Apžvalga | Lietuvos gaspadinė

Jau seniai nebematau prasmės tiesiog receptų knygose su nuotraukom, tai tokio pobūdžio leidiniai mane visada džiugina. Leidykla “Vaga” prieš Kalėdas perleido Liudvikos Didžiulienės-Žmonos “Lietuvos gaspadinė, arba Pamokimai, kaip prigulinčiai suvartoti Dievo dovanas“. Pirmas leidimas buvo 1893 metais. Iki tol lietuviškos receptų knygos mes neturėjom. Na, jų buvo, bet visi jie buvo verstiniai iš kitų kalbų ir ne lietuvių autorių. Ir atkreiptinas dėmesys į du dalykus – knygoje nerasite nė vieno bulvių patiekalo. Ir antras būtų tas, kad iš knygos galima spręsti, ką valgė XIX a. pabaigos – XX a. pradžios mūsų kaimas, nes knyga būtent ir yra skirta ne itin turtingo sluoksnio gaspadinėms, kurios nebuvo baigusios jokių gastronomijos mokslų.

Liudvika Didžiulienė-Žmona yra ne tik pirmos kulinarinės knygos autorė, bet ir pirmoji lietuviškai rašiusi moteris prozininkė, visuomenės veikėja, artimai bendravo Juozu Tumu-Vaižgantu, J. Jablonskiu, A., Baranausku, turėjo 8 vaikus ir vyrą palaidūną. Valgyti gaminti išmoko iš Tiškevičių virėjo – progai pasitaikius motina nusiuntė ją pasimokyti, o prieš tai būdama vos 10 metų tėvui padėjo gaminti alų Rokiškio dvare, kurį, aišku, ir ragaudavo. Kas šiandien jau labai keistai skamba.

Iš Didžiulienė laiškų matosi, kaip skyrėsi ano meto valstiečių ir miestietiška mityba. Viename iš laiškų Liudvika aprašė savo vargus, kol pripratino vieno ūkininko sūnų prie kitokios mitybos: “…kolai priprato prie poniškų valgymų, buvo ir jam sunku, ir man, kavos negalėjo gert, katlietų, kaldūnų, kisieliaus, ryžiaus ir t.t. , ta ir pakęsdavo, užsikandęs duonelės su sviestu, bet dabar jau priprato ir valgo visa kaip artojas.” (47 psl.) Galbūt todėl ir turėjo norą šviesti moteris – “svietas eina vis pirmyn ir pirmyn. Nebepakanka jau šiupinio, stakanio, sarienės ir prastų ragaišių; tūloj vietoj taiso kaldūnus, zrazus, bobas ir t.t., bet kaip juos sutaisote, tai tik pačios ir težinote – net ne kožnas juos gal valgyt, stačiai sakant, Dievo dovana tik tampa per kurias nemokančias gaspadinėles sugadinta. O apie pyragus nier ką nei bekalbėti. Kartą ir kitą sudarkusios, visiškai nebekapat namie” <…> “…ar ne geriau būtų, kad pačios sau mokėtumėte išsikepti pyragus ir sutaitysi kitoniškus valgius?” (48 psl.) Aš tai šitą knygos prakalbą ir šiom dienom pritaikyčiau. Daug pas mus dar to nesupratimo, nesidomėjimo ir nenoro ką nors keisti savo mityboje.

Knyga yra suskirstyta skyriais, pradedant to meto vertingiausiu produktu – mėsa, toliau ėjo pieno produktai, miltiniai patiekalai – blynai, baronkos, meduoliai ir pan., tuomet sriubos, gėrimai ir uogienės. Ir knygoje nėra nė vieno bulvinio patiekalo. Daržovių taip pat nėra daug – nei termiškai apdorotų, nei žalių – “Ilgai laikytasi požiūrio, kad “žolę” ėda tik gyvuliai, o žmonės valgo tik tai, kas virta, kepta, rauginta ir troškinta.”(53 psl.) Ir visiškai nuostabu, kad 1938 m šitam konstekste iššoka Fania Lewando su savo pirmąja vegetariškų valgių knyga, išleista VIlniuje.

Pati knyga yra suskaitmeninta ir įdėta viešai epaveldas.lt. Turiu omeny 1893 m originalų leidimą. Tačiau be išsamių Laužikų komentarų, kai kurių žodžių paaiškinimų, matų lentelės iš tos knygos daug naudos nebus. Nes nu kas iš to, jei tik perskaitai receptą, o nežinai jo istorijos.