Įkvėptas vs. padirbtas gyvenimas

Ar pastebėjote, kokį nepasitenkinimą ir nerimą mums kelia užstrigimas? Profesinėje veikloje, kūryboje, santykiuose, šeimoje, apskritai gyvenime. Mes nenorime su juo taikstytis – priklausomai nuo temperamento, daugiau ar mažiau aktyviai pradedame ieškoti priežasčių ir išeičių.

Nes mūsų tikslas – augimas, didėjimas, gerėjimas ar bent jau judėjimas. Susitraukimą, mažėjimą, prastėjimą ir sustojimą traktuojame kaip negatyvius dalykus, kuriuos reikia stumti lauk iš savo gyvenimo. Jei netyčia taip nutinka, iš karto griebiamės tikslų temos – gal jie ne tokie, kokie reikia; kodėl aš jų neturiu ir pan.

Ir čia mums meškos paslaugą padaro vadybinis požiūris į gyvenimą: situacija, problema, tikslai, strategija, taktinės priemonės, rizika, alternatyvos. Tik pasiplanuok ir vykdyk. Tačiau dažnas yra susidūręs su situacija, kai tikslai ir net planas yra, o įgyvendinti niekaip neprisiruošiam – pajudinam pirštą ir toliau vegetuojam. Ir tai ne dėl to, jog tikslas dirbtinis, primestas, t.y. iš tiesų to nenorime (nors kai kam būna ir taip).

Sąmoningiems individams suveikia paprasta loginė formulė:  motyvacija (tikėjimas sėkme) = tikslo vertė: pastangų sunkumas : santykinė nesėkmės tikimybė. Jei labai neaišku, kodėl vienų dalykų imamės, o kitų ne, galime matematiškai pasiskaičiuoti, subjektyviai priskyrę reikšmes.

Tačiau vadybinis požiūris bazinio stokos/trūkumo/nerimo/ilgesio jausmo nepanaikina, nes ateitis mums atrodo geidžiamesnė nei dabartis; o pasiekus tikslus,  ji vėl nutols atitinkamu naujų tikslų atstumu. Taigi automatinė koncentracija į ateitį trukdo mėgautis buvimu tik čia ir dabar.

Iš esmės bėda ta, kad mes bandome įsisavinti tiek visokių „teisingo, efektyvaus“ gyvenimo koncepcijų, jog pamirštame apie priešpriešą tarp ambicijomis grįsto vakarietiško ir rytietiško, paremto atsidavimu tėkmei (kuriuo paremta dauguma sąmoningumo ir dvasinių praktikų) požiūrių. Ir tai mus varo į kognityvinį disonansą.

Kūryba kaip tikslas

Gal nesuklysiu cituodama (nes nepamenu, kur šią Kristupo Saboliaus mintį aptikau), kad „visi žmonijos klausimai susiveda į vaizduotę“. Aš nesu skaičiusi jo monografijų ir pati visada sakau, kad viskas susiveda į Dievą (šį daiktavardį vartoju paprastumo dėlei, tačiau man jis reiškia kuriančiąją jėgą, kuri kaip minimum veikia paslėptyje, o galbūt išvis yra nepažini).

Tačiau gerai pagalvojus, vaizduotė yra minčių materializavimo įrankis, kas iš esmės gali būti tolygu kuriančiajai jėgai, vadinamai Dievu. Kitaip tarus, materializuojančios vaizduotės jėga ir yra visos mums suvokiamos sistemos pagrindas.

Taigi, kad ir kaip mums patiktų vartoti, bet būtent kurdami kažką mėgdžiojame Dievą, bandome prilygti Jam. Nihilisto reputaciją turintis filosofas Arvydas Šliogeris tai apibūdina itin griežtai: „Kūryba visada genama ne tiek būtinybės, kiek herojiško entuziazmo; kūrėjo titanizmas ir prometėjizmas ir…nihilistinis naivumas: kūryba sudievinama, kurdamas Tu dalyvauji dieviškoje lemtyje, tu pats tampi Dievu. Šitaip nihilistinis naikinimas ne tik pašventinamas, bet ir herojizuojamas“.

Tačiau į tą patį pažiūrėję idealistiškai, galėtume sakyti, kad žiūrėdami į savo gyvenimą, kaip į kūrybą, iš tiesų randame Dievo šaknį savyje. Ir tos kūrybos apimtis labai plati – nuo savęs tobulinimo iki reprodukcijos.

Intencijos ir malonė

Kartais mes painiojame gamybą su kūryba. Ir skirtumas nėra toks akivaizdus kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio – tarsi gamyba tarnauja pramonei, o kūryba – menui. Deja, materialaus meno rūšys tam, kad būtų sukurtas kūrinys, naikina pirminę materijos formą, perdirbant ją, atseit, į tobulesnę. Meno medžiagos ir menininko materialus egzistavimas kainuoja – reikalinga grąža, todėl kūrinys turi tapti (kad ir mainų) preke. Ar tai nepakankamas pagrindas skirti kūrinius ir kūrybinius produktus?

Ir A.Šliogerio vertinimas vienareikšmiškas: „Perteklinis nihilistinis naikinimas, vienintelis tikrai pavaldus naudos principui, yra kūryba, arba gamyba. (…) Kad sukurtum (pagamintum) adatą, turi sunaikinti kalną, kad išdrožtum piršto dydžio medinį stabuką, turi sunaikinti šimtametį ąžuolą“.

Ar tai reiškia, kad tikroji kūryba turėtų būti iš nieko, t.y. tik iš savo resurso, be kitų išnaudojimo? Tačiau to nepakanka. Nematerialias meno rūšis gamyba paverčia autoriaus intencijos. Ne veltui brėžiama takoskyra tarp įkvėpto (įtraukiant į save kuriančiąją jėgą – dėl to įkvėpimas tik nuo Dievo) ir padirbto (tinkamas žodis apibrėžti iš darbo kylančią kūrybą) kūrinio.

Religijos filosofė ir praktikė Simone Weil sako: „Netgi mene ir moksle antrarūšė produkcija, nesvarbu ryški ar vidutinė, yra savęs išplėtimas, o pirmarūšė, tikroji kūryba – savęs atsižadėjimas“. Ji labai aiškiai autoriaus valiai ji priešpastato įkvėpimo malonę, kuriai kūrėjas atsiduoda, suvokdamas ir tikrąją tokios kūrybos rezultato autorystę.

„Bet kuris tikras menininkas yra patyręs realų, tiesioginį, betarpį sąlytį su pasaulio grožiu, sąlytį, kuris panašus į sakramentą. (…) Kiekvieną kartą, kai žmogus pakyla iki tokio tobulumo laipsnio, kuris padaro jį dieviška būtybe, jame pasirodo kažkas beasmenio, anonimiško“, – savo knygoje „Dievo laukimas“ rašo ji.

Nacionalinės premijos laureatė, rašytoja Giedra Radvilavičiūtė kūrėjus atvirai skirsto į dvi rūšis: nuo Dievo ir iš bendro išsilavinimo. „Tik įkvėpimo sukurta energetika žodžius gali paversti degtine, nuo kurios apsvaigstame skaitydami“, – sav knygoje „Tekstų persekiojimas“ rašo ji. Ir cituoja rašytoją Kęstutį Navaką: „Rašydamas šią knygą laukdavau ribinių dvasios situacijų, kai gyvenimas ima tiesiog akyse virsti sapnu, migla, iliuzija, atsiranda keistų gebėjimų, kurių net neįtariau manyje esant, ir tada tie tekstai pasirašydavo patys“ (…) Iš tiesų čia mano autorystė savaip sąlygiška, nes knygą parašyti kažkas padėjo, kažkas vedžiojo mano ranką, kažkas baugus vis ateidavo pro mano pasąmonės duris“.

(Ne)laisva valia

Taigi tikroji kūryba (plačiąja, gyvenimo, prasme) įmanoma tik pažinus Dievą/transcendavus paslėptį. Tas pažinimas gali būti ir nesąmoningas/neįsisamonintas, nes ne nuo mūsų valios jis priklauso. Apskritai, laisva valia, kuria remiasi ambicingoji vakarietiška filosofija, yra daugiau iliuzija nei realybė.

Knygoje „Homo Deus“ Yuval Harrari rašo:  „laisvos valios samprata visiškai akivaizdžiai prieštarauja šiuolaikiniam mokslui… Kiek mums leidžia suprasti mokslas, determinizmas ir atsitiktinumai tarpusavyje pasidalino visą pyragą, „laisvei“ nepalikdami nė trupinėlio (…) Jeigu „laisva valia“ mums reiškia gebėjimą veikti pagal savo troškimus – tada taip, žmonės turi laisvą valią, beje, kaip ir šimpanzės, šunys ir papūgos (…) Aš nesirenku savo troškimų. Aš tik jaučiu juos ir veikiu pagal juos“.

Šiuolaikinis neuromokslas vis labiau stiprina įsitikinimą, jog žmogus (arba tiksliau jo asmenybė, psichologinė tapatybė) yra neuro- (arba plačiau bio-) cheminių algoritmų rinkinys. Kaip visa tai radosi – atskiras klausimas, į kurį atsakymo mokslas neturi. Dvasinės sistemos turi, ir visa tai susiveda į vieną sakinį –  „Nėra nieko, išskyrus Jį“ (nors kuriančiajai jėgai labiau tiktų žodis „Tai“). Šios jėgos veikimo tyrinėjimas ir įrodymų rinkimas šiandien yra kiekvieno asmeninis reikalas.

Tačiau šiandienos žmogui patogiau tikėti į mokslą, paisant didžiulio jo potencialo, bet nepaisant dar didesnio jo ribotumo, kylančio iš žmogiškojo suvokimo. Vis dėlto praktikoje yra nedaug atskalūnų, kurie ryžtasi daryti ne teigiamą klaidą (elgtis taip, tarsi kažkas yra, net jei nėra), o neigiamą (elgtis taip, tarsi nėra, net jei yra).

Įrankis – dėmesys

Galima įtarti, kad vienintelis paties žmogaus kažkiek valdomas veikimo įrankis yra pasirinkimas į ką sutelkti savo dėmesį: į praeitį ir atsiminimus, į ateitį ir tikslus, ar į dabartį, kurioje, sakoma, tik ir įmanomas tikrasis buvimas, esaties patyrimas.

„Kūrybingas dėmesys reiškia, kad reikia realiai parodyti dėmesį tam kas neegzistuoja“ – rašo S.Weil.  Dėmesys (maldoje, meditacijoje, sąmoningame buvime) reiškia aktyvų troškimą ir laukimą to, kas yra paslėpta nuo įprastinių žmogaus pojūčių. „Sukaupti dėmesį – tai sustabdyti mintį, palikti ją dispozicijoje, tuščią ir galinčią įsileisti objektą, išlaikyti savyje šalia minties (…) mintis turi būti tuščia, laukianti, nieko neieškoti, bet būti pasirengusi su visa gryna tiesa priimti objektą, kuris į ją įsiskverbs“.

Juk akivaizdu, kad dėmesio sutelkimas yra ne saviraiškos, o savęs atsižadėjimo aktas. Ir tai nėra tolygu aukai (kurią gaila atiduoti) – tai tolygu meilei (kurią trokšti atiduoti). Ne veltui santykio su Dievu paaiškinimui pasitelkiamos fizinės meilės metaforos. Ir ne veltui gyvenimiškoje kūryboje, kurios viršūnėje yra kūdikio pradėjimas ir gimimas, patiriami dieviškai meilei prilyginami jausmai.

Visgi ar gali sau kelti tikslą pažinti Dievą? Arba kažką sukurti? Ar gali tavo tikslas būti tai, kas nuo tavęs realiai nepriklauso? Vertinant racionaliai, pagal pradžioje pateiktą formulę Dievo pažinti neapsimoka – tu nežinai, kokia Dievo pažinimo vertė, kiek pastangų tam prireiks ir kokia rizika nieko nepešti. Tu gali nebent įsivaizduoti/tikėti.

Dievo pažinimas (kaip ir įkvėptas kūrinys) nėra atpildas už pastangas, tai yra malonė, kurios suteikimo algoritmų mokslas dar neapskaičiavo. Dėl to dvasiniuose dalykuose tikėjimas (akivaizdumo pojūtis) yra aukščiau už įrodymais paremtą žinojimą. Ir turbūt ne veltui apvaizda, akivaizda ir vaizduotė turi bendrą šaknį.

Todėl tik kūrybišku dėmesiu tam, ką įsivaizduojame, meile (ego atsižadėjimu), o ne nauda (ego saviraiška) paremta kūryba vyksta kartu su Dievu paslėptyje (konspiracijoje  – lot. conspiratio – kvėpuojant kartu, sąjungoje, vienybėje). Juk sakoma, jog pildosi tik tie norai (net ir sunkiai pasiekiami, turintys ne tikslų, o svajonių statusą), kurie atitinka Dievo valią. Jei negali pragyventi iš savo „kūrybos“, vadinasi, neįsipaišai į Dievo planą.

Taigi autentiškai gyvename ne tada, kai jaučiamės vienvaldžiais savo likimo šeimininkais, o įsiklausome ir paklūstame Dievo valiai (meilės instinktui). Kai įsijaučiame į Dievo vaidmenį  – viską lipdome pagal savo ydingą žmogiškąjį, ego persunktą atvaizdą – kūryba virsta gamyba, po kurios blizgiu paviršiumi slypi oportunistinis naikinimas. Atrodytų, atgręžtas į išorę, bet galiausiai pasiekiantis ir mus pačius.

Visuomeninė perspektyva

Kaip sako Šliogeris, „tikrasis (jei nebūsim nihilistais, turėtų būti kabutėse – mano past.) hominido pašaukimas – dabar tai akivaizdu – klonuoti į save panašias mašinas, vadinasi – gaminti net save patį, pranokstant net oportunistinį savo Kūrėją. (…) Banaliąją tikslo ir priemonės konfigūraciją būtina apversti ir aiškiai pasakyti, kad visada ir visur hominidas save traktuoja kaip priemonę, o savąjį prietaisą kaip tikslą“. Šią ideologiją A.Šliogeris vadina technototalitarizmu: „čia kūrėjas tampa absoliučiu savo kūrinio vergu, mašinos stabmeldžiu ir tarnu, nuolat kankinamu menkavertiškumo komplekso ir geismo pačiam virsti tobula mašina“.

Atrodytų, kad technologijos savaime nieko kritiško žmonijai nereiškia, tačiau tik tol, kol žmogus buvo vertybė. Kaip sako Yuval Harrari, mes jau gyvename virsmo periodu, kai žmogų kaip vertybę, išstumia informacija – su visomis žmogui anksčiau priklausiusiomis laisvėmis ir teisėmis, t.y. informacijos laisvė nereiškia, kad ji skirta ne žmonėms – ji suteikta pačiai informacijai.

Pasak Y.Harrari, kaip XVIII a. humanizmas pašalino Dievą iš žaidimo pareidamas nuo dievocentrinės prie homocentrinės pasaulėžiūros, XXI a. deitaizmas (angl. – dataism) gali pašalinti iš žaidimo žmones, pereidamas nuo homocentrinės prie deitacentrinės pasaulėžiūros.  „Deitaizmas skelbia, kad visatą sudaro duomenų srautai, o bet kokio reiškinio ar esybės vertę nulemia jo indėlis į duomenų apdorojimą. (…) Deitaizmo požiūriu, žmonių potyriai nėra šventi ir Homo Sapiens nėra kūrinijos viršūnė ar kokio nors ateities Homo Deus pirmtakas. Žmonės tėra įrankiai, kuriais kuriamas visų dalykų internetas, ilgainiui peržengsiantis Žemės planetos ribas ir pasklisiantis po visą galaktiką ir net visatą.

Prie ištakų?

Žmonės, supriešinantys mokslą su religija (Y.Harrari religiją atskiria nuo dvasingumo) daro esminę klaidą – tai, už ką buvo ir yra kritikuojamos religijos, tą padarys mokslas ir technologijos. Idealistiškai tai turėtų atrodyti kaip individų (atskirų dalių) įjungimas į vieną sistemą (sielą), o praktiškai (dėl ego polinkio siekti naudos) – tai greičiausiai baigsis stratifikacija ir naujos grupės galios įtvirtinimu.

„Žmonės tiesiog nori būti duomenų srauto dalimi, net jeigu tam jiems tenka atsisakyti privatumo, autonomijos ir individualybės. (…) Asmenybė tampa mažyčiu lustu milžiniškoje sistemoje, kurios iki galo nesupranta niekas (…) Žmonės nori įsilieti į duomenų srautą, nes būdami jo dalimi jie perauga save pačius (…) Duomenų religija teigia, kad kiekvienas jūsų žodis ir veiksmas yra didesnio duomenų srauto dalis, kad algoritmai nuolat jus stebi ir kad jiems rūpi visa, ką darote ir jaučiate. Daugumai žmonių tai labai patinka“.

Taigi nenorintiems ar nemokantiems efektyviai siekti naudą generuojančių gyvenimo tikslų, beliks iškristi iš žaidimo. Ir, tikėtina, kad tai bus skausminga, nebent suvoksime, kad mūsų sąmonė visada buvo ir bus laisvai cirkuliuojantys duomenys/energija. Kitaip tariant, „iš dulkės gimę, dulke ir pavirsime“.

Bet viskas nėra taip beviltiška: praktika rodo, kad būdas išeiti iš krizės yra paradoksalus – ne visomis išgalėmis prieš ją kovoti, o jai atsiduoti, išbūti su ja. Tai galioja ir asmeniniame, ir visuomeniniame lygmenyje. Nes ne augimas – kaip įprasta šiandien manyti – yra svarbiausias. Svarbiausias yra cikliškumo suvokimas ir priėmimas.

Kai naudos siekis persveria buvimo/esmo savisaugą, piktnaudžiavimas ima vesti prie lūžio taško, už kurio nebūtis/niekis. O šis išsprogti kuriamąja jėga Niekis gali tik sutankėjęs iki visiškos „nevilties“, kurios išvirkščioji pusė – netveriamas gyvenimo „geismas“. Prasiveržęs, jis anksčiau ar vėliau išsivystys į naudos siekį. Ir lūžio taške vėl viskas prasidės iš naujo.