Apie genetinius testus ir žydų klausimą

Mano susidomėjimą žydais neabejotinai paskatino ironiškos blevyzgos žydų klausimu šeimos susibūrimuose. Beje – iš abiejų giminės pusių, nors nei viena linija į grynakraujus lietuvius nebuvo panaši.

Kai perskaičiau Y.Slezkine knygą „Žydų šimtmetis“ (beje, norintiems geriau suprasti žydų klausimą labai rekomenduoju) supratau, kad kritinis požiūris į žydus, kas gan kvailai vadinama antisemitizmu, yra gajus ir tarp pačių žydų. Remiantis marazmatiškais politkorektiškais terminais, pačiais didžiausiais antisemitais žydus ir būtų galima pavadinti. Tačiau kaip sykis marazmu dažniausiai jie patys neserga – apie tai liudija geras humoro jausmas ir sveika saviironija.

Nors kažkokių ypatingai skaudžių antrojo pasaulinio karo istorijų iš giminės negirdėjau, tačiau atsispirdama nuo prielaidos, kad ironiškas požiūris į žydus jiems patiems būdingas, pradėjau įtarinėti, kad abejose mano giminių pusėse žydiškumo gali būti įmaišyta, turint galvoje, kiek žydų buvo Vilniuje, Kaune ir apie Kėdainius.

Kalbant ir apie mano pačios išvaizdą, visada sulaukdavau švelnaus paironizavimo apie savo žydišką kilmę – manęs tai neerzino, netgi patiko, ir skatino mano susidomėjimą žydais, kuris pasireikšdavo nuo pajuokavimo, kad „nelįskit prie manęs, nuo penktadienio popietės iki šeštadienio vakaro aš neįgali  – man šabas“, pomėgio eiti į visokius bendruomenės renginius (nuo latkių kepimo iki ekskursijų sinagogoje) iki kabalos studijavimo ir įpročio penktadieniais prieš šabą apsipirkti „Beigelių krautuvėlėje“.

Juokingiausia, kad po vieno iš renginių pažįstama žydaitė, išsivysčius kalbai apie mūsų su Belka žydiškumą, gerokai nustebo, kad nesame žydės – sakė „aš visada galvojau, kad jūs seserys ir Aleichemo mokyklos“. Juokėmės, tačiau ne vienoje ekskursijoje girdėjome, kad žydų tradicijos lietuviams ne taip jau retai rūpi daug labiau nei patiems žydams.

Žodžiu, taip įsijaučiau į prielaidą apie žydišką kilmę, kad pati pradėjau tikėti esanti žydė. Net tam tikros charakterio savybės –  didžiulis apetitas žinioms, polinkis diskutuoti, gabumas kalboms ir iškalba, įsivaizdavimas, kad viską moku ir galiu, bei didesnė nei vidutinė savivertė man buvo neabejotinas to įrodymas.

Na, ir šiemet prisidėjo susidomėjimas genealoginiu medžiu – po numerologinės konsultacijos gavau užduotį atlikti tam tikrą maldos praktiką, taigi bandžiau atgaminti  prosenelių vardus ir pavardes. Susiradau kelias perfotkintas jų nuotraukas – kurios man šimtą metų nerūpėjo – ant kurių netgi buvo užrašų lenkiška maniera.

Apskritai traktavau, kad esu ¼ lenkė, nes tokia save laikė Vilniuje gyvenanti mamos mama, o jos dauguma giminių  jau senokai buvo emigravusios gyventi į Lenkiją. Matyt iš to didelė mano silpnybė ne tik žydams, bet ir dviejų tautų respublikai Rzeczpospolitai. Tuo tarpu močiutę čia sulaikė šeima su lietuviu, kurį vienintelį iš visos giminės būčiau tokiu palaikiusi.

Iš tėvo pusės pavardė labai sena, siekianti net Mindaugo laikus, tačiau sąsajų su rimtais bajorais neieškojau. Ir mano tėvas, ir jo mama irgi labai specifinės – nelietuviškos – išvaizdos, taigi čia galėjo slypėti įdomybės. Taigi nusprendžiau, kad man reikia pasidaryti genetinį testą – jau seniau buvau girdėjusi, kad yra tokia paslauga ir žinojau, kad pradžioje buvusi labai brangi, su laiku turėtų pigti.

Abejonių, kad šiais laikais galima nesunkiai paimti genetinį pavyzdį iš gleivinės atplaišos, neturėjau, tačiau šis testas yra daromas iš seilių. Vis dėlto turint galvoje, kad anksčiau itin paranojiškai žiūrėjau net į elektroninį pėdsaką, galimybė atiduoti kažkokiai komercinei struktūrai savo genetinį pavyzdį, man buvo rimtas iššūkis. Tačiau pastaruoju metu stipriai pasikeitė mano požiūris į tapatybę, kaip vertybę, taigi smalsumas įgijo geroką pranašumą prieš atsargumą ir polinkį valdyti riziką.

Patingėjau rinkti informaciją ir apie kompaniją, iš kurios pirksiu paslaugą – tiesiog bedžiau pirštu į  žinomiausią ir užsisakiau tą testą. Tik vėliau perskaičiau, kad „Forbes“ redakcija būtent „Ancestry“ paslaugas įvertino kaip geriausias, nors jos anaiptol nebuvo pigiausios.

Sulaukusi paketo, kuriame buvo labai aiški instrukcija, kaip ką atlikti, tūbelė seilių mėginiui bei atgal adresuotas ir apmokėtas paketas, nustebau kaip idealiai patogiai padaryta. Užregistravusi savo paketą su unikaliu kodu sistemoje, turėjau galimybę pažymėti, ar sutinku dalyvauti platesniuose genetikos tyrimuose (savo apsisprendimą galima pakeisti ir eigoje, aišku, jei tikėsi, kad viskas iš tiesų vyksta taip etiškai). Kaip suprantu, tos kompanijos turi ir mokslinių interesų (kurie turbūt vis tiek tarnauja didžiajam verslui), ir yra užsukę puikų B2C versliuką.

JAV genetiniai testai yra labai populiarūs, nes surogatinės šalies piliečiams turbūt apskritai labiau nei kitiems smalsu, kokia jų genetinė kilmė. O internetas pilnas istorijų, kai tokiu būdu buvo sužinotos giminės paslaptys (kažkas nėra kažkieno tikras vaikas ar tėvas), išsiaiškinti net kūdikių supainiojimo atvejai. Tokių fokusų galima tikėtis, jei tokius testus atlieka tėvai, broliai-seserys ir kiti giminės.

Aš jokių akibrokštų nesitikėjau. Blogiausias, mano supratimu, variantas galėjo būti, jei pasirodytų, kad esu gryna lietuvė – tada pinigai būtų paleisti vėjais. Tačiau toks variantas man atrodė visiškai mažai tikėtinas, nes dėl lenkiškumo buvau tikra. Vis dėlto tądien, kai gavau žinutę, kad sistemoje jau pateikti mano duomenys, pagavo nemenkas jaudulys – turbūt ne mažesnis, nei darantis nėštumo testą.

Ir ką gi: atsidarau ir matau, kad galiu drožt siūtis tautinį kostiumą: 96% Baltic States, 3% Eastern Europe (Chech Republic, Slovakia, Poland&Lithuania) ir 1% European Jews. Be šio išskaidymo tinklapis pateikia įdomų dalyką – DNR istoriją nuo 1800. Pvz. mano atveju rodo, kad mano genetinė medžiaga pradžioje koncentravosi Slovakijos, Čekijos ir Lenkijos teritorijoje ties Lietuvos siena ir tik 1825 m. atsidaro kažkur Kauno raj. Nuo 1900 m. vyko “nutekėjimas“ iš Lietuvos į JAV. 1925 m. – mano prosenelių kartoj – Lietuvoje matosi bent 5 panašios genetinės medžiagos sankaupų lokalizacijos – ties Vilnium, Kaunu, Šiauliais, Taurage ir Klaipėda.

Gali būti, kad eigoje, gaunant vis daugiau genetinės medžiagos pavyzdžių iš mūsų regiono, duomenys kažkiek keisis. Vienam mano pažįstamam, pasidariusiam testą prieš keletą metų, taip ir nutiko.

Mano tėvo žiniomis, kažkas iš jo giminės lyg buvo Vengrijos žydai, tačiau man pagal prosenelio vardą ir pavardę kilmė panašesnė į slovako. Tačiau iš esmės – apie 1% net nėr ką kalbėt – tai praktiškai tas pats, kas 0. Net mano 25% lenkiški procentai atsiskiedė iki 3%. Tik dabar sužinojau, kad kalbant apie tautinio genofondo paveldėjimą, net jei tėvai skirtingų tautybių, vaikas nebūtinai bus 50/50 – gali būti 70/30 ir turbūt net 90/10.

Beje, paskaitinėjusi apie žydų genofondą, sužinojau, kad genetinio bendrumo tarp sefardų (Afrikos žydų) ir aškenazių (Europos žydų) nėra taip jau daug. Beje, kalbant ir apie lietuvių indoeuropietišką kilmę (kuri seniau buvo grindžiama lingvistinėmis ir archeologinėmis prielaidomis), genetika patvirtino, kad lietuviai ir novergai (?), jei gerai supratau, turi didžiausią panašumą su indoeuropiečiais.

Apskritai genetikos reikalai gan painūs, tačiau būtent šiuo –  giminės linijos – kampu matyčiau prasmę daugiau pasidomėti istorija, kuri nuo mokyklos laikų man atrodė datų, kurios šiandien mūsų nebeliečia, rinkinys.

Beje, genetinių testų paslaugas teikiantys tinklapiai yra iš esmės genealoginiai socialiniai tinklai, suteikiantys galimybę pagal genetikos duomenis ieškoti savo giminių. Tai, kad man iš karto išmetė sutapimą su antrosios eilės pusesere, kurią pažįstu, dar labiau įtikinimo testo patikimumu. Sistema taip pat išmetė įvairių trečios ir ketvirtos eilės giminaičių Amerikoje, tačiau norint į tai gilintis, reikėtų išsipirkti narystę, kuri kainuoja 150 USD pusmečiui. Tiesa, kartas nuo karto pasimato akcijų, tačiau dukart mane pagavo įsiūtis, kai paspaudusi ant reklamos ir nuėjusi iki galutinio apmokėjimo, sužinodavau, kad nuolaidos taikomos tik amerikiečiams.

Be to susidariau įspūdį, kad lietuviai seniau yra atradę ir daugiau naudojasi geni.com, kuris dabar priklauso „myheritage“ (yra ir lietuviška šio tinklapio versija). Taigi prieš darantis testą, naudinga įvertinti ne tik paslaugos teikėjo kokybinę reputaciją ar tinklapio patogumą, tačiau įsigilinti ir kas turi daugiau genetinių mėginių iš mūsų regiono. Kuo jų daugiau, tuo daugiau informacijos apie giminystę galima tikėtis. Manau, kad šis socialinio tinklo principu veikiantis būdas yra gerokai pigesnis susidaryti giminės medį nei specialistų paslaugos, ieškant informacijos po archyvus.

Mane šiek tiek dirgina smalsumas dėl kilmingosios giminės atšakos, juolab, kad betestuojant cepelinus, ant stalo užmačiau seną žemėlapį su mano pavardę atitinkančiu miestu. Pasidomėjusi atradau, kad jis buvo pažymėtas 1613 m. LDK žemėlapyje ir tai buvo labai nemažas miestas, kurio gatvės buvo grįstos, 13 bažnyčių, pilis ir įvairių amatininkų, tačiau buvo sudegintas švedų – gal net prasminga būtų aplankyti. O dėl pavardės būtų galima ieškoti ir bajoriškos ar net kunigaikštiškos kilmės protėvių, tačiau šis žaidimas manęs kol kas taip stipriai neįtraukė.

Tačiau dar pavasarį atsimeldusi asmeniškai už kiekvieną protėvį per 6 kartas, pajutau, kad esu „paskutinė iš krašto“, kuriai tenka atsakomybė „uždaryti“ tam tikras temas. Ir dažnai tai prisimenu, kai ištinka su giminėmis susiję sunkumai – kartais jaučiuosi tarsi užmūryta laike su savo „prakeikta familija“. Sakoma, kad kiekvienas iš mūsų turime bent vieną globėją iš protėvių, kurio „idėjinę liniją“ tęsiame. Turiu savo būdą susižinoti, taigi man lyg ir pavyko tokį asmenį identifikuoti. Negaliu būti 100% tikra, tačiau kai reikia pagalbos, konkretumas suteikia tam tikro svorio.

Natūralu, kad pasikapstymas po praeitį nuteikia kiek romantiškai – tačiau net kai žinai, kad ne visi buvo geri ir garbingi, jauti, kad visi jie yra tau už nugaros. Po mirties neabejotinai nukrenta visos tapatybės – lieka subtili ir gryna esmė, gėrio interesas ir palaikymas, kuris ima maitinti tuomet, kai ten atsigręži ir nukreipi savo dėmesį. O atsakomybė už giminės karmą mane nuteikia būti kur kas labiau sąmoninga, nei būčiau tokia viena pati iš savęs.