Dabar, matyt, konfrontuojant su įsigalėjusiu racionalumu, išskaičiavimu ir tikslą pateisinančiomis priemonėmis, tapo madinga sakyti, kad reikia klausytis širdies –  ji visada teisi, nes protas mus nuolat apgaudinėja ir tik trukdo gyventi pilnavertį gyvenimą.

Jei seniau įprasta neurotinio konflikto priežastis buvo visuomenės primetamos normos (tikiuosi, ne visas jas ir ne visais atvejais jas laikote protingomis), tai šiandien, gerokai atlaisvinus moralinius varžtus, įkrentama į naują būseną, kai širdis ir protas žmogų stumia priešingomis kryptimis. Paprastai ta būsena įvardinama kaip šizofreniška, nes žmogus nesijaučia vientisas, jis jaučia tarsi dvi skirtingomis vertybėmis besivadovaujančias asmenybes (beje, jų gali būti ir daugiau).

Susitarkime dėl sąvokų

Pastebėjau, kad kalbant apie abstrakcijas labai svarbu suvokti, kas slypi po konkrečiom sąvokom, nes labai dažnas atvejis, kai vartojantys tuos pačius žodžius žmonės labai skirtingai suvokia po jais slypinčias koncepcijas.

Taigi pirmiausia reiktų įsivardyti, kad širdis tiesiogine prasme yra kūno organas, o protas yra fenomenas, apimantis sąmonę, pasąmonę ir galbūt ne tik individualią, bet ir kolektyvinę, ir dėl kurio rezidencijos adreso mokslininkai nesutaria ir šiandien (rekomenduoju Jay Ingram knygą „Proto teatras“). Taigi akivaizdu, kad protas nelygu intelektas (kaip ir širdis nelygu jausmai) ir, įvertinus kvantinės mechanikos principus, jis nebūtinai materializuotas žmogaus smegenyse.

Taigi proto fenomenas nėra pakankamai pažįstamas, skirtingai nuo širdies ir smegenų. O šis „modemas“ ir „tinklo korta“ visada veikia tandemu – jokios neurofiziologiškai užprogramuotos konkurencijos tarp jų nėra.

Šiandien daug šnekama apie širdies ir netgi virškinamojo trakto neuronų tinklus bei elektromagnetinį lauką, tačiau kaip bebūtų, visa iš aplinkos gaunama informacija apdorojama limbinėje sistemoje (smegenų dalis tarp kamieno ir didžiųjų pusrutulių), o vegetacinių reakcijų (nervinės ir endokrininės veiklos) reguliavimo centras yra hipotalamas (tarpinių smegenų dalis).

Taigi kaip neromantiškai kai kam beskambėtų, visas šou vyksta smegenyse. Tas realybės šou gali būti dar ir koks iliuzinis, tačiau tai ne šio karto tema.

2 programinės įrangos paketai

Visas šaršalas kyla iš to, kad smegeninėje yra ir neocortex‘as, ir roplio smegenys bei du skirtingas funkcijas atliekantys pusrutuliai (kurie gali adaptuotis ir prie netipinių situacijų).

Iš esmės tai du įrangos paketai su skirtingais funkcionalumais. Kai reikia priimti greitą sprendimą, natūraliai įsijungia limbinė sistema ir reptilinės smegenys, suaktyvėja dešinysis pusrutulis ir vyksta pasąmoninė reakcija, pasireiškianti kaip instinktas arba intuicija. Tačiau kai kuriose situacijose yra pakankamai laiko mąstymui, kuriuo sąmoningai gali užsiimti neocortexas ir analitiškas kairysis pusrutulis – taip gauname racionalius sprendimus.

Kai veikia skubos faktorius, mums jokių abejonių nekyla – jos tiesiog nesėja kilt. Abejonės kyla tuomet, kai turime laiko analizuoti ir nesame išjungę savo irracionaliosios programėlės. Yra žmonių, kurie įpratę ignoruoti jos allertus, tačiau nereiškia, kad ji nedaro savo darbo: mokslininkai jau kuris laikas žino, kad smegenys yra fokusininkės, jos gali racionalizuoti bet kokį sprendimą – net ir tokį, kuris buvo priimtas prieš tai, kol įsijungė racionalioji sistema, t.y. su irracionaliosios sistemos pagalba.

Tie patys eksperimentai parodė, kad irracionalūs sprendimai dažniausiai (t.y. beveik visada) yra teisingi, t.y. jais galima pasikliauti. Apie tai yra visa Malcoml Gladwell knyga „Blink“.  Taigi, jei šiandien naudojamės tik racionaliąja sistema, elgiamės neprotingai. Beje, ir trukdome sau efektyviai mokytis.

Už iracionalumą

Taigi fokusas tame, kad net ir tie racionalieji yra pakankamai iracionalūs, tiesiog neidentifikuoja to subtilaus mechanizmo ir todėl negali garsiai pripažinti. Tačiau, perfrazavus Shoppenhauerį, nereikia savo regėjimo lauko ribų traktuoti kaip pasaulio ribų.

Aš visada sakiau, kad jei dievas davė du smegenų pusrutulius (arba naujas ir prieštvanines smegenis), abiem reikia ir naudotis. Kai kam dėl to atrodau per daug besivadovaujanti protu, kai kam – palinkusi į ezoteriką. Taip gaunasi dėl to, kad, bendraudama su kraštutiniais racionalistais, vardan balanso palaikau irracionalią pusę, o su ezoterikais – racionalią. Tačiau viduje man keblumų nekyla.

Savo laiku, kai man aplinkiniai aiškino, kad elgiuosi sau nebūdingai, mane nuramino A.Maslow,“Būties psichologijoje“ rašantis, kad savo vietoje esantis irracionalumas taip pat gali būti laikomas sveiku, pageidautinu ir netgi būtinu. Racionalaus, kruopštaus apmąstymo išvados paprastai yra tokios pačios, kaip ir aklo apetito. Tai, ko toks žmogus nori ir kuo jis mėgaujasi, yra tie patys dalykai, kurie jam geri. Jo spontaniškos reakcijos  yra tokios pat efektyvios ir teisingos, kokios jos būtų, jei būtų iš anksto apgalvotos. Vystymasis sveikos pasąmonės ir sveiko irracionalumo sampratos link padeda mums aiškiau suvokti grynai abstraktaus, žodinio ir analitinio mąstymo ribotumus. Jei tikimės išsamiai apibūdinti pasaulį, turime numatyti vietą ikižodiniam, neaspsakomam, metaforiniam, pirminių procesų, konkretaus patyrimo, intuityviam ir estetiniam pažinimo tipams, nes yra tam tikrų realybės aspektų, kurių negalima pažinti niekaip kitaip. Tai taikytina netgi ir mokslui (…)

Būtent tokį pažinimo/santykio integralumą, apjungiantį skirtingus polius, A.Maslow priskiria saviaktualizuojantiems žmonėms: save aktualizuojantys žmonės yra tuo pačiu metu savanaudiški ir nesavanaudiški, dioniziški ir apoloniški, individualūs ir socialūs, racionalūs ir irracionalūs, susijungę su kitais ir atsiskyrę, ir taip toliau.

Fokusas – focusinge

Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu paprasta tiesa – pakanka užduoti retorinį klausimą, ir atsakymas ateis, ypač jei būsi atidus ženklams.

Prieš mėnesį, gavusi koučingo užduotį vizualizuoti norimą ateitį ir įvardinti du šiandien turimus resursus, nupaišiau smegenis ir širdį – bandžiau paaiškinti kaip jie sąveikauja. Po ko keli žmonės man sakė, kad per daug vadovaujuosi protu, nors nuo ankstyvos jaunystės traukdavau būtent specialiai pasikartotus egzų bilietus ir temas, o apie projektų perspektyvas spręsdavau pagal pažodinį „gut feeling“. Ir šiaip mano gyvenimas pilnas sutapimų.

Po to keli žmonės patys prabilo apie jų dilemas, kurias sukelia skirtingi širdies ir proto vektoriai. Tada prisiminiau gavusi nuorodą į kažkokio man negirdėto metodo – focusingo – įvadinį seminarą.

Iš aprašo skambėjo kaip kažkoks „goal setting“ ir „mindfulness“ mišinys. Tačiau paaiškėjo, kad šis metodas, išvystytas analizuojant sėkmingas ir nesėkmingas psichoterapines sesijas, yra paremtas vidinės pajautos ugdymu. Toji pajauta dažnai miega, nes yra blokuota vaikystės traumų.

Pasirodė, kad psichoterapija realius pokyčius atneša tiems, kurie sugeba sulėtėti ir atidžiai sufokusuoti žvilgsnį vidun, išgrynindami ir įvardydami pojūčius. Jie gali būti paremti taktiline sensorika, vaizdiniais ir kt. Be to, viduje gali būti skirtingi tų pojūčių šaltiniai, t.y. kelios asmenybės dalys (joms irgi, spėju, atsirastų ne tik psichologinis, bet ir neurofiziologinis paaiškinimas)

Įvardijimas reiškia supratimą, o jis, viena vertus, didina toleranciją neapibrėžtumui, kita vertus, padeda išsigryninti ir įgyti energijos pokyčiams.

Beje, perskaičius vieną iš pirmų savo „Tamsaus kambario“ postų – apie nedarbą ir misijos paieškas, supratau, kad intuityviai pritaikiau tam tikrus focusingo metodus. Taigi kai ją jau patyriau savo kailiu ir noriu dar. Kaip sako A.Maslow, pasitenkinimas sužadina, o ne numalšina apetitą augti.

O, pasak Teta gydymo metodo autorės Viannos Stibal, geriausias būdas augti yra mokytis jausti.