Skausmo prigimtis ir prasmė

Ar pastebėjot tokį paradoksą: būtent bendraujant su artimiausiais žmonėmis itin didelė dalis reakcijų yra spontaniškos, automatiškos, nesąmoningos (ar pasąmoningos) ir dėl to visiškai neadekvačios? Ir jos dažniausiai įsuka nesibaigiančią abipusių nuoskaudų spiralę, formuojančią vis sunkesnį gumulą, kaip žmonės sako – „ant širdies“.

Taip yra dėl įdirbio – skausmo, kurį per gyvenimą ne vieną ir ne du kartus sukėlė tie patys artimiausi žmonės. Ir mes „mintinai žinome“, kaip į tokius atvejus reaguoti. Ir kadangi tas žinojimas siekia vaikystę, paauglystę ar kūdikystę, yra visiškai nebrandus ir neadekvatus suaugusio žmogaus gyvenimo realijoms.

Kaip sako universalų dvasingumą atstovaujantis Eckhartas Tolle, iš esmės visos neigiamos emocijos yra vienos pirmapradės emocijos modifikacijos. Niekas nėra savaime nepatenkintas, liūdnas, irzlus, nekantrus, įžeidus, prislėgtas, piktas, dramatizuojantis ar kontroliuojantis – visos šios emocijos kyla iš patirto skausmo modelio, E.Tolle vadinamo skausmo kūnu.

Ir mes linkę taip stipriai susitapatinti su juo, kad jis tampa neatskiriama mūsų dalimi – tarsi „zombinė“ programėlė, ypač greitai pasileidžianti moterims.

Tikrosios skausmo prielaidos

Daugumai atrodo, kad skausmą sukelia nuo jų nepriklausomi išoriniai faktoriai. Dalis yra girdėję, kad viskas priklauso nuo požiūrio – kaip grožis slypi ne objekte, o žiūrinčiojo akyse, taip ir psichinis skausmas kyla iš savo paties susikurtos (self-inflicted) žaizdos. Dėl to greitai įsižeidžiančiųjų mėgstu paklausti, ar tikrai įžeidimas išėjo iš tariamo įžeidėjo burnos, ar jis jau senokai tūnojo įžeistojo galvoje.

E.Tolle apibendrina, kad skausmas, neatskiriamai susijęs su egocentrine proto būsena. Tai, kas būdinga egocentrinei būsenai, iš esmės ir yra skausmo priežastis. Beje, kalbant žmonės egocentrizmą dažniausiai traktuoja neigiamai, nors tai visiškai natūrali žmogaus prigimtis.

Ir pagrindinis tos būsenos atributas yra nepilnumo arba stokos pojūtis. Jis ypatingai stipriai pasireiškia žmonėms, priėmusiems materialistinę pasaulėžiūrą, t.y. besiremiantiems penkiais fiziniais pojūčiais ir dėl to patiriantiems tik savo atskirą fizinį pavidalą, kuris niekaip negali būti tobulas.

Stoka paremta žmogaus gyvenimiška orientacija stipriai veikia žmonių tarpusavio santykius, užprogramuodama skausmą, kylantį iš nepatenkinamų ego poreikių. „Kuo suvokiantis žmogus yra alkanesnis stokos poreikių patenkinimo, tuo sunkiau jam kitą žmogų nesuinteresuotai, nelaukiant atlygio, neieškant naudos ir netrokštant, suvokti kaip unikalų, nepriklausomą ir savitikslį, kitaip tariant, suvokti kitą kaip asmenį, o ne kaip įrankį“, – rašo A.Maslow.

Tačiau tai nereiškia, kad stokos jausmo nepatiria ne tik fizinėje, bet dvasinėje plotmėje viena ar abejomis kojomis stovintys žmonės. Paprastai to ženklas yra neapibrėžtas skausmingas ilgesys, kurį neuromokslininkė Andrea Green (citata iš F.Skarderud knygos) apibrėžia kaip „nieko patologiją“: „Nieko patologija iš dalies yra susijusi su vidinės tuštumos subjektyviais išgyvenimais ir iš dalies – su išgyvenimais kažko neįvardijamo. Tai susiję su psichiniu skausmu: žmogus prarado tai, ką nežino praradęs“.

Kaip sako kabalos profesorius Michaelis Laitmanas, nesvarbu, nuo ko kenčiame, bet kuri kančia – tai užpildymo trūkumas.

Kitas skausmo, kylančio iš egocentrinės būsenos, atributas yra nepripažinimas. E.Tolle teigimu, jis kyla iš tikėjimo, kad praeitis yra galingesnė už dabartį, (…) kad kiti žmonės ir jų atlikti veiksmai yra atsakingi už tai, kuo dabar jūs tapote, už jūsų emocinį skausmą ir jūsų negalėjimą būti savimi“.

Pasak jo, „šią akimirką kuriamas skausmas – tai ypatinga nepripažinimo forma, arba pasąmoningas pasipriešinimas tam, kas yra. Minties lygmenyje pasipriešinimas išvirsta į įvairias nuostatas, o emociniame – į neigimą“.

Priklausomybė nuo skausmo

Kad ir kaip žmogus sakosi kenčiąs, jei jis nieko nekeičia, vadinasi, jam dar ne gana ir jis nėra pasiruošęs pokyčiams. Jam lengviau toleruoti esamą skausmo lygį, nei rizikuoti susidurti su dar didesniu skausmu.

Čia galima išvesti paralelę su A.Maslow apibrėžta saugumo ir augimo bei malonumo ir nerimo proporcija: mes keičiamės, kai augimo malonumas yra didesnis už saugumo malonumą, o augimo nerimas mažesnis už saugumo nerimą. Jei viskas atvirkščiai, įsijungia žmogaus gynyba, sauganti, kad ir „kreivą“, bet vis dėlto geriausiai prie esamos situacijos prisitaikiusią psichinę struktūrą. Net jei žiūrinčiam iš šono ta baimė atrodo neadekvati situacijai, ji yra adekvati individualiai psichinei struktūrai arba bent jau jos dabartinei būsenai.

Reikia prisiminti, kad skausmas dažnai tampa tapatybės dalimi, o ją mes labiausiai bijome prarasti, todėl instinktyviai ir pasąmoningai priešinamės pokyčiams. „Jūs būsite linkę ir toliau gyventi skausme, užuot drąsiai žengę į nežinomybę, kurioje prarandamas toks pažįstamas nelaimingas aš“, – rašo E.Tolle.

Svarbu suvokti ir skausmo bei priklausomybių ryšį. Nes čia kalba eina ne tik apie priklausomybes nuo alhoholio, narkotikų, atidepresantų, bet ir naujų pirkinių, adrenaliną generuojančių ekstremalių užsiėmimų, kelionių įspūdžių, santykių arba pasirenkamų vaidmenų ar elgesio scenarijų (pvz. aukos ar kt.). Apskritai tai liečia apie bet kokį prisirišimą – prie praeities ar mąstymo tame tarpe.

Kaip taikliai apibendrina E.Tolle, kiekviena priklausomybė prasideda iš skausmo ir baigiasi skausmu. Pasak jo, bet kokia priklausomybė atsiranda atsisakant susidurti akis į akį su savo skausmu ir prasiveržti pro jį.

Ką daryti su skausmu

Ir tas proveržis dažniausiai atsitinka tuomet, kai kančia tokia stipri, kad jos apimtas žmogus absoliučiai liaujasi kovojęs. Paradoksalu, tačiau iš tokios išorinės bejėgystės ir randasi pajėgumas daugiau nebesusikurti skausmo. Nes būtent taip susikuria sąlygos ir pagrindas atsiskleisti ir pradėti veikti aukštesniajai jėgai.

Tai lemia būsenos pasikeitimas iš egocentrinės į nuolankumo. Ir kol šitas žodis, kurio tikrosios prasmės dažnas nesuvokia, kels alergiją ir jam bus iš visų jėgų priešinamasi, tol gyvenimas auklės mus skausmu. Norėdami suvaldyti skausmo apraiškas savo gyvenime, nuolankumą galime pasirinkti sąmoningai.

Mūsų ego šį pasirinkimą linkęs traktuoti kaip silpnybę, pasidavimą kažkam, tačiau visa tai tėra jo apgaulė, nes ego nepaisymas kaip tik yra tikrosios stiprybės, galinčios atsilaikyti prieš skausmą, šaltinis. Pasak E.Tolle, „tai, ką ego laiko tvirtumu, yra silpnumas. Priešinimasis yra silpnumas ir baimė, užsidėjusi tvirtybės kaukę. Tai, ką ego laiko silpnumu, yra jūsų gryna Esatis“.

Ir jis pateikia geriausią kol kas mano sutiktą nuolankumo apibrėžimą: „Nuolankumas yra paprasta, tačiau gili išmintis, kurios skatinami leidžiamės su gyvenimo tėkme ir nebandome jai atsispirti. O vienintelė vieta, kurioje galima įbristi į tą gyvenimo tėkmę, yra ši akimirka, tad nuolankumas – tai besąlygiškas sutikimas su Dabar. Tai vidinio priešinimosi tam, kas yra, išsižadėjimas. Vidinis priešinimasis – tai vidinio mūsų teismo ir emocinio neigimo sakomas „ne“ tam, kas yra“.

Krikščionių vienuolis Thomas Merton, taip pat pabrėžia, kad nuolankumas eina drauge su giliu dvasios išgryninimu, taikingumu, taktu ir sveiku protu, be kurio nėra sveikos moralės.

Priėmus nuolankumo poziciją, atsiranda supratimas, kad mums skausmą keliantys žmonės taip elgiasi genami savo skausmo. Pasak T.Mertono, daryti bloga žmones patraukia ne juose esantis blogis, bet ten esantis gėris, matomas klaidingu aspektu ir iš iškreiptos perspektyvos.

Tas suvokimas padeda bent retkarčiais išeiti iš mums įprastos egocentrinės būsenos ir nuoširdžiai atleisti, nelaikant pykčio ar nuoskaudos. „Atleisdami suteikiate sau laisvę nebesipriešinti gyvenimo srovei, pradedate leisti gyvenimui tekėti per save. Jei neatleidžiate, alternatyva tėra skausmas ir kančia, labai silpna gyvenimo energijos srovė ir daugeliu atvejų – kūno negalios“, – sako E.Tolle. Jo teigimu, kai nebekursite skausmo sau, nebekursite jo ir kitiems.

Skausmo prasmė

Kas patyrė šitą atradimą ant savo kailio, žino, apie ką čia šnekama. E.Tolle sako „daugeliui žmonių apribojimai, klaidos, netektys, ligos ar skausmai kažkokiu būdu tapo didžiausi jų mokytojai. Jie išmoko atsisakyti klaidingo savęs supratimo ir paviršutiniškų ego tikslų bei troškimų. Jie atvėrė vidinę gelmę, išmoko nuolankumo ir atjautos. Tie žmonės tapo tikresni.“ Ne veltui savo knygą „Mano ligos ir priešai – geriausi mano mokytojai“ pavadino ir Viktoras Uspaskich.

Pasak psichoanalitiko F.Skarderud, šiandieninėje skausmą malšinančioje kultūroje nauda, kuri gali rastis skausme, nėra pakankamai vertinama.

Skausmas savyje talpina galingą postūmį dvasiškai augti, t.y. vis labiau išsilaisvinti iš savo ego vergijos. Pasak T.Mertono, skausmas – malonumo priešingybė – nebūtinai yra laimės ar džiaugsmo priešingybė.

Taigi nuolankumas yra kelias į laisvę, t.y. nuo išorės sąlygų nepriklausančią ramybę, džiaugsmą ir meilę. Kaip sako Irwino D.Yalomo knygos „Kai Nyčė verkė“ herojus, kosminė perspektyva visuomet sumažina skausmą.

Kas ta kosminė perspektyva, vaizdžiai paaiškina A.Maslow: „Visa Būtis – kai matomi jos geriausi aspektai ir į ją žvelgiama nuo Olimpo kalno viršūnės – yra neutrali arba gera, o blogis, skausmas ir grėsmė yra tik daliniai fenomenai, atsirandantys dėl negebėjimo matyti suvienyto pasaulio visumos arba dėl to, kad į pasaulį žvelgiama iš egocentriško arba per žemo taško“.

Tarp dieviškumo ir žmogiškumo

Siekiamybė apsieiti be skausmo gali būti realizuota tik žmogui supanašėjus su Aukščiausiaja jėga. Tačiau žmogiška prigimtis visada mus ves tarp dviejų – dieviško sąmoningumo ir gyvūninės prigimties linijų. „Aš nepanaikinu kančios: kančia ir šviesa veikia kartu. Tai vadinama pripildymu viduriniojoje linijoje, kuomet rūpinuosi, kad kančios (noras) išliktų: nesiekiu tiktai prisipildyti ir jas užgesinti, kad netekčiau visų norų. Branginu kančias, duodančias galimybę visą laiką jas pripildyti ir mėgautis, pereinant nuo kančios prie prisipildymo, lyg malšinant alkį. Kančios atlieka labai svarbią funkciją, dėl to jų negalima pašalinti, o reikia jomis teisingai pasinaudoti. Tuo ir užsiima kabalos mokslas“, – savo interntetiniame dienorašyje rašo ravas M.Laitmanas.

Panašią mintį rasime labai netikėtoje vietoje  – LLRI išleistoje knygoje „Stokos reiškinys: būtis, žmogus ir bendruomenė“. „(…)žmogaus, suvokusio savo ontologinę stoką, veikla buvo nukreipta būtent ta vaga, kuri ir nulėmė, kad kaip šios veiklos rezultatas atsirado kolektyvinės ontologinės stokos nesuvokianti žmonių bendruomenė ir jos sukurta civilizacija, taip pat nesuvokianti savosios ontologinės stokos. (…) Nuolatinis savosios stokos mąstymas galutinio realizuojamo tikslo, nusakančio prigimtinių substancinio individo galimybių ribas, akivaizdoje yra labai įkvepiantis, egzistenciškai tonizuojantis ar net iššūkio pavidalu iškylantis kaip didingas ontologinės savirealizacijos imperatyvas“,- rašo filosofas Naglis Kardelis. Jo teigimu, siekis likviduoti stoką, tapęs žmogaus credo, kartu tampa ir prakeikimu.

„Stoka turi savo mistinę, žmogui nematomą paskirtį: svarbiausias jos matmuo yra Dievo bendrystė. Tai užmiršdamas, žmogus nusakralina stokos erdvę ir rizikuoja į gyvenimo centrą iškelti „man-stoką“, taip paversdamas santykius su pasauliu, žmonėmis ir Kūrėju begaline pretenzija  – Kūrėjui, pasauliui, žmonėms. Atmindamas gi, kad stoka yra Dievo susitikimo vieta, žmogus pajėgia likti teisingame santykyje su stokos ženklu pažymėtu pasauliu ir žmonėmis; Dievo tikrovėje randa neprilygstamą atsaką į stoką“, – toje pačioje straipsnių rinktinėje rašo katalikų vyskupas Kęstutis Kėvalas.

Taigi apibendrinus, skausmas tiesiogiai susijęs su ribota žmogiška prigimtimi ir mūsų gyvenime veikia labai paradoksaliai: gaunamos mažos jo dozės veikia kaip katalizatorius, užgriuvęs kaip nepakeliama našta sukuria sąlygas transformacijai, tačiau itin toksiškas, kai imi generuoti jį pats.

← Previous post

Next post →

2 Comments

  1. elė

    Labai gražiai suskama išvados.

    • Strelka

      Ačiū už įvertinimą:) Ne taip jau retai, pradėjus rašyti, man pačiai žinoma tik tema, bet visiškai neaišku, kokios tos išvados bus:) Matyt, tokia ir šių įrašų prasmė – tarp paskirų supratimo gabalų, atradus jų tarpusavio ryšius, sudėti visą paveikslą. Zoom in, zoom out ir kažkas susifokusuoja:)

Leave a Reply