Vaikų klausimas

Per pastarąsias savaites turėjau tris atvejus, privertusius galvoti apie vaikus. Pirmiausia vaikas gimė draugei ir mane apėmė toks džiaugsmas, tarsi būtų gimęs man. Na, žinoma, perdedu, bet vis tiek apėmė laimė, kokia nėra aplankiusi nei vienu kitu panašiu atveju.

Tačiau tą pačią savaitę ištiko ir akibrokštas. Virš manęs gyvena šeima su vaikais, kurie kas dieną jaučia reikalą surengti hipodromą – laksto kaip pasiutę ir žviegia. Dažniausiai tai būna vakarais, tarp 21 ir 22 val., kai guliu lovoj su knyga. Ir tai trunka jau kokius tris mėnesius, nuo tada, kai tie kaimynai įsikėlė. Visą tą laiką kiek suirzdavau, bet stoiškai kentėjau. Tačiau vieną vakarą saugikliai išmušė – nuėjau ginti savo interesų. Pasakiau, kad man labai nemalonu, bet gal jie jau galėtų susivokti, kad ne vienkiemyje, o daugiabutyje gyvena. Tai ta mama, kuri kartais klykia kaip kraštutinė isterikė, man su angeliška šypsena nekaltam veide sako: O jūs turite vaikų? Ne? Supraskite, gi čia vaikai…Tipo tai – norma, prie kurios aš turėčiau prisitaikyti.

Tuo metu jau galėjau pakelti toną išrėžti, kodėl aš, neturėdama savo vaikų, turiu jaustis taip, lyg gyvenčiau su jos vaikais. Tačiau susivaldžiau, nes suprantu, kad nėštumas negrįžtamai paveikia smegenis. Bet kol turiu jas normaliai veikiančias, tokius chroniško streso šaltinius šalia savęs sunkiai pakenčiu.

Trečias skambutis nuskambėjo, kai saviugdos programoj, kurioj dalyvauju, reikėjo aprašyti savo svajonių dieną. Surašiau viską, ką norėčiau ir spėčiau nuveikti. Vaikų ten nebuvo. Gal būtų, jei para turėtų daugiau nei 24 val. arba, jei toje svajonėje būčiau numačiusi virėją ir namų tvarkytoją. Tačiau, galvoje dėliodama realistiškesnę svajonės versiją, supratau, kad naivu būtų tikėtis, kad vyras apsiimtų 50 proc. cackinimosi su vaikais.

Būna išimčių, bet jos tik patvirtina taisyklę. Taigi imu galvoti, kad vaikų klausimo sprendimui būtina viena iš dviejų sąlygų. Arba moteris suvokia savirealizaciją tik per vaikus ir gali dėl to aukotis, nepaisydama to, kad vaikams išėjus teks išgyventi sunkią netektį. Arba reikalingas itin sąmoningas ir palaikantis partneris (dažniausiai irgi suvokiantis savirealizaciją per vaikus), kuris ne tik pasirūpintų finansais, bet ir prisiimtų pakankamą dalį vaikų auginimo naštos. Kitu atveju gresia perdegimo ir nusivylimo perspektyva.

Tik nepasakokit man, kaip tobulos moterys viską puikiai suderina – aš pasakom netikiu, ir žinau, kad viskas kainuoja. Net jeigu išimčių pasitaiko, nustebau sužinojusi, kad plinta toks reiškinys kaip nusivylusių mamų bendruomenės, be to, parašyta ne viena knyga apie moterų, pasigailėjusių savo sprendimo turėti vaikų, patirtis.

Kiek čia groja intelektas ir egoizmas

Evoliucinis psichologas S.Kanazawa knygoje „Proto paradoksas“ rašo, kad kuo žmogus intelektualesnis, tuo mažiau jis nori vaikų – mažiau neretai reiškia apvalų 0. Tai galioja ir vyrams, ir moterims, tačiau pastarosios plano laikosi, o intelektualesnius vyrus aplink pirštą apsuka mažiau intelektualios moterys ir vaikų jie turi tiek, kiek nori jos. Tai yra statistinė tendencija, kuri nereiškia, kad kitokie atvejai neegzistuoja. Beje, tai, kad intelektualiai pranašesnės moterys reprodukuojasi mažiau, yra visuomenės kvailėjimo priežastis – evoliucinės psichologijos požiūriu intelektas paveldimas būtent per moteriškąją liniją (jei norėsit ginčytis, argumentus siųskit ne man, o teorijos autoriams:)

Primityviai mąstantys žmonės mėgsta sakyti, kad vaikų gali nenorėti tik egoistai. Tačiau realybė yra visiškai priešinga. Evoliucinės psichologijos tiesa vienareikšmė – vaikai tai investicija. Tai teorinė garantija, kad jie tave gins ir maitins tada, kai pats jėgų tam nebeturėsi.  Tą patį sako ir psichoanalitikas F.Skarderud: „Palikuonis yra narciziškas tėvų investavimas į save“.

Įvairiuose straipsniuose, kuriuose vardinamos priežastys neturėti vaikų, dažnas svarstymas, kad „aš nesu toks beširdis, kad savo vaiką paleisčiau į tokį negailestingą pasaulį“. Ir tai skamba gerokai atsakingiau, nei vaiko planavimas, naudojant jį kaip įrankį suklijuoti šlyjančius partnerių santykius arba prasitęsti nedarbines atostogas. Taigi, ar reikia stebėtis, kad taip nusiteikę tėvai užaugina armiją klientų psichoterapeutams ir psichoanalitikams. Juk beveik visada kalta mama. Mama, laikanti vaiką savo nuosavybe. Kartais įsivaizduojanti, kad didelis rūpestis ir noras apsaugoti nuo visko yra didžiausios meilės išraiška.

Pasak A.Malsow, perdėta globa (…) vaiką veikia infantilizuojančiai, trukdo stiprėti, ugdyti valią ir ryžtingumą. „Pagarba vaikui daugumai žmonių yra gana sudėtingas dalykas, nes jie linkę tai interpretuoti kaip visišką atlaidumą, nuolaidžiavimą ir perdėtą saugojimą, daiktų davimą, malonių veiklų organizavimą už jį, saugojimą nuo visų pavojų, draudimą rizikuoti“. T.y. nori prieš naktį gerai pašokinėti kaimynams ant galvų – prašom, enjoy,  gi auginame ne tik asmenines, bet ir nacionalines vertybes.

Savininkiškumas nuo …iki

Beje, puiki kraštutinio savininkiškumo iliustracija yra argumentai, kuriais ginama moterų teisė į abortą. Viešai teigiama, kad tyrimas apie požiūrį į abortus parodė, kad moteris Lietuvoje yra vis dar laikoma vyro nuosavybe. Išvada daroma iš to, kad „net 61 proc. respondentų nemano, kad moters žodis šiuo klausimu turėtų būti paskutinis“.

Pasak Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovės Margaritos Jankauskaitės, „Jei manęs paklaustų, atsakyčiau, kad partneriai turėtų tartis, bet tik tuomet, jei partneris vertas pasitikėjimo. Ir bet kuriuo atveju paskutinis žodis turi būti moters, kadangi tai yra jos kūnas. Kol kūdikis negimė, vaisius ir moteris yra neatsiejama visuma. Vaisius be moters kūno išgyventi negali, vadinasi, tai yra jos kūnas ir ji turi teisę nuspręsti, kaip pasielgti su savo kūnu“.

Pasirodo, kad moteris vyro nuosavybe būti negali, o besivystantis kūdikis moters nuosavybe būti gali.Be to, nuosavybės teisę suteikia faktas, kad vaisius be moters kūno neišgyvena (gimęs kūdikis irgi savarankiškai neišgyventų, tačiau dėl jis tarsi jau laikomas valstybės nuosavybe). O tas, kas sėklą į moters kūną įdėjo, nuosavybės ir sprendimo teisių, pasirodo, neturi.

Partnerio patikimumo klausimas kyla, kai reikia priiminėti sprendimą dėl kūdikio gyvybės, tačiau sprendžiant, ar turėti su tokiu partneriu lytinių santykių,  klausimas lyg ir ne vietoje/ne laiku/ne esminis? Istorinių feminisčių iškovota teisę (nuoširdžiai joms ačiū už tai) atsisakyti santykių moterys turi, bet nesinaudoja. Tokia ta šių dienų feministinė propaganda: viskas apie teises ir nė žodžio apie atsakomybę nesigulti į lovą su bet kuo, bet kada ir kaip papuola.

Apklausa parodė, kad dauguma respondentų nėštumo nutraukimą daugiausiai sieja su materialiniais klausimais: daugiausiai, t.y. 42,6 proc. apklaustųjų mano, kad abortui ryžtasi moterys, kurios neužtikrintos, ar sugebės vaikui užtikrinti materialinę gerovę, t. y. neauginti jo skurde. Tikrai? Ir prezervatyvai yra per brangus draudimas dėl galimų finansinių nuostolių? Juolab, kad statistika rodo, kad kuo turtingesni žmonės, tuo mažiau vaikų jie nori ir turi. Tai ar nebus taip, kad tas skurdas yra „šiandien neturiu ką apsirengti“ žanro? Sutirštinu, bet…

Apie valstietišką požiūrį

Laikykit mane visiška valstiete, bet šita feministinė-materialistinė propaganda yra klaiki. Kai nusileidžiama iki tokių argumentų, atrodo, kad nėštumo nutraukimas ne ką baisiau, nei rimtesnė danties traukimo operacija.

Kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad žmonės kartais perdėm viską supaprastina. Pyst, pasidariau, ir nebėra problemos. Tačiau, kai pamatai šeimyninių psichologinių konsteliacijų, supranti, kad tai dar ir kokia problema. Įdomiausia, kad ne tik motinos, kuri darėsi. Bet ir gimusių jos vaikų, kurie apie tai žino.

Faktas, kad valstybė negali iš savo piliečių tos teisės ir sprendimo laisvės atimti, tačiau nereikia stumti propagandos, kad gyvybės žudymo aktas yra normalus, naudingas ir teisingas. Tarsi abortas – tai pasirinkimas, kuris nieko nekainuoja.

Kodėl ant cigarečių pakelių yra visi tie įspėjimai? Kodėl po straipsniais apie savižudybes pateikiami pagalbos telefonai? Kodėl nieko panašaus nėra prie straipsnių apie abortus? Nes čia menkesnė bėda, nei sprendimas žudyti savo plaučius ir kitus organus? Pagalvokim dar kartą. Ir planuodami vaikus nuoširdžiai atsakykim, kiek šis noras vardan jų, o kiek dėl mūsų pačių.

 

← Previous post

Next post →

4 Comments

  1. Pantera Švelnioji

    Beje, mano gyvenimo planuose taip pat vaikų nebuvo. Niekada nealpau dėl vaikų, niekada nesvajojau jų turėti…
    Bet…. vieną kartą viskas radikaliai apsivertė per gerą pusę metų. Nes sutikau vieną žmogų…
    Buvo labai sunku. Ne tik fiziškai. Šimtą kartų sunkiau psichologiškai. Nes štai tuo metu labai daug kas išlenda. Iš to, ko net neprisimeni, iš tavo pačios kūdikystės. Ir taip gerai pagalvojus, jei ne vaikai, aš irgi iki šiol nebūčiau suaugusi. Taip, kad nėr tie vaikai toks jau blogis, kaip kad čia pieši, Strelka. Na, svetimi gal…. Bet savi tai tikrai ne :D :D :D. Iš jų aš daug išmokau, tiesiog buvau priversta mokytis.
    Ir sunkiai įsivaizduoju mamą, kuri gailėtųsi, jog turi vaikų. T.y., kad sąmoninga normali moteris galėtų pasakyti savo vaikui: norėčiau, kad tavęs nebūtų. Net didžiausio pykčio ištikta, manau, negalėčiau taip pasakyti ne tik, kad vaikams, bet ir bet kuriam kitam artimesniam žmogui. Strelka, o tu, manai, galėtum?

    • Strelka

      Aš nesakau, kad savi vaikai blogis. Ir neabejoju, kad pasikeitus smegenų biochemijai, matosi tik vieni vartai į rojų:) Tiesiog manau, kad reikia galvoti, kol gali. Pasakyti negalėčiau, bet man būtų labai gaila vaiko, jei taip pasijausčiau. Ne viską reikia įgarsinti, kad būtų nuskaityta. Be to, reiškinių prognozavime svarbiausi yra tylūs, nes žuvę (tiesiogine ar perkeltine prasme) liudininkai, kurių, deja, dažniausiai nėra galimybės išgirsti. Tai, kad jūsų asmeninėje istorijoje nebuvo “juodosios gulbės”, tai nereiškia, kad ji negali pasirodyti vėliau ar, juolab, kito žmogaus gyvenime.

  2. Pantera Švelnioji

    Na, ką aš galiu pasakyti… Gulėti lovoje su knyga tarp 21 ir 22 val. gryniausias ponų išmislas :D :D :D Realios moterys krenta negyvos apie 24 val. ir keliasi kokią 6 val., kad, kai žadins šeimą 6:30 val., jau būtų spėjusios nusiprausti, pasidažyti, apsirengti ir šeimai pusryčius suruošti.
    :D :D :D

    • Strelka

      Kiekvienam juoke yra dalis juoko, o visa kita…:) Tiesą sakant, bandau suvokti, kaip tokia gyvenimo kokybė gali tenkinti ir kaip ji atsiliepia santykiams su vaikais ir partneriu.

Leave a Reply