Pirtis ligoms ir priešams

Pirmiausia aš nesu iš tų, kurie galvojo, kad Viktoras Uspaskich blogas žmogus. Manau, kad politikoje jis elgėsi kaip ir visi kiti, tačiau buvo sutvarkytas, nes jam sekėsi geriau: tipiniams lietuviškiems kolūkių ir pan. organizacijų vadovams patraukti mases trukdė per „siaura siela“ – nenoras ir nemokėjimas kurti santykių su žmonėmis, o besijaučiantiems intelektualais – perdėta rizikos baimė. V.U. labiausiai kaltas, kad jis rusas, nors jis ne vienintelis inglorious bastard, sutvarkytas pagal poreikius lankstomus „demokratinius principus“ (nors Pakso pavyzdys gal kažkam atrodė išimtis iš taisyklės).

Antra, aš nesu iš tų, kurie sarkastiškai žiūri į taip vadinamus atsivertėlius. Viena vertus, ne vidutiniams normaliokams reikia įdėti didžiausias pastangas „patekti į dangų“, todėl „dievas“ pastarųjų atžvilgiu kur kas skeptiškesnis. Kita vertus, žmogus, kuris nuo pirmo įkvėpimo iki paskutinio atodūsio laikosi vienos linijos, yra tiesiog dogmatikas ir neturi patirties, kuri padėtų suvokti, kad į kelionės tikslą visada veda daugiau nei viena tiesė. Be to, žmonės nemėgsta kvestionuoti savo susiformavusių nuostatų – jiems paprasčiau galvoti, kad „žmonės nesikeičia“.

Taigi stereotipas, kad rusas turi „plačią sielą“ (широкая душа) nėra be pagrindo, ir Viktoro susidomėjimas dvasiniais dalykais nėra toks netikėtas, kaip būtų kokio proamerikietiško technokrato, sėdusio ant neoliberalizmo dopingo. Juolab, kad didelė įtampa, dažniausiai kertanti per sveikatą, yra viena dažniausių sąlygų dvasiniam prabudimui.

Dvasingumo reikalai man nėra naujiena, taigi kažkokių ypatingų žinių pasisemti V.Uspaskich knygoje Mano ligos ir priešai – mano geriausi mokytojai“ nesitikėjau – skaičiau vedama labiau sportinio intereso sužinoti, kokie akcentai susidėjo autoriaus galvoje. Nuo pat pradžių pajutau vedų požiūrio įtaką, nors šiaip tai yra klasikinis new age, kai iš skirtingų religijų ir dvasinių praktikų surenkami labiausiai imponuojantys elementai. Ir tai savaime nėra blogai, nes, mano galva, bet koks judėjimas link dvasingumo geriau nei įstrigimas materialistinėje pelkėje, dėl kurio užanka ir akys, ir ausys, nekalbant apie subtilesnius pojūčių organus.

Beje, reikia pastebėti, kad pirma žinutė, kurią knyga siunčia, kad tai nėra profesionalus produktas. Inertiškai mąstančiam – tai esminis trūkumas, o man „žali“ dalykai, kurių išdirbimui nebuvo skirta perdėm profesionalių pastangų, atrodo laisvesni nuo manipuliacijų.

Taigi ir tekstas skamba labai autentiškai, kaip šnekamoji kalba – atrodo, kad būtų iššifruotas seminaro garsinis įrašas, tačiau prie buitinio rašytinio stiliaus grąžina krūvos šypsenėlių ir, kiek įmanoma šiai formai, tiesioginis kreipimasis į skaitytoją, raginant jį daryti užduotis ir negudrauti.

Viktoras nebūtų Viktoras, jei nepadarytų knygos tokios, kaip jam atrodo. Ir tame neprofesionaliame autentiškume yra savotiško žavesnio –100% kokybiškas nugludinimas Viktoro atveju atrodytų falšyva moneta – juk daugumai pažįstamas jo kalbėjimo stilius.

Profesionalus redaktorius tikrai nebūtų palikęs tokių perteklinių, tik pačiam autoriui reikšmingų detalių bei pasikartojimų, kurie ne tiek iliustruoja teoriją praktiniais pavyzdžiais, kiek atitraukia dėmesį nuo temos.

Nors kai kurie ekskursai į realius įvykius ir autoriaus santykį su jais yra įdomūs biografiškai, tačiau pasikartojantis „negerų/nedvasingų/nesąmoningų“ tų įvykių veikėjų vardų ir pavardžių minėjimas, bylų detalių pasakojimas varo nuobodį, kuris knygos viduryje jau ima gerokai varginti – manau, kad nei vienas mano pažįstamas, net jei būtų atidėjęs į šalį išankstines nuostatas ir pradėjęs knygą, nebūtų jos ištvėręs iki galo.

Ką autorius besakytų apie tai, kad jis priėmė/atleido/paleido savo nuoskaudas, bet, jei vis dar norisi tokiu būdu suvedinėti sąskaitas, jos vis dar galioja. Ir tas noras dar ir dar kartą viešai įgelti buvusiems priešininkams, dabar pervadintiems mokytojais, iš esmės prieštarauja deklaruojamoms tiesoms ir tampa pagrindu potencialiai kritikai.

Ir šiaip sąmoningi žmonės vengia viešai įvardyti asmeninį sąmoningumo lygį/pasiekimus ir laikosi gerokai kuklesnės pozicijos. Aktyvus noras (kartais net per prievartą, įstatymais) kitiems diegti savo įsitikinimus, irgi yra ženklas, kad tų deklaruojamų dėsnių nėra iki galo paisoma.

Tačiau turiu nuvilti autopilotu važiuojančius kritikus – jokių neteisingų ar pavojingų idėjų knygoje neužtikau: gyventi švariai, nustoti makabriškai eksploatuoti gyvūnus, nes jokios naudos sveikatai iš tokios pramonės būti negali, suvokti, kad savijautai daugiau įtakos turi ne genai, o gyvenimo būdas, taip pat ir psichinis jo planas, neignoruoti lyčių skirtumų, būti arčiau gamtos, nebėgti paskui pinigus, o klausyti pašaukimo, neprisirišti prie materijos, vystyti dvasingumą, suvokti blogio sąlygiškumą, žmonių tarpusavio priklausomybę ir priežasties-pasekmės dėsnius, atleisti ir linkėti visiems laimės, rūpintis ne tik savim, bet ir kitais, sąmoningai veikti kūrėjo garbei ir pan. – yra absoliučiai klasikinės pagrindinių religijų ir dvasinių praktikų tiesos. Ir galbūt kažkam ši knyga bus pirmas impulsas ir šaltinis jų gilesniam pažinimui.

Tačiau knygą greičiausiai atmes išankstinių nuostatų dėl autoriaus turintys, nuolatinių estetinių ir intelektualinių pretenzijų kamuojami snobai, ateistiškai-materialistiškai, neoliberaliai uniseksiškai ar tradiciškai mėsėdiškai auklėti skaitytojai, kurių dar gyvenimas neprispaudė prie sienos.

Vis dėlto neabejoju, kad knyga savo skaitytoją turi, nes šio politiko elektoratas tikrai nebuvo menkas, tačiau klausimas, kiek jie sugebės pritaikyti šias žinias. Nesvarbu, kad knyga pilna pavyzdžių iš V.U. asmeninės patirties, nevengiant pripažinti klaidas – jei žmonių patirtis jų prie panašių įžvalgų neatvedė, visos žinios nutekės kaip nuo žąsies vanduo. Juolab, kad visomis prasmėmis specifiškai 500 psl. knygai reikia ne tik laiko, bet ir ilgos kantrybės. Nekalbant apie pastangas tuos patarimus įdiegti į kasdieninę praktiką.

Aš asmeniškai nesijaučiu labai nusivylus. Nors dėl daugumos dalykų manęs seniai nebereikia įtikinėti, esu nusiteikusi išbandyti patarimą, kaip per savaitgalį susigeneruoti energijos: gultis 22 val., keltis tarp 4 val. ir 6 val., ryto valandas skirti ugdančios literatūros skaitymui ir pasivaikščiojimams, pamedituoti ir padaryti jogos pratimų, pasimaitinti žaliavalgišku maistu ir pasipirtinti. Pirtis iš tiesų yra stipriai sveikatinantis ritualas, po kurio net eketė nebaisi, bet grynakraujei miestietei tai neregėta prabanga…

Viktoras savo knygoje rašo, kad turi geriausią pasaulyje pirtelę „Kas neturite tokios galimybės, galite atvažiuoti pas mane arba galite pagulėti karštoje vonioje, o jei neturite vonios – išsimaudyti po karštu dušu“. Bet čia būtinai reikia pacituoti V.U. įkurtos partijos švietimo ministrę: „baikit, nemanau…“, kad vonia ar dušas gali pirtį atstoti. Tai, Viktorai, ar galiu pas Jus pasipirtint?:)

← Previous post

Next post →

4 Comments

  1. …Žinot, Strelka, perversiu šią knygą dar kartą, kai tik į rankas pateks. Ir pabandysiu visgi perskaityti! :O

    • Strelka

      Na, sėkmės, šita knyga geras testas, kiek žmogus pasiruošęs toleruoti kitoniškumą:)

  2. Labai smalsiai ir su malonumu susiskaitė šis įrašas. To paties smalsumo vedama prieš kurį laiką nuėjau pasiklausyti Viktoro paskaitos per Vedų dienas – įspūdis geresnis negu buvo galima tikėtis (turėjau daug išankstinio nusistatymo prieš). Pasirodė labai gražus jo didelis noras dalintis turimomis žiniomis, net jei daugelis tų tiesų yra labai basic lygmens ir jau seniai girdėtos ir nuolat kartojamos daugelio dvasingų knygų/autorių. Pavadinčiau net naiviai drąsiu tokį autoriaus norą, tik gerąją prasme.

    P. S. Apie atsigulimą iki 22 val. ir kėlimąsi iki 6 val. būtų smagu iš Jūsų išgirsti raštu. Pati praktikuoju ir atsiliepimai tik patys geriausi – tokie rytai prasideda maksimaliai energingai ir entuziastingai, o diena būna efektyviai nugyventa. Apie dienos režimą populiariai yra rašęs Olegas Torsunovas savo “Laimingo guvenimo dėsniuose”. Knyga yra pdf formatu nemokamai ir lietuvių k. prieinama internetu, jei norėtumėte panagrinėti plačiau (kodėl būtent tokiomis valandomis verta gultis ir keltis ir kas būna, jei tai darome kitu laiku).

    • Strelka

      Ačiū už nuomonę ir pasidalinimą info:) Dėl dienos režimo – tikiu, kad turėtų veikti, nes atsibudus link 9 val. visada suvokiu, kad diena jau nuėjo šuniui ant uodegos. tik pastarosios lietingos dienos ne itin palankios ankstyvam kėlimuisi, nes slėgis link pagalvės lenkia:)

Leave a Reply