Apie duchovkę ir sąmonės revoliuciją

Dar prieš gerą dešimtmetį išgirdau rusišką žodį „duchovka“, kuris reiškia ne tik orkaitę, bet ir paviršutinį ir dažnai demonstratyvų domėjimąsi dvasingumu (nuo žodžio „дух“ – liet. dvasia). Šiandien šis apibūdinimas yra itin aktualus, nes astrologai sako, kad įžengėme į Vandenio erą, kuomet dvasiniai reikalai turėtų išeiti jei ne į pirmą planą, tai bent jau nebebūti priebėga tik tų, kurie tiesiog stokojo gabumų prasisukti gyvenime – padaryti karjerą, įgyti solidų finansinį pagrindą ir pan.

„Mūsų laikams būdingas iki šiol negirdėtas dvasinis alkis. Vis daugiau žmonių suvokia, kad yra vidaus pasaulis. Jų sielos trokšta ir alksta amžinumo. Tai nauja sąmonės rūšis“  – daugiau nei prieš 20 m. išleistoje knygoje „Anamčara: keltų pasaulio dvasinė išmintis“ rašė John O‘Donohue.

Viena vertus, vertybių kaita yra dėsninga ir logiška, nes dauguma tyrimų parodė, jog nėra tiesioginės koreliacijos tarp pragyvenimo lygio ir laimės. Kita vertus, vartotojiškumas yra taip įsismelkęs ir į liberalaus individualisto sąmonę, kad jis bet ką pavers elementaria preke (paslauga) arba bent jau resursu, padedančiu „prasisukti“.

Apie tai liudija ir laidos, kurių pavadinimai kaip pvz. „Dvasinis kelias ir verslas: įmanoma suderinti?“, kelia keistą klausimą, ar dvasingumas suderinamas su pačiu gyvenimu, tačiau esmė čia ne suderinamume, o kaip suprantame dvasingumo tikslą.

„Dvasingumas yra paskatinimas daryti kažką, eiti į verslą…“, – samprotauja viena jauna ir dvasinga ekologiškos mados (o iš tiesų marškinėlių ir džemperių su užrašais) verslininkė. Be to, ji įsitikinusi, kad „sąmonės evoliucija ateis iš tokių edukuotų babes“, kurios iš „privilegijuotų šalių“, bet  kartu yra „old souls“ (liet. – senos sielos).

Senesniajai kartai tokie pareiškimai iš karto užkvimpa narcisizimu, o kaip knygoje „Septynios nuodėmės psichoterapeuto kabinete“ rašo L.Vėželienė „psichologai jau ima kalbėti apie narcisistinių sutrikimų epideminį mastą, tam tikrą nūnai vyraujantį gyvenimo būdą, itin paplitusį ir net tampantį toleruotina norma“.

Vis dėlto, toks gan kategoriškas vertinimas nulemtas per mažo įsigilinimo į „Y“ kartos psichologiją. Dauguma  vyresnių psichoterapeutų pagal seną įprotį deramai neįvertina „atvejų“ kompleksiškumo ir linkę diagnozuoti „pacientus“ vos tik jiems peržengus slenkstį („…kad klientas serga puikybe, psichologui nesunku nustatyti iš pirmų sakinių, iš elgesio įėjus į kabinetą arba iš to, kaip formuluoja pageidavimą“. (…) Iškart suprantu, kad prieš mane išpuikėlis“ – tai vis citatos iš tos pačios L.Vėželienės knygos).

Po babyboomerių – ypač sovietinės – vaikų kartos, kuri itin sureikšmino atitikimą socialinėms normoms ir rūpinosi „ką žmonės pasakys“, užaugo karta, itin jautri savirealizacijai ir išskirtinumo pripažinimui, ieškanti kelių į kuo autentiškesnę būtį.

Tačiau kažko, peržengiančio materialumą, ilgesys ar net alkis anaiptol neužtikrina realaus įžengimo į dvasinį pasaulį (pasaulis – neabejotinai sąlyginis pavadinimas).

Dvasiniai klajotojai

Galvojau, kad po rašytojos Jurgos Ivanauskaitės, kuri, daug metų klajojusi po Tibetą ir Nepalą, prieš mirtį atsigręžė į krikščionybę, mada #ieškotidievorytuose jau bus nublėsus, tačiau klydau.

Daugybė „duchovkės“ atstovų skundžiasi jų savijautą kritiškai žlugdančiu klimatu, ir efektyviai atsiduoti dvasinėms praktikoms gali tik egzotiškose šilto ir saulėto klimato šalyse. Tačiau nereikia būti knygos „Psichologijos DAO“ autore Jean Shinoda Bolen, jog suvoktum, kad kelias į Rytus iš tiesų yra vidinis.

Be to, dauguma mistikų (o tai reiškia tiesioginį dievo patyrimą) pabrėžia, kad sąlygos, kuriuo tie susitikimai vyksta anaiptol nėra komfortiškos ar facilituotos, t.y. palengvinančios jo atėjimą. Priešingai, „kai Dievas ima lieti savo pažinimo ir supratimo šviesą žmogaus dvasion įtraukdamas ją į kontempliaciją, tai dažnai būna veikiau ne pilnatvės, o pralaimėjimo patyrimas“, – rašo Thomas Merton.

Taigi tokios aplinkybės, kurios dažnai siejamos su dugno pasiekimu“ ar apibūdinimos „kritimo aukštyn“ koncepcija, kiek prieštarauja dvasinio kelio, kuris gali nuvesti į nušvitimą ar tapti Dievo atradimo garantija, koncepcijai – tai prilygtų sąmoningam mirties planavimui, net jei kalba eina apie iliuzinį „aš“.

John O‘Donohue knygoje „Anamčara: keltų pasaulio dvasinė išmintis“ rašo, kai dvasiniai ieškojimai pernelyg intensyvūs ir godūs, siela lieka pasislėpusi.

Advaita vedanta sako, kad nušvitimas nuo įdirbio nepriklauso – jis yra spontaniškos prigimties ir gali nutikti bet kam ir bet kuriuo metu: „Grynasis suvokumas nėra tai, kas pasiekiama per pastangas ar praktikas.(…) To, kas yra, siekti neįmanoma, nes tu jau esi Tai.(…) Išmesk iš galvos idėją apie kelionę į Tiesą ir Tiesa akimirksniu atsiskleis“, – knygoje „Absoliuto alsavimas“ sako dvasinis guru Mooji.

Katalikiškos kontempliatyviosios minties požiūriu Dievo atradimas irgi nėra liturginių apeigų rezultatas. „Kontempliacija nėra pamaldumas ar polinkis ieškoti ramybės bei pasitenkinimo liturginėse apeigose. Beje, jos yra  didis gėris ir beveik visada būtinos rengiantis kontempliatyviajai patirčiai. Bet jos pačios niekada nėra ta patirtis“, – knygoje „Naujosios kontempliacijos sėklos“ rašo Thomas Merton.

Kontempliatyvus požiūris į katalikybę aiškiai pabrėžia malonės svarbą Dievo pažinimo aktui. „Pačių vertingiausių gėrybių reikia ne ieškoti, o laukti. (…) žmogus negali jų rasti savo paties jėgomis ir jeigu pradeda ieškoti, vietoj jų ras netikras gėrybes, bet nemokės atpažinti, kad jos netikros“, – apie dvasios keliautojų, o tiksliau – klajotojų – tykančias grėsmes knygoje „Dievo laukimas“ rašo Simone Weil, žydė filosofė, kurią katalikai troško integruoti į savo Bažnyčią. – „ Puikiuose mitologijos ir folkloro įvaizdžiuose, Evangelijos palyginimuose tai Dievas ieško žmogaus (…) Niekur Evangelijoje neminima, kad paieškų imtųsi žmogus. Žmogus nežengia nė žingsnio, nebent būtų paragintas ar labai aiškiai pašauktas.(…) Ieškojimas veda prie klaidos. (…) Bet koks gėrio ir tiesos laukimas yra intensyvesnis už bet kokias paieškas. Tiesa, reikia pabrėžti, kad S.Weil laukimo sąvoka nereiškia pasyvmumo, tai tarsi veikimas neveikime – aktyvus dėmesys.

Tikslo iliuzija

Taigi nieko keisto, kad jauniems dvasingumo ieškotojams po kelių alternatyvių patirčių ima vaidenis, kad jie neša dvasinės evoliucijos vėliavą ir jų misija – keisti pasaulį į gera. Paradoksalu, tačiau dažnai noras pakeisti pasaulį į gera proporcingai atvirkščias pajėgumui tą padaryti.

Apie tai Mooji sako: „aš gana skeptiškai žiūriu į svaičiojimus apie dabar esą vykstančius didžius visuotinės Sąmonės pokyčius, nes išties egzistuoja daugybė nesusipratimų, kas tai yra Tiesa“. Jis supranta, kad dauguma žmonių tik siekia patenkinti savo projekcijas – iš tikrųjų „jie yra proto vežėčiose, o protas tik apsimeta norįs Laisvės. Tiesą sakant, protas visiškai nenori Laisvės, nes sąlygotą protą ji nužudo“.

Jam iš esmės antrina ir Thomas Merton „Visa tavo egzistencija bus sumišusių troškimų, svajonių ir gerų norų kratinys, su kuriuo nieko nedarai, tik atmeti malonės darbą, nes visa tai yra įmantri pasąmoninė tavo prigimties užmačia priešintis Dievui ir Jo darbui tavo sieloje, reikalaujančiam paaukoti visa, ko trokšti, kuo gėriesi, išties, visa, kas tu esi“.

Panašiai rašo ir R.Rohras: „Dievas žmogaus sieloje veikia tyliai ir nesiviešindamas, nes jei suvoktume tai, kas vyksta ir koks Slėpinys/perkeitimas/Dievo veikimas/malonė mus ištiko, imtume kontroliuoti procesą arba sustabdytume visą vyksmą“.

Taigi dvasingumo tikslas yra ne padėti gyventi žmogiškąjį gyvenimą, o išsilaisvinti iš nežinojimo, t.y. proto kuriamos projekcijos – fizinės realybės, kurioje veikia atskiri individai, iliuzijos. O visi išoriniai judesiai, siekiant priartėti prie Dievo, yra sudėtinė šios „optinės savimonės iliuzijos, kaip sako Tim Pearsal dalis.

„Dievas mažiausiai priklauso tiems, kas jį savinasi. (…) Menkumas kyla į viršų, didumas grimzta gilyn“, – savo knygoje „Suklusimai“ rašo Viktorija Daujotytė. Ne veltui puikybė kartais apibūdinama žodžiu „pasikėlęs“.

Pakylėta puikybė

„Dvasinis puikavimasis – irgi puikybė, pati didžiausioji nuodėmė, bjauriausia jos apraiška“ sako Sibiro žiniuonė Anastasija, aprašyta Vladimiro Megre knygoje „Skambantys Rusijos kedrai“.

Pasak T.Mertono, savimeilės ugnies karštis atrodo labai panašus į Dievo meilę, todėl žmogus dažnai mano, kad jo paties puikybė yra Šventoji Dvasia. „Jei tavoji Dievo patirtis kyla iš Dievo, vienas jos ženklas būtų drovumas kitiems apie ją pasakoti“, – sako jis.

Pasak katalikų dvasininko, knygos „Kristi Aukštyn“ autoriaus Richardo Rohr‘o, „patirtume mažiau sielvarto ir išvengtume daugelio kaltinimų, jei žinotume, kada, su kuo ir kaip kalbėtis apie dvasinius dalykus“.

Keltų išminties knygoje rašoma: „Šiuolaikinės sąmonės šviesa nėra švelni ar pagarbi. Paslapties akivaizdoje jai trūksta geranoriškumo; ji nori suprasti ir valdyti tai, kas nepažįstama. (…) Kai negerbiamas paslaptingumas, šventumas išnyksta“.

Žinoma, mistinės patirtys sukelia norą džiaugtis, dalytis su tais, kuriuose tikiesi „atpažinęs savo ramybės šviesą, paslapties pabudimą“ arba pabudinti „miegančius“, tačiau pasak T.Mertono, „nėra prasmės skirtingo pašaukimo žmones kaip nors mėginti sudominti tokiu vidiniu gyvenimu, kuris tiek daug reiškia tau. (…) Itin blogai, kai ne laiku dedi pastangas pasidalyti kontempliacija su kitais žmonėmis, nes manai, jog visi norės matyti dalykus iš tavo perspektyvos, kai iš tikrųjų jie to nenori“.

Pasak jo, „ kol yra „aš“, aiškus kontempliatyvus patyrimo subjektas, „aš“ žinąs apie save ir savo kontempliaciją, „aš“ galintis turėti tam tikrą „dvasingumo laipsnį“, mes dar neperėjome per Raudonąją jūrą, netgi dar „neišėjome iš Egipto“.  Mes likome daugialypiškumo, veiklos, siekimų ir troškimų tikrovėje.

Sąmoningumas vs. dvasingumas

Apskritai šiais laikais, kai alternatyvų yra daugiau, nei žmogus gali aprėpti, sąmoningumo praktikavimas dažnai painiojamas su dvasingumu, tarsi tai būtų vienas ir tas pats. Kartais net patys konsultuojantys „specialistai“ gerai nesuvokia, su kuo jie turi reikalų  – su psichika, dvasia ar siela.

Daugelis „dvasios“ ir „sielos“ sąvokas linkę vartoti sinonimiškai ir pradeda teršti sielą visokiais nebūtais dalykais – nuodėmėm ar ligom: pvz. kaip savo knygoje rašo L.Vėželienė, „Psichiką atskyrus nuo sielos, svarbiausias žmogaus gerovės šaltinis, pati žmogaus esmė, buvo paliktas savigydai (…) Jei nepatinka žodis „nuodėmė“, galima vadinti „charakterio yda, kilusia dėl sielos ligos“.

Painiava dar padidėja suplakant į vieną vietą skirtingų konfesijų požiūrius. Kalbant apie religinius raštus, pirmiausia vertėtų atskirti bazinę metafiziką nuo moralinių jos interpretacijų, kuriomis siekiama reguliuoti žmonių gyvenimą.

Katalikybė (būdama viena iš jauniausių konfesijų – I a.) sielas traktuoja kaip individualias, tačiau ir hinduizmas (III tūkst. m pr. m. e), ir judaizmas (VII-VI a. pr. m. e) traktuoja, kad nėra NIEKO, išskyrus JĮ/BRAHMANĄ. Taigi nėra jokių paskirų sielų – yra tik viena – Pasaulio Siela arba Sąmonė, kuri visas tas iliuzines individualias  projekcijas ir kuria. Todėl sielai bebūdingas joks dualizmas – gerai/blogai vertinimas, ji neturi ydų, nes yra subjektas ir objektas viename.

Dvasingumu įprasta vadinti siekį ar bandymus transcenduoti (pažinti savo sielą/priartėti prie Dievo/susitapatinti su juo). Tačiau dvasia labiau siejama su gyvybinės energijos pasireiškimu, kuris  vadinimas spiritus (lotynų) qi/chi (kinų), prana (induistų) ir pan. – visi šie žodžiai turi prasmines sąsajas su kvėpavimu, kaip beje ir rusiškasis „дуx“. Iš esmės dvasia – tai yra jėgų ir energijų veikimo laukas – tai nėra fizinių mokslų gerai ištyrinėta sritis, tačiau tai tik laiko klausimas. Kaip elgtis su gyvybine energija, moko įvairios senųjų ir naujųjų tradicijų psichofizinės praktikos (cigunas/chigong, joga, ošo ir kt.). Tuo tarpu vargu ar kas gali išmokyti transcendencijos, nors tai ir vadina „sielovada“.

Tuo tarpu tai, ką norėtų  gydyti L.Vėželienė, vis dėlto yra tik tapatybė – charakteris arba psichinė struktūra, kurią galima tapatinti su individualia sąmone/protu+pasąmone. Ir tik čia gali pasireikšti vertinimas, kylantis iš ego, įvardinantis kažką kaip „nuodėmę“ ar „ligą“. Nors ir tai – tik sutartinis, iliuzinis dalykas – ego (kuris ir reprezentuoja žmogaus prigimtinę nuodėmę) žaidimas. Ir būtent čia sąmoningumas yra tinkamiausias metodas. Jo užduotis – stebėti ego. Ir, jei kvantinis stebėtojo efektas, keičiantis eksperimento rezultatus, pasireiškia fizinėje realybėje, tai nematerialiam plane – juo labiau.

Taigi akivaizdu, kad dvasinio kelio etapai, kaip ir dvasingumo lygiai, neegzistuoja. Tie, kam nepavyko transcenduoti (patekti į dvasinį pasaulį, kuomet pradedama gyventi pagal kitokius principus, tarsi kitoje dimensijoje),  gali kalbėti tik apie žmonių sąmoningumo/sąmonės lygius. Ir čia pagrindinis kriterijus – gebėjimas stebėti save ir santykis su stebėjimo duomenimis. Gėda, kaltė, nusivylimas, savigrauža, baimė, pyktis, geismas, savigarba, racionalumas, iniciatyva, drąsa, neutralumas, ramybė, dėkingumas, džiugesys, meilė – visa tai yra psichiniai reiškiniai, kurios žmonės mėgsta dėlioti hierarchiškai – kaip laiptelius. Jų gali būti daugiau ar mažiau, juos galima išsidėlioti ir pagal save, nes žaidime niekas nedraudžia kurti savų taisyklių.

Tiesiog nereikia pamiršti, kad tik prabudusieji yra viename pasaulyje, o miegantieji sapnuoja skirtingus sapnus. Ir visi jie yra tiesa, tačiau sąlyginė: jei kažkam norisi žaisti angelus ir demonus – jie bus, jei nežemiškas civilizacijas – jos bus, jei norisi matyti tik tridimensinę materiją su laiko dedamąja – bus tik ji.

← Previous post

Next post →

1 Comment

  1. Simas

    Patiko kaip padėjai kvantinės fizikos eksperimentą šalia ego ir sąmoningumo praktikos.

Leave a Reply