. Tam tikra prasme visas gydomųjų, psichologinių ar dvasinių programų arsenalas ir žodynas tau nereikalingas. Jei pasitiki savo vienatve ir jei su ja sieji savo lūkesčius, viskas, ką reikia sužinoti, bus tau atskleista“.

Kai pradedi pastebėti savo paviršutiniško mąstymo tauškalus, tai ženklas, kad eini vidinės tylos kryptimi, ir tyla darosi gilesnė. „Kai tyliai ir kantriai grįžti į save namo, atrandi santarvę ir savo vietą“. Beje, kantrybė yra vienas svarbiausių faktorių. Juolab, kad „vienatvė leis tavo prieštaravimams pasirodyti visa jėga. Jei liksi šiai energijai išikimas, pamažu pajusi harmoniją, esančią giliau nei prieštaravimai“. Kai nusileidžiama giliau, suvokiama, kad priešingos jėgos tėra tik skirtingos vienio pusės.

Didysis grožis

 Dabar man nebekeista, kad tyla, vienatvė, senatvė ir grožis yra tiesiogiai susiję. Apie tai daug rašo tas pats O‘Donohue: sendamas gali pasijusti be galo vienišas, tačiau tai galimybė aplankyti savo atmintį, iš laiko perspektyvos pažiūrėti į įvykius, rasti pateisinimą jų dalyviams ir atleisti sau. Jei tai įvyksta, brandus žmogus senatvėje sušvyti išmintim ir ramybe, pasireiškiančia lengvumu.

Tai suvokus, galima panaudoti tą patį metodą dabar, o ne tada, kai tave kambaryje uždarys neišvengiama vienatvė. Jei iki tol nebūsi prisijaukinęs vienatvės, nesuvoksi, kad buvimas svarbesnis už darymą, nebus to minėto lengvumo – priešingai, kamuos sunkumas, savigrauža, noras ieškoti kaltų, priekaištauti.

Jau rašiau, kaip japonai atnaujina senus sudužusius indus ir dėl to jie tampa dar vertingesni? Taip ir į juodą išdegintą skylą panaši vienatvė gali būti subtiliai lopoma, kol pasiekia state of art.

Būtent vienatvė yra būdas išgryninti ir puoselėti meilę sau (ir kodėl žodis „savimeilė“ iš karto turi neigiamą konotaciją?). „Kai lankai atminties šventykloje žaizdas, vietas, kur padarei didelių klaidų, dėl kurių dabar kremtiesi, neturėtum savęs kaltinti. Dažnai sielos kelionėje klaidos yra vertingiausios akimirkos. Kai sau atleidi, vidinės žaizdos pradeda gyti“, – rašo O.Donohue – „Tikrąja prasme grožis yra sielos švytėjimas“. Šią tiesą pamiršusios kultūros ir kartos suka malonumų generatorių, tačiau sugeneruoti pakankamo kiekio pasitenkinimo niekaip nepavyksta.

Vienatvės paslaptis

 „Šiuolaikiniame gyvenime labai skubama reikštis. Dažnai paslaptys neapsakomos žodžiais, jos slypi tyloje tarp žodžių arba gilumoj, kur nugrimzdę nesakomi vienas kitam dalykai (…) „Grožis vengia viešo blizgesio. (…) Tik vienatvėje gali atrasti savo paties grožį“, – rašo O‘Donohue.

Būdas susipažinti su savim ir atrasti savo grožį skamba paprastai, bet galbūt ne taip paprastai įgyvendinamas – kartais tereikia įsivaizduoti, kad tavo slapčiausios paslaptys ir galimybės tau visiškai nepažįstamos; susikurti distanciją – nuspręsti pačiam save laikyti pašaliniu asmeniu, ką tik įžengusiu į tavo gyvenimą. Kelias, suvokiant savo kompleksiškumą, „aš“ daugybiškumą – nėra nei tiesus, nei skaisčiai apšviestas. Tačiau tik einant juo pradeda vertis vartai į paslaptį.

Paslaptingumas tam tikra prasme yra šventas, ir O‘Donohue kartoja, kad nereikia kreipti į savo vidų ryškiausių prožektorių ir įjungti taimerio – siela mėgsta prieblandą ir dirba savo darbą savo ritmu. Kai tylu, atrodo, kad niekas nevyksta. Vyksta, tiesiog tai yra paslėptis/slėpinys.

Vienatvės vidinio vystymosi stadijos, kaip ir melancholijos interpretavimo istoriniai etapai (pagal „Melancholijos erdves“) gali būti siejami su spalvomis, įkūnijančiomis pagrindinius bruožus. Vienatvė iš pradžių atrodo juodai baisi, vėliau mėlynai liūdna (feeling blue), tada ateina baltas nuviliančios tuštumos jausmas (blank). Tačiau galiausiai ateina skaidrumas.

Kas tai yra, knygoje „Atsikratykite įpročio būti savimi“ bando paaiškinti Joe Dizpenza „Skaidrus yra toks žmogus, kurio pasauliui skirtas vaizdinys nesiskiria nuo tikrosios asmenybės, o mintys ir jausmai atspindimi išorinėje aplinkoje (…) aplinka yra proto pratęsimas, taigi skaidrumas yra būsena, kai gyvenimas persitvarko, kad atspindėtų naują protą. Apie tai, kad tampate skaidriu, išduoda faktas, jog protą rečiau aplanko analitinės ar kritiškos mintys. Nebenorite taip mąstyti. Tokios mintys atitraukia jus nuo dabartinės būsenos. Susijungę su sąmonės šaltiniu ir pradėję iš jo gerti, galite patirti tikrą paradoksą. Visiškai įmanoma, kad jus apims toks stiprus vientisumo ir pilnatvės pojūtis, kad pajusite visiškai nieko nebenorį. Ironiška, kad pasiekus tašką, kuriame galima pradėti kurti, jums nebereikia, nes stygius ir tuštuma, virtusi tam tikrų dalykų troškimu, buvo užpildyta. Dėl to norite tik vieno – jausti šią darną, meilę ir pusiausvyrą“.

Žodžiu tai, ką protas atskiria, siela sujungia. Pasak knygos „Kristi-aukštyn“ autoriaus Richard Rohr, „kelionė į antrą (brandžią) gyvenimo pusę gali neįvykti tik dėl drąsos, kantrybės ir vaizduotės stokos. Jis cituoja šv. Teresę Avilietę: savo savastį atpažįstame, kai atrandame Dievą savyje, o kartu ir save Dieve, ir tai yra tikrasis grįžimas namo. „Iki to momento mes išgyvename namų ilgesį, nors šiandien dauguma tą jausmą vadina tiesiog vienišumu, vienatve, ilgesiu,  liūdesiu, nerimu ir net depresija“.