Nušvitimo viražai

Įprasta apie „nušvitimus“ atsiliepti ironiškai, norint pašiepti „atsivertėlį“. Nieko keisto, kad ribotą patirtį turintys tam tikro sukirpimo žmonės normalumą prilygina stabilumui, nuoseklumui. Taigi natūralu, kad jų gyvenimo programoje yra vietos tik tokiems pokyčiams, kaip kompetencijų auginimas, lyderystės vystymas, lipimas karjeros laiptais. Visi kiti pokyčiai, prieštaraujantys egocentrinei materialistinei pasaulėžiūrai (vadinami transformacijomis) jiems yra už normalumo ribų.

Beje, reiktų pasitikslinti dėl terminų – nušvitimas, ypač jei traktuosime kaip permanentinę sąmonė būseną, yra aukščiausias lygmuo teoriškai pasiekiamas bet kam ir bet kada, tačiau praktiškai realizuotas tik vienetų ir dargi nelabai patikrinamas. Vis dėlto, jei skirtingus žmones skirtinguose pasaulio kampeliuose aplanko panašūs potyriai, galima daryti prielaidą, kad tokios būsenos objektyviai egzistuoja.

Tačiau kalbama, kad nušvitimo būsena ir jos potyriai/įžvalgos neįmanomos verbalizuoti, yra už kalbos ribų, taigi jį paliksime ir už šio teksto ribų. Liaudyje „nušvitimu“ yra įprasta vadinti žmogaus prabudimą ar bet kurį iš sąmonės laiptelių, kuriais lėčiau ar greičiau lipa dvasinį gyvenimą gyvenantis žmogus.

Sąmonės lygmenys

Gyvendami pasaulyje, kurioje žmonių siekiama sulyginti žmonių teises ir galimybes, užsimirštame, kad net vienodą išsilavinimą turinčių žmonių sąmoningumas gali būti labai skirtingas. Ir šia prasme jie tikrai gyvena skirtingose „planetose“ arba dimensijose.

Yra skirtingų to įvertinimo ir skirtingo stambumo/smulkumo skalių – nuo 4 stambių laiptelių (esant dvigubai paslėpčiai, paprastajai paslėpčiai, atskleidimui ir susiliejimui su absoliutu) iki 17 laiptelių  Davido Hawkinso sąmoningumo žemėlapio, kuriame sąmoningumo požymiais laikomi vyraujanti emocija, gyvenimo ir Dievo supratimas.

Panagrinėjus jas ir apmąsčius, kaip ilgainiui keitėsi asmeninis supratimas ir santykis, supranti, kad teiginys, jog „žmonės nesikeičia“ yra paskelbtas ir palaikomas tų žmonių, kurie linkę patys save įkalinti. Tačiau nors kartą peržengęs savas ribas patiria tokį atlygio malonumą, kad jo skonio prisiminimas skatina tai kartoti ir ateityje.

Šviesos skonis

Visose dvasinėse praktikose (tradicinėse ir ne) egzistuoja šviesos sąvoka. Taigi nušvitimas susijęs su buvimu šviesoje, jos pritraukimu. Dvasinė ir fizinė šviesa nėra tas pats fenomenas, tačiau tarp jų gali būti ir principinių sąsajų. Juk kvantinės mechanikos atradimai liudija, kad būtent fotonas (šviesos dalelė) gali elgtis ir kaip dalelė (materija), ir kaip banga (perduoda energiją nepernešdama materijos).

Beje, kabaloje naudojamas terminas „skoniai“, apibūdinantis šviesos savybę/kokybę, o kvantinėje fizikoje elementariųjų dalelių (kvarkų ir leptonų) „skonis“ irgi nurodo į jų rūšį.

Negirdėjote apie tai? Tuomet jūsų fizinio pasaulio suvokimas gali būti atgyvenęs labiau, nei įsivaizduojate.

Naujų mokslo atradimų gretinimas su tūkstantmečius skaičiuojančių dvasinių tradicijų žiniomis gali atrodyti gan populistiškas ir manipuliatyvus, tačiau tai, kas dar nėra įrodyta, laikyti neegzistuojančiu yra tas pats, kas įsitikinimų kalėjimas.

Apskritai, ieškant atramos tik moksliniuose įrodomuose, reikėtų nepamiršti apie politekonominę konjunktūrą ir mokslo finansavimo mechanizmus – jis yra stipriai apribotas vystytis tomis kryptimis ir ieškoti atsakymų ten, kur yra potenciali ekonominė nauda.

O dvasiniai reikalai yra kaip tik ta sfera, kuri šiandieniniam ekonominiam mąstymui yra už intereso ribų.

Nušvitimo fiziologija

Tikintieji į mokslą (kas yra turbūt dogmatiškiausia iš visų religijų) dvasinius patyrimus bando aiškinti fiziologiniais mechanizmais – pvz. sieja tai su smilkininių sričių epilepsija.

Dvasiniai procesai neabejotinai turi fizinę išraišką, kurią moderniais prietaisais galima užfiksuoti (tai rodo pakankama gausa meditacinės būsenos tyrimų), tačiau klausimas kaip tuos fiziologinius duomenis interpretuoti – ar kaip priežastį ar kaip sąlygą.

Beje, įdomiausios įžvalgos randasi tuomet, kai tam tikros patirtys aplanko pačius mokslininkus: ar insultą patyrusią neurologę, ar į komą patekusį neurochirurgą, ar šviesos „paragavusį“ neuromokslininką. Tai žmonės, turintys ne tik akademinių žinių, bet ir praktinę patirtį, kurią, remdamiesi savo kompetencija, gali analizuoti ir interpretuoti.

Viena iš naujausių knygų – Andrew Newberg „How Enlightenment Changes your Brain“. Jos autorius, T.Jefferson Universero profesorius, Marcus tyrimų instituto vadovas, ištyrė daugiau nei tūkstantį taip vadinamą nušvitimą patyrusių žmonių, nuo  Brazilijos mediumų, sufijų mistikų, budistų medituotojų, pranciškonų vienuolių, pentakolistų iki sekuliarių praktikuotojų, smegenų skanus. O visų tyrimo duomenų analizė parodė, jog į nušvitimą orientuotos praktikos ir patirtys iš esmės ir pozityviai pakeitė jas patyrusių žmonių gyvenimus – padarė juos atsparesnius stresui, išlaisvino nuo žalingų įpročių, pagerino bendradarbiavimo ir kūrybinius sugebėjimus ir padarė juos laimingesnius, labiau patenkintus gyvenimu.

Psichika vs. siela

Pastaruoju metu nemažai kalbėjausi su žmonėmis apie gyvenimo problemas, jų sprendimo būdus ir požiūrį. Ir pastebėjau, kad tokiose diskusijoje vis prasimuša mano neigiamas požiūris į psichologus, kurie apibendrintai man atrodo pakankamai riboti, bet nepaisant to, arogantiški, pervertinantys savo galią. Vienos profesinės jų diskusijos metu aš tiesiai paklausiau ar jie mano esą galios laidininku/įrankiu ar šaltiniu. Dauguma jų mano esąs šaltinis – tiesą sakant kol kas neteko sutikti diplomuoto psichologo, kuris deklaruotų kitaip.

Tuo jie skiriasi nuo dvasininkų arba taip vadinamų ezoterikų, kurie jaučiasi viso labo aukštesnės, nei žmogiškoji galia, tarpininkais. Kiek klausiau apie dvasinės dimensijos svarbą psichologo darbe, negirdėjau nieko kito išskyrus apie meditaciją, kuri daugeliu atveju neperžengia higieninės psichikos procedūros pobūdžio.

Kaip teisingai apibendrina psichologė Lina Vėželienė, „gali palydėti žmogų tik tiek, kiek esi nuėjęs pats“. Labai sveika suvokti savo, kaip poveikio šaltinio arba gydytojo ribas. Ir psichoterapeutai puikiai tai daro, kai nukreipia žmones pas psichiatrą. Tačiau klausimas, kiek jų yra nukreipę pas dvasininką, sielovadininką? Kiek man teko susidurti, dvasinė dimensija, kuri iš esmės yra priešinga egocentrinei motyvacijai, diplomuotiems specialistams gali būti visiškai nesuvokiama.

Iš čia ir kyla mano įžvalga – nukreipdami ir palaikydami žmogaus egocentrinę orientaciją, jie iš esmės trukdo joje nukristi taip žemai, kad paaiškėtų, jog ji visiškai neveiksminga, ir greta prigimtinio ego gyvenimo prasidėtų sielos gyvenimas.

Aplinkeliai ir shortcut‘ai

Savotiškai teisūs tie, kurie sako, kad pirma reikia susitvarkyti su vaikystės traumom, neurotinėm problemom, o tada jau bus galima pasirūpinti sielos reikalais. Tačiau jie neįvertina to, kad ego neturi saiko, jam visada atrodys, kad kažko trūksta, ras naujų poreikių, kuriuos būtina patenkinti.

Spėju, kad knygų apie universalų dvasingumą Ekhartas Tolle ir dabar tebekovotų su savo psichologinėm problemom, jei po pusmečio kasdieninio sėdėjimo ant suoliuko staiga nebūtų pasikeitęs jo požiūrio kampas. Beje, jo atvejis praktiškai patvirtina dvasinį teiginį, kad nušvitimas teoriškai įmanomas bet kam ir bet kuriuo metu.

Vis dėlto vienam prabudimas gali būti ilgas, palaipsninis judėjimas sąmoningumo laiptelis, kitam – staigus pikinis potyris, kurio metu viskas pasimato kitoj šviestoj, tampa savotiškai aišku. Tokie greiti procesai kartais vyksta su fitochemikalų, arba taip vadinamų „spiritual herbals“ pagalba, tačiau greitis turi savo kainą – kažkiek rizikos, kažkiek nestabilumo. Dvasiniai mokytojai paprastai tokiems būdams neprieštarauja, bet jų ir nepropaguoja. Vis dėlto jei esi dešimtmečiais įstrigęs kažkokioj varginančioj problemoj, kurios nepadeda išspręsti jokie psichologai, rizika dažnai pasiteisina.

Prabudimas ir sąmonės vystymasis turi gana apčiuopiamus požymius, kuriuos patyrusieji atpažįsta.

Laiko kalėjimas

Raktas nuo prabudimo vartų yra „dabar“, t.y. laiko iliuzijos išsklaidymas. „Nėra didesnės kliūties, trukdančios pažinti Dievą, nekaip laikas“  – sakė filosojas Eckhartas von Hochheimas (Mokytojas Eckhartas).

„Kai esate laisvi nuo laiko, jūsų tapatumas nepriklauso nuo praeities, o pasitenkinimas – nuo ateities. Įvyksta nepaprasta, sunkiai įsivaizduojama sąmonės transformacija. (…) Paprastai taip atsitinka, kai stiprios kančios apimtas žmogus absoliučiai liaujasi kovojęs (…)nuo nevilties iki nušvitimo tik vienas žingsnis“, – rašo E.Tolle.

Thomas Merton savo knygoje „Naujosios kontempliacijos sėklos“  taip pat rašo: „Kai Dievas ima lieti savo pažinimo ir supratimo šviesą žmogaus dvasion įtraukdamas ją į kontempliaciją, tai dažnai būna veikiau ne pilnatvės, o pralaimėjimo patyrimas“.

Taigi grįžkime prie atsivertėlių: kas yra matęs reportažų su ilgai kalinčiaisiais ar kitaip su jais susidūręs turėjo pastebėti, kad tie žmonės turi ypatingą polinkį į dvasingumą. Ir tai neabejotinai padidina skepsį – plėšė, žudė, o dabar, štai, apsimeta dvasingu. Beje, ne tik doras katalikas žino, kad „Dievas labiausiai myli nusidėjėlius“. Kodėl? Todėl, kad jie turi galimybę savyje padaryti didžiausią pokytį ir tam jiems reikia kur kas daugiau pastangų nei statistiniam vidurkiui.

Todėl dažnai būtent tie žmonės išpildo pagrindines nušvitimo sąlygą – jie yra pakankamoje neviltyje ir turi pakankamai laiko, kurį žmonės anapus tvoros dažniausiai laiko gaišimu. Ir jums gali nepatikti nusidėjusių ir atsivertusių mąstymo būdas, jų verbalinė išraiška, tačiau kas bet kartą priartėjo prie tos būsenos, atpažįsta tuos patyrimus kaip universalius.

Trukdžiai

Ar tam, kad patirtum kažką tokio, reikia patekti į kalėjimą? Patekti į rimtą bėdą ir rimtai susirgti (V.Uspaskich pavyzdys)? Kodėl daugybė žmonių per tą nevilties, skausmo, kančios ribą taip ir nepersiverčia?

Kaip rašo E.Tolle, „didžiausia vyrų kliūtis dažniausiai yra mąstantis protas, o moterų – skausmo kūnas“, kuris taip pat nuo bendro energetinio lauko (vienio – mano past.) atskyla dėl tapatinimosi su „aš“, protu. Juk taip: vyrai taip dažnai klijuoja etiketę „nesąmonė“, nei pasigilinę nei pabandę, o moterys pernelyg dažnai užsibūna aukos pozicijoje, kuri ilgainiui tampa įprasta ir tam tikra prasme patogi.

„Savęs laikymas auka yra tikėjimas, kad praeitis yra galingesnė už dabartį, o tai iš esmės prieštarauja tiesai. Tai tikėjimas, kad kiti žmonės ir jų atlikti veiksmai yra atsakingi už tai, kuo dabar jūs tapote, už jūsų emocinį skausmą ir jūsų negalėjimą būti savimi“,- rašo E.Tolle. – „ Tačiau tikroji tiesa yra ta, kad vienintelė čia ir dabar esanti veiksminga jėga yra šios akimirkos jėga. Kai tai sužinosite, patirsite, kad šią akimirką jūs, ir niekas kitas, esate atsakingas už dabartinę savo vidinės erdvės tvarką, o praeitis neturi galios užgožti šią akimirką“.

Viršžodinis vienis

Kita vertus, viskas, ką žmogus gali verbalizuoti, yra tik pirmas laiptelis, kurį vadinti nušvitimu ir ties kuriuo sustoti būtų klaida. Tai tik slenksčio peržengimas, kurį E.Tolle vadina „vidinio kūno“, t.y. sąsajos tarp jūsų pavidalą turinčios tapatybės ir esminės tapatybės, pajautimu.

„Vidinis kūnas yra mūsų ryšys su Neišreikštumu, o pačia giliausia prasme tai ir yra Neišreikštumas: pats Šaltinis, iš kurio sklinda sąmonė, kaip iš saulės sklinda šviesa“ (…) Per vidinį kūną jūs esate neatsiejamai sujungti su neišreikštu Vieningu Gyvenimu – neatsirandančiu, neišnykstančiu, amžinu“. Beje, pasak jo, Amžinybė nėra begalinis laikas, o laiko nebuvimas.

Sąmonei, kuri veikia fizinių jutimų plotmėje, praktiškai sunku suvokti, kad ir subjektas (kūrėjas) ir objektas (žmogus) iš esmės galėtų būti vienas ir tas pats, tačiau būtent apie tai kalba dvasiniai raštai ir išminčiai, nepriklausomai nuo jų kilmės.

Taigi, eilinį kartą kilus norui šaipytis iš nušvitimų ir atsivertėlių, pamąstykite, kodėl šviesa vis dar aplenkia jus.

← Previous post

Next post →

16 Comments

  1. Nesakysiu

    Cia jau aukstas lygis. Kaip dziaugiuosi kad radau Jusu bloga. Kazkas nerealaus. Skaitau visus straipsnius is eiles :o

  2. Virgis

    Aciu uz nuostabius zodzius

  3. Valdas

    Dėkoju, puiki apžvalga :)

    • Strelka

      Ačiū, kad skaitote ir leidžiate pajusti grįžtąmąjį ryšį;)

  4. Leonas

    labai įdomus straipsnis. Ačiū:) O štai labai įdomi Narajano įžvalga: http://www.yogi.lt/straipsniai/nusvitimas-ar-depersonalizacija/

  5. Violeta

    Ačiū, kad rašote ir dalinatės. Labai įdomu ir prasminga.

  6. Elona

    “Kai sąmonė išsilaisvina iš tapatinimosi su fiziniais ir protiniais pavidalais, ji tampa, galima sakyti, grynąja, nušvitusia sąmone, arba buvimu čia ir dabar. Šią būseną yra pasiekę keli asmenys, tačiau greitai, atrodo, jų bus gerokai daugiau, nors visiškos garantijos, kad taip įvyks, nėra” E.Tolle

    Greitai jų BUS gerokai daugiau, neabejoju. Tyliai dėkoju Jums už parašymą.

    • Strelka

      Elona, ačiū už citatą. Iš kurios knygos?;) šią žinią iš tiesų skleidžia įvairūs šaltiniai – paieškas, su kuriomis natūraliai ateina ir atradimai, liudija žmonių susidomėjimas dvasiniais dalykais. Kai kas tame mato daug šarlatanizmo ir komercijos, tačiau kartu ir nesupranta, kad dvasinė alchemija ne 100% mūsų rankose, ypač jei matome save kaip atskirus.

      • Elona

        “Šios akimirkos jėga” / buvimas čia ir dabar:)

        Taip. Nūnai randasi šarlatanizmo, gausybė spekuliacijų dvasingumo keliuose, nušvitimuose, čiairdabar’suose…:)

        Bet, Strelka, tai kas tikra, kitaip šviečia. Čia kaip turguje atpažinti bobulytę, siūlančią savo daržiuky užaugintų krapų. Apeini perpardavinėtojų gausą/triukšmą ir grįžti pas suvytusių krapų ryšelį, apvyniotą drebančiom bobulytės rankom.

        Dėl dvasinės alchemijos procentų neįsikirtau, bet tiek to…,
        krapų pas Tave aš neabejotinai nusipirkčiau ir kitus atvesčiau, nes nematau tarp mūsų atskirumo.

        Tekstas puikus. Rašyk. Būk<3

        • Strelka

          Aš irgi manau, kad tikrą daiktą atpažįstame pojūčiais, kurie virš racionalaus mąstymo, bet visgi pasitaiko protingų, kurie, žinodami bobulyčių efektą, sėkmingai jas įdarbina;)
          Norėjau pasakyti, kad dvasingumo reikalai yra labiau alchemija, nei chemija, kur po empirinių tyrimų stadijos žinai tiksliai kokius elementus sudėjus, kokia reakcija gausis. Dvasingumo reikalai subtilūs – mes dedame pastangas, bet kada, kaip ir kas įvyks, ne ne visai (ar ne tik) nuo mūsų priklauso:) Ačiū, kad skaitote – kiekvienas toks žmogus labai brangus, nes “nuogos tiesos” tekstai tikrai ne kiekvienam suvirškinami ir, juolab, ne kiekvienam skanūs:)

          • Elona

            Aaaa, aišku:) Taip kaip gi gerai, kad tas subtilias nešimtaprocentines alchemijas patyrinėji, matyt, aiškiai žinodama, kad yra tokių, kurie savo formules atranda.

            Ačiū už elementus. Skanu. Daaar!:)

  7. Ačiū už straipsnį, eilinį kartą labai gerai susiskaitė:)

    Beje, galiu pasidžiaugti, kad man teko laimė lankytis pas tikintį psichoterapeutą, kuris daug metų buvo ir krikščioniškos bendruomenės dvasininkas. Patekau visai netyčia, bet ilgainiui supratau, kad pas ateistą psichoterapeutą lankytis negalėčiau.

    Taigi visokių tų psichoterapeutų yra:)

    • Strelka

      Ačiū, kad skaitote:) Aš nesakau, kad tokių nėra ir būti negali, bet dominuojanti tendencija yra tokia, kad daugumai jų svarbiausias atrodo jų vos 100 su kapeikom metų senumo mokslas, formalus profesionalumas ir kiti dalykai, kurie man iš patirties pasirodė visiškai nereikšmingi.

Leave a Reply