Apie konsteliacijas ir apie bėgimą nuo šeimos į laimę

Kaip suponuoja pats žodis „konsteliacija“ – tai fizinė sistema, atspindinti šeimos struktūrą, kurioje į konkrečias pozicijas pastatomi žmonės iš publikos. Jų padėtis ir pojūčiai paprastai atskleidžia tokias problemų priežastis, kurių sąmoningai nesuvokiame ar net negalime žinoti, nes kartais jos peržengia ne tik mūsų, bet ir tėvų kartos ribas (galima tai pavadinti ir giminės karma).

Norėdama suprasti, kaip šis metodas veikia, peržiūrėjau nemažai valandų video su jo autoriaus  – Berto Hellingerio – vedamomis sesijomis. Tuo metu man padarė įspūdį, kad atėjusiajam net nereikėdavo išsamiai papasakoti apie savo problemą – moderatorius kažkokiu mistiniu būdu (nors turiu prielaidų, kaip tai daroma) „diagnozuodavo“ arba išgrynindavo problemos esmę. Nekalbant apie tai, kad nieko bendro su konkrečia šeima neturintys, iš auditorijos parinkti šeimos narių „atstovai“ transliavo būtent tos šeimos nariams aktualius jausmus/pojūčius.

Tiems, kurie netiki nematerialios informacinės sistemos,  kurios duomenys gali tapti prieinami specifiniams žmonėms ar specifinėmis aplinkybėmis, egzistavimu, tai gali atrodyti gerokai keistai. Tačiau pripažįstantiems visuotinio susietumo bei vibracijų koncepcijas jokios ypatingos mistikos tame kaip ir nėra.

Taigi, eidama į konsteliacijų renginį, maždaug žinojau ko tikėtis, o iš patyrusių žmonių buvau girdėjusi, kad Ala Tamulienė  – stipri moderatorė. Į viešbučio salę susirinko daugiau žmonių, nei tikėjausi, be to, dauguma jų buvo pažįstami. Kaip supratau, lankosi ne pirmą kartą, kai kurie atėję net poromis. Vyrų, kaip visada tokiuose reikaluose, mažuma.

O tema iš pirmo žvilgsnio atrodė mažai susijusi su šeimos reikalais – „Mano svajonės ir tikslai. Noriu. Galiu. Leidžiu sau“. Kuo šiuolaikiškesnis žmogus, tuo labiau jam atrodo, jog jis yra nepriklausomas, savo gyvenimo valdovas, o tėvus galima nebent psichoanalitine maniera kaltinti dėl savo traumų ir neurozių. Gal dėl to priežasties daugėja neotradicinių pažiūrų lektorių bei metodų, kurie verčia atsigręžti į šeimą ir giminę, nes, bėgdamas nuo jos, į sėkmę (nebent iliuzinę) ar laimę nenubėgsi.

Nors konsteliacijose paprastai dirbama paeiliui su kiekvieno savanorio problemomis, kurie patys išstato savo sistemą, šios sesijos darbo principas buvo kitoks. Moderatorė, pasitelkdama dalyvius, konstravo tipinius sisteminius modelius, kuriuose savo vietą turėjo ne tik šeimos nariai, bet ir tokios abstrakčios su tema susijusios sąvokos, kaip tikslai, meilė, baimė, gyvenimas, mirtis.

Iš pradžių viskas atrodė lėta, ėmė miegas. Buvome įspėti pasiimti vilnones kojines, nes salėje buvome nusiavę batus, tačiau moderatorė buvo vasarine trikotažine suknele ir basa – iš to padariau išvadą, kad atmosfera linkusi kaisti.

Pirmame pavyzdiniame modelyje buvo akcentuotas skirtumas tarp noro (kuris paremtas stoka arba baime) ir tikslo (kuris paremtas meile ir įsipareigojimu). Toks skirstymas man pasirodė keistas, nes aš pati labiau likusi lengvai generuoti norus, nei prisirišti prie tikslų, tačiau klausimas, ar norai ir sprendimai paremti baime ar meile, man pasirodė labai svarbus. Tiesiog gyvenime yra labai daug pavyzdžių, kai iš pirmo žvilgsnio pozityvi intencija, pavyzdžiui, rūpinimasis kitu, yra iš tiesų paremtas ne meile, o baime, todėl tėra užmaskuota kontrolė. Man šis paprastas klausimas taip užsifiksavo, kad jau įpratau nuolat pa(si)tikrinti, ar ketinimas/veiksmas iš meilės ar iš baimės.

Pirmame praktiniame pratime dirbome trejetuose – vienas už save, antras už baimę, trečias už meilę (pasikeisdami rolėmis). Jų metu vyko tarsi vedama meditacija – moderatorė žodžiu modeliavo situaciją, kėlė klausimus, mums tereikėjo po porą minučių žiūrėti į vieną ar kitą sistemos narį.

Kas prie tokio dėmesingo žiūrėjimo nėra pripratęs, metodas gali pasirodyti nejaukus ar net sunkus, tačiau, jei jį priimi, sąveika gali būti labai iškalbinga. Dirbant su meile ir baime man ypatingų emocijų nekilo – kaip pati „baimė“ pastebėjo, esu su ja susidraugavusi ir jaučiuosi saugi. „Meilė“ man pačiai pasirodė gan baili ir nepasitikinti, o iš to, kad bandžiau tramdyti šypseną ar net juoką (galvojau, kad tokia reakcija ne formate, reikia rimtai nusiteikti), galima spręsti, kad bandau valdytis ir jai iki galo neatsiverti.

Kalbat apie tikslus, naujas kampas man buvo tai, kad jei neužimi savo vietos šeimos sistemoje, prarandi energiją ir gali iš viso tikslų nematyti (juos kažkas užstoja). Apskritai konsteliacija man padėjo suprasti, kas iš tiesų yra disfukcinė šeima, kurią mėgstama apibrėžti kaip tokią, „kurioje nuolat vyrauja netinkamas elgesys, konfliktai ir fizinis, psichologinis ar seksualinis smurtas“. Mano galva, visi šie išvardinti dalykai yra pasekmės, o ne priežastys, o disfunkcinė šeima yra tokia, kurios nariai nesąmoningai atsisako savo prigimtinių funkcijų arba yra sąmoningai (dėl taip vadinamų objektyvių priežasčių) yra nugalinami kitų narių ir nesugeba savo pozicijoje išsilaikyti.

Pavyzdžiui, viena iš tokių nesąmoningų strategijų yra aukos pozicija, kurią pasirinkusi motina nebebūna savo pozicijoje ir į ją, prisiėmusi atsakomybę gelbėti situaciją, bando atsistoti dukra, taip pat palikdama savo poziciją nežinia kam. Noras mokyti gyventi (kartais tai vadiname sąmoningumo) tėvus, panašaus amžiaus seseris ir brolius yra signalas apie rimtą disfunkciją. Sunku atsispirti ir neužimti aukštesnės pozicijos, jei vyresnė karta stokoja autoriteto ar yra padariusi rimtų klaidų, tačiau religinė išmintis ne veltui sako be išlygų „gerbk savo tėvą ir motiną“. Ir nėra kito kelio sureguliuoti santykius, kaip tik išlikus/grįžus į savo poziciją.

„Kalta mama“ yra dažna šiuolaikinio žmogaus mantra, palaikoma psichologų nuo Froido laikų. Nesakau, kad reikia neigti kūdikystės ar vaikystės traumas, tačiau yra laikas susivokti, ir yra laikas iš tų dalykų išaugti.

Antrame pavyzdiniame modelyje buvo akcentuota, kad nei mama, nei dukra nėra kaltos dėl palikimo/atstūmimo ir reakcijos į jį, tačiau būtent per mamą eina kelias į sėkmingą gyvenimą. Nors mums dažnai atrodo priešingai – kad ji tą kelią užstoja ir norisi išrėkti „atiduok raktus, ragana“. Kai moderatorė sustatė sistemą, man norėjosi prieštarauti – na, palaukit, jei jau mama kartą atsuko dukrai užpakalį, tai tegu žiūri į gyvenimą ir būna laiminga, gal tuomet ir dukra labiau domėtųsi tuo, ką gali pasiūlyti gyvenimas; betgi ne, ji persigalvojo ir, dabar atsukusi užpakalį gyvenimui, su pretenzija žiūri į dukrą, tarsi ji būtų vienintelė jos gyvenimo prasmė.

Matyt, ne man vienai toje vietoje kažkas pristrigo, nes per kitą teorinį modelį, kuomet buvo nagrinėjami santykiai su gyvenimu ir mirtimi, iš publikos išlindo mano „antrininkė“ ir pradėjo porinti, kad jos sakykis su mirtimi net geresnis, nei su gyvenimu. Ir tai automatiškai indikuoja, kad nesame dėkingos mamoms už gyvenimus, nes jų tai jau tikrai neprašėme mūsų gimdyti – iš esmės netgi smerkiame jas už tokį egoistinį pasirinkimą, nes gyvenimas mums pasirodė prastesnis, nei tikėjomės/buvo kitų.

Ne kartą esu girdėjusi priminimą, kad patys pasirenkame gimti ir šeimas, tačiau gimę viską pamirštame, ir mums ima vaidentis, kad visi aplinkui mums kažką skolingi, tarsi ne mes būtume gavę gyvenimo dovaną, o patys būtume jam padovanoti. Taigi, kai mirtį vertiname labiau už gyvenimą, ir atvirkščiai, nuvertintasis pyksta ir verčia jį pamilti per kančią/skausmą. Taigi antrame pavyzdyje minėtas raktas nuo sėkmingo gyvenimo, esantis pas mamą, yra elementarus dėkingumas.

Beje, per praktinę dalį išlindo  tokios mano neverbalinės simpatijos mirčiai, kad kita trejetuko dalyvė nusprendė, kad labai tiktume su Mr. Death į porą, nepaisant jo 15 m. jaunesnio amžiaus:). „Gyvenimą“ tyrinėjau labai įtariai – mačiau jos svyravimą tarp graudulio ir pabrėžtinio palaikymo. Apskritai, man buvo įdomus aspektas dėl vaikams kylančių klausimų apie mirtį ir kaip tėvų atsakymai, siekiant nuraminti vaikus (iš meilės ar visgi iš baimės?) suformuoja tam tikrą jų santykį su gyvenimu ir tikslais: pvz. nenorą užaugti ir pyktį ant senstančių tėvų („mažos mergaitės nemiršta“), prasmės nematymą („visi mes mirsime“) arba lipimą per galvas („gyvename tik vieną kartą“).

Na, bet paveikiausia praktinė užduotis man buvo dirbant porose, kuriose viena buvo dukra, kita mama (pasikeičiant). Kuomet užėmiau dukros rolę, džiaugiausi, kad gavau tokią patrauklią partnerę – jauną ir gražią mamą mylėti lengviau. Moderatorei kalbant, mažinome atstumą. Man atrodė, kad į ją žiūriu atvirai ir drąsiai, bet ji graudinosi – kai aptarėme, sakė, kad jautė šaltį ir dėkingumo trūkumą. Kai reikėjo padėkoti „mamai“, periferiniu žvilgsniu mačiau besiklaupiančius ant kelių ir supratau, kad taip negaliu, nes man tai reikštų kapituliavimą. Juk, netekusi pasitikėjimo tėvais, dariau viską, kad įsitikinčiau, kad man jų iš viso nereikia, taigi už ką turėčiau dėkoti? Taigi pasiduoti čia ir dabar nesijaučiau pasiruošusi. Partnerė pasakė man kai ką pamokančio, kas sukėlė dar didesnį pasipriešinimą (beje, pastebėjau, kad patyrusieji čia linkę gan direktyviai primesti savo požiūrį kitiems, kas nėra gera praktika).

Tačiau apsikeitus rolėmis, apsivertė ir reikalai. Iš pradžių su „dukra“ jaučiausi ramiai, tarsi santykis būtų geras. Artėjant pagalvojau, kaip gera turėti dukrą ir tokį santykį, sukilo graudulys ir atėjo mintis, kad aš tik dabar supratau, kokia ji nuostabi. Kai apsikabinome, man jau tekėjo ašaros – ne skausmo, labiau apgailestavimo. O praktikose aš verkiu labai retai –  tiesą sakant net neprisimenu tokios, taigi, jei tai įvyko, praktika buvo stipri.

Pabaigai porose turėjome apie save pasakyti apie 30 pagiriančių epitetų. Jau seniau pastebėjau, kad žmonėms tai būna labai sunku, bet aš ne iš tų – vis dėlto išvardinusi kelioliką, pristigau žodžiųJ Mano kuklioji partnerė sakė, kad jai visą laiką galvoje sukosi vienas žodis „moteriška“ ir ji laukė, kol aš jį pasakysiu. Aš apie tai net nepagalvojau, nors moteriškumas man iš tiesų svarbus atributas. Taigi klausimas, kokias savybes mes patys sau priskiriame, o kiek iš jų yra tiesiog kažkieno įvardytos?

Pabaigai kiekvienas gavome šamanišką pravalymą ir palaiminimą – kadangi buvo daug žmonių, ritualas užtruko – manau, mojuoti būgnu ir jį mušti ties kiekvienu dalyviu buvo fiziškai sunku, taigi pastangas kiekvieną paliesti asmeniškai įvertinau.

Apibendrinus, tos 6 valandos su 4 praktinėmis užduotimis, per kurias tiesiog tylėjome ir vieni į kitus žiūrėjome, buvo itin intensyvi patirtis. Galvojau, kad  man reikės trijų dienų nuo to atsimiegoti. Apart emocinio krūvio, sukilo ir daug turinio, todėl grįžusi skubėjau užsirašyti refleksijas. Kartu pagalvojau, kad turbūt būtų naudinga turėti ir asmeninę konsteliacijos sesiją.

Apskritai, šie metai man buvo netikėtas grįžimas prie šeimos klausimo, kurio sėkmingai vengiau dešimtis metų: impulsas buvo numerologinė konsultacija, po kurios ėmiau domėtis genealoginiu medžiu, ko pasekoje net pasidariau genetinį testą (apie tai parašysiu atskirai); įtempti metai buvo su mama – apie tai sukosi daug pokalbių, o procesai abiems gadino nuotaiką; atkūriau santykius su tėvu, su kuriuo visiškai nebendravau daugiau nei 10 metų. Taigi konsteliacijos man sudėjo tam tikrus taškus, todėl lengviau priimti tam tikrus „taršymus“, kuriuos su artimaisiais patiriame šių metų pabaigoje. Jei sistemą purto, vadinasi, vyksta valymas, ir yra pagrindo tikėtis, kad visi sustos į savo vietas. Kai pasižiūriu į šiuos metus retrospektyviai, galvoju, kad daug padaryta, ir galbūt dėl to, kaip niekad ryškiai, jaučiu šių gan sunkių metų pabaigą.