Žaisti skvošo nebūčiau sugalvojusi, jei ne kažkas, kas, pirmam sniegui iškritus, vairuoja tiesiai į SEB areną. Nemokančiam žaisti su mokančiu yra garantuotas iššūkis, nes skvošo kamuoliukas ir aikštelės perimetras kelis kartus mažesnis nei teniso, o tai reiškia bent dvigubai didesnį žaidimo tempą. Nekalbant apie tai, kad kamuoliukas gali atsimušti ir atskrieti ne tik nuo priekinės, bet ir bet kurios šoninės sienos.

Vienintelis būdas sulėtinti tempą yra leisti kamuoliukui atšokti nuo žemės, tačiau jo šoklumas toks „vatinis“, kad kartais tai dar nepatogiau, nei atmušti skriejantį ore. Pastarieji man nuo pat pradžių atrodė baisūs, nes jie, priešingai nei atšokantieji, žaidimo tempą padidina.

Žodžiu, flegmatiškas temperamentas yra kontraindikacija skvošui. Tačiau net ir kitoks temperamentas nelabai pagelbės, jei per lėta orientacija ir prasta koordinacija. Iki šiol nepastebėjau, kad su pastarosiomis turėčiau esminių problemų, tačiau jei atšokęs kamuoliukas atsitrenkia į kitą sieną ir pakeičia trajektoriją, mano sąmonė nespėja atlikti reikalingų apskaičiavimų. Kai jau priimu sprendimą kurlink judėti, judėti būna per vėlu.

Ir šitas aspektas yra pati tikriausia priežastis perskaityti W.Timothy Gallwey knygą „Vidinis teniso žaidimas“, kurioje akcentuojama, kad formalus technikos mokymas neduoda norimų rezultatų.

Nes tiek parametrų, kiek reikia įvertinti tokiuose ir panašiuose žaidimuose, sąmonė sukoordinuoti negali. Tai gali padaryti tik instinktyvus pasąmoningas protas, kuris duomenis procesina visai kitu lygiu (turbūt panašiai į kvantinį kompiuterį). Ir didžiausias iššūkis yra netrukdyti jam bereikalinga kontrole ir patarinėjimais daryti savo darbo.

Beje, ši knyga man padėjo suprasti, kodėl taip lengvai įvaldžiau snieglentę ir kodėl vis dar turiu tam tikrų sunkumų su jojimo technika. Atsakymas yra mokymo procese, kuriame žodiniai nurodymai, (savi)kritika bei įtemptos pastangos tik blogina mokymosi rezultatus. Kai kas gal ir nustebs, tačiau efektyviausias mokymasis vyksta taikant priešingus metodus.

Taigi mokantis pirmiausia reikia pamatyti, kaip kažkas kitas tai daro teisingai/efektyviai/profesionaliai/sėkmingai. Tiesiog stebėti. Įrašą pasąmonė daro ir algoritmus kuria automatiškai.

Tada reikia fiziškai ir pakartotinai patirti gero ir prasto smūgio pojūtį. Kur būna raketės galva, koks jausmas rankoje, koks garsas ir pan. Po tam tikro laiko žaidėjas net iš atmušimo garso gali nuspėti, kokia trajektorija judės kamuoliukas.

Knygos autoriaus teigimu, negali stengtis laimėti, nes žaisi įsitempęs, o geras žaidimas vyksta tik esant optimaliam atsipalaidavimo ir koncentracijos santykiui. Koncentruotis geriausia į kamuoliuką, tačiau žaidžiant skvošo salėje net ir mėgėjišku tempu, kartais jo nebesuseku.

Vis dėl to, kai nusprendžiau per daug nesirūpinti, ar man pavyks, ranka atsipalaidavo ir netikėtai pavykdavo surinkti net tuos kamuoliukus, kurie atrodė vargiai pasiekiami. Kol nepavykdavo, kūnas daugeliu „sunkesnių“ atvejų net nesivargindavo judėti. Kai pajunti, kad avantiūros gali ir pavykti, esi motyvuotas dažniau rizikuoti. Dabar nebevengiu atmušinėti ir ore.

Tačiau, kadangi tik žaidžiame, bet neskiriame laiko treniruotėms, gerokai per maža pasikartojančių trajektorijų ir atmušimų, kurie leistų išsiugdyti jutimu paremtą įgūdį.

Dar vienas svarbus dalykas – labai sunku laimėti, kai bijai pralaimėjimo. Nes tuomet nori nenori imi sąmoningai kontroliuoti pastangas. Tačiau visi turime patirčių, kai kažkas gaunasi būtent tuomet, kai atsisakėme kontrolės ir procesus paleidome savieigai.

Skvoše kol kas balansuoju tarp dviejų kraštutinumų – arba stengiuosi žaisti sąmoningai ir nuo to nukenčia reakcijos greitis, arba judu greitai, bet nukenčia tikslumas. Suprantama, kad teisingas būdas yra kažkur tarp jų.

Tačiau sakoma, kad norint pasiekti meistrystę, konkrečiam užsiėmimui reikia skirti 10 tūkst. valandų. Bet manęs nekamuoja patiniški pranašumo kompleksai, todėl leidžiu sau visiškai nesekti žaidimo rezultato ir mėgautis pačiu mokymosi procesu.