Apie lažybas ir rašymo darbą

Lažybos nutiko netikėtai. Pastaraisiais mėnesiais mano rašymo disciplina gerokai šlubavo, taigi spontaniškai pasakiau, kad man reiktų kasdien parašyti po tekstą FB. Ir buvau išprovokuota susilažinti.

10 dienų paeiliui rašyti ir laimėti lažybas man galėjo sutrukdyti nebent koks force majeur, ir visai ne dėl to, kad bijojau pralaimėjimo ir jo „kainos“. Tiesiog žinojau, kad moku į rašymą žiūrėti kaip į darbą ir mano žodis yra raštišką susitarimą atitinkanti garantija.

Vis dėlto išjudinti pačiai save man gan sudėtinga – kai yra energijos, trūksta laiko, kai yra laiko – trūksta energijos. Nevadinu to įkvėpimu, nes mano rašymai nėra jokia kūryba. Vienu atveju – kai rašau ilgesnius blogo įrašus – tai būdas perteikti įspūdžius, patirtį ar įžvalgas, o kitu – kaip kad buvo šių lažybų atveju – tai įgūdžių lavinimas, ieškant temų ir pateikimo formų.

Taigi iš esmės galiu parašyti apie bet ką. Pakanka būti pastabia kasdienybėje – juk iš kiekvienos už akies užkliuvusios detalės galima išsukti istoriją. Aš netgi kartais tai darau balsu. Tačiau čia jau prieinama riba, kur reikia ieškoti kūrybinio sprendimo, atsakančio į klausimą „o kas iš to?“.

Taigi norėdama lengviau įsivažiuoti ir susitvarkyti su iššūkiu, dviračio išradinėti nesistengiau – publicistiškai rašiau apie tai, kas buvo aktualu tą dieną – netgi tuomet, kai sirgau. Kai nėra ką stebėti išorėje, visada randu apie ką mintyti. Tiksliau – mintys pačios mane susiranda:) Taigi su temomis jokios problemos nebuvo – jų sugeneravau netgi dvigubai nei reikėjo.

Tačiau buvo šiokių tokių keblumų su grafiku (ką daryti su įrašais išvykos savaitgalį), ir problemų su savijauta (bent dvi dienas turėjau temperatūros ir buvau „ištinusia galva“).

Su kelione susitvarkiau paprastai: įjungiau penktą bėgį, parašiau tris įrašus per vieną dieną ir tiesiog nustačiau publikavimo laiką padieniui. Nemeluosiu, kad man patekti į flow būseną nepadeda koks kokteilis ar vyno taurė – kartais tiesiog verta kiek atpalaiduoti racionalaus mąstymo varžtus. Nors nemanau, kad alkoholis sveika apskritai – yra ir kitų būdų pasiekti rezultatą, bet šitas – bent jau man – yra greitas ir užtikrintas. Man patinka, kai atsidaro čakros ir nereikia pastangų.

Šiaip dėl paties rašymo, kaip įgūdžių lavinimo, aš abejonių neturiu. Tačiau, jei ne lažybos ir noras faktiškai užsidėti paukščiuką, kai kurie įrašai nebūtų atrodę verti publikavimo. Meluočiau, jei sakyčiau, kad būčiau su jais daugiau padirbėjus – greičiausiai būčiau tiesiog palikusi nepublikuotų tekstų segtuve.

Apskritai manau, kad reikia gerbti skaitytojų dėmesį ir nemojuoti savo abejotinos vertės tekstais jiems prieš nosį. Dėmesys šiais laikais brangus resursas. Juk šiandien, kaip niekada iki šiol, kokybiškas gyvenimas neatsiejamas  nuo pasirinkimo, ką ignoruoti.

Kita vertus, yra vienas „bet“. Kaip ir kiekviena, kad ir keisčiausia ir mums nevertingiausia atrodanti prekė turi savo pirkėją, taip kiekvienas rašinys gali būti pastebėtas ir vertingas kažkokiam, kad ir vienam skaitytojui. Ir to visiškai užtenka, kad paskelbtas tekstas turėtų prasmę.

Kai reikia laimėti lažybas, iš tiesų mažai suki sau galvą, kas žmonėms būtų įdomu. Susiduri tik su postfaktine (ne)reakcija – like‘ų ar komentarų pavidalu. Ir čia pakankamai erdvės demotyvacijai, nes, viena vertus, matomumui turi reikšmės ne tik įrašo patrauklumas, bet ir paskelbimo laikas, kita vertus, ne masinė auditorija yra gerokai santūresnė savo reakcijose – aš ir pati ne taip dažnai paspaudžiu „patinka“ ar pakomentuoju nepažįstamo žmogaus tekstą.

Taigi, nesulaukus ryškesnio palaikymo, yra rizika nusivilti tiek savo gebėjimais, tiek veiklos prasmingumu. Juolab, jog įvaldžius video formatą, didelei auditorijos daliai tekstas apskritai atrodo atgyvena. Jauni žmonės sako negalį įsitraukti į skaitymą, nes neturi kantrybės – veiksmas vystosi per lėtai. Nors turbūt ir patys esat susidūrę su video, kurių lėkštumą, paviršutiniškumą, dramaturgijos ir tempo trūkumą sunku kentėti.

Tiesą sakant, man įdomiau buvo šio iššūkio ilgalaikės pasekmės. Aišku, 10 dienų yra trumpas terminas. Per trumpas, kad kažkas virstų įpročiu. Nors po paskutinio įrašo galvojau, kad tęsiu toliau – juk liko tiek nepanaudotų temų.

Tačiau tinginys (turbūt su abejonių palaikymu) nugalėjo. Praleidus vieną ar kelis kartus, man labai sunku grįžti prie bet kokios veiklos. Tai šiąja prasme suprantu, kad geriau išlaikyti discipliną rezultato kokybės sąskaita, nei daryti sau išlygas, kad rytoj padarysiu geriau, nei būčiau padariusi šiandien.

Viskas atrodo gan paprasta, bet iš tiesų nėra. Po to 10-оjo įrašo daugiau nieko ir nebeparašiau – atrodo, kad noriu ir yra apie ką, bet kartu nenoriu, nes mintys neišbaigtos ir vis iššoka alertas „o tai kas iš to?“.

Skaitau Martiną Buberį „Dialogo principas: aš ir tu“ ir sutinku su juo: „Kurti – tai semtis, išrasti – tai rasti“. Knygos vertėjas Tomas Sodeika raško, kad „Buberis tuo nori pabrėžti bet kokios žmogiškosios kūrybos ar išradybos autonomiškumo tariamą pobūdį – mat kurdami ar išrasdami iš tikro tik semiamės iš begalinės ir nuo mūsų nepriklausančios kūrybinės versmės, tik atrandame tai, kas mums yra duodama“.

Taigi (ne)kantriai laukiu, kada durys atsidarys. Susitvarkiau namus, nieko nesuplanavau, parašinėjau šį bei tą į dienoraštį. Primečiau temos planą, atsisėdau prie kompo, atsidariau tuščią lapą ir suprantu, kad ne – „Nuogos tiesos“ aš šiandien neparašysiu. Netgi trumpo įrašo į FB. Ko trūksta, nežinau.