Apie likimo numerologiją ir neįrodomą rezonansą

Numerologija ar taro kortos niekad nebuvo mano akiratyje, nebent kaip žaidimas. Tačiau šįkart gavosi taip, kad beieškodama egzotikos, o konkrečiai regresijų terapijos specialistų, užtaikiau ant platesnio reikalo – konsultacijos, kuri vadinasi „visuminis likimo žemėlapis“.

Tiksliau, mane užkabino konkretaus žmogaus cv, nors kartu žinių platumas kėlė tam tikrų abejonių, o svetainė, kaip mano skoniui, atrodė pernelyg popsiškai. Tačiau šįkart mano critical thinking išsijungė, ir, tiesą sakant, negaliu atsakyti, kas nulėmė mano sprendimą šią konsultaciją išbandyti.

Galbūt suveikė faktorius, kad turėjau labai konkrečius klausimus, o tiksliau – abejones, dėl savirealizacijos krypties. Kartu buvo jausmas, kad taktiniam lygmeny viską darau teisingai – lyg ir sekasi, bet strateginiam lygmeny reikalai vis tiek įstrigę.

Prieš konsultaciją daviau savo vardą, pavardę ir gimimo metus, o į susitikimą ėjau be lūkesčių. Atėjusi iš karto gavau lapus su dvimate kuboktaedro schema (och ta sakralinė geometrija), užpildytą skaičiais (beje, dažnai atsikartojančiais) ir jų paaiškinimais.

Ir nuo pat pirmo gavau smūgį kakton – tai ženklas apie šeimos, ryšio su gimine, aiškiažinystės, Viešpaties apreiškimo energiją. Skaitydama išsigąstu, kad kartų eilėje esu „kraštinė“ – žmogus, kuriam skirta ne tik išvalyti savo karmą, bet ir iš esmės atpirkti visų 7 kartų nuodėmes.

Abejonių, kad per abi giminės linijas yra stipriai privirinta, neturiu, bet iš karto šoktelėjo mintis – už ką tai man – aš pati noriu būti laiminga. Kita vertus, tai patvirtinimas mano įtarimams, kad įprotis neigti kraujo ryšius, jų sąmoningas kapojimas, iliuzinė nepriklausomybė ir savarankiškumas tik atrodo, kad padeda, o  iš tiesų trukdo. Apie tai, kad mes neįvertiname kiek mums svarbus protėvių palaikymas jau girdėjau iš žmonių, turinčių šamaninės praktikos. O froidistinis tėvų kaltinimas dėl visų savo problemų yra pagrįstas ir logiškas, tačiau, deja, niekur nevedantis.

Iš tiesų pastaraisiais metais daug mąsčiau ir kalbėjausi ta tema. Taigi ši problema ir jos sprendimo būdai (iš esmės atsimelsti už kiekvieną asmeniškai) man nebuvo siurprizas. Ta proga susiradau ir atidžiau panagrinėjau senas nuotraukas. Kažkada man buvo kilęs noras susidaryti genealoginį medį, tačiau įprastu tikslu – beieškant bajoriškos kilmės, juolab, kad Vilniuje yra du architektūriniai objektai, susiję su nešiojama pavarde.

Dabar į visą reikalą pažiūrėjau visai kitaip: pasigailėjau, kad pro ausis leisdavau informaciją apie tai, kaip gyveno mano proseneliai, nekalbant apie per daugybę kraustynių prarastus kelis jų daiktus – buvo laikai, kai viskas, kas sena ir, atseit, nevertinga, keliaudavo į šiukšlyną – medžiaginis skėtis, kukli prosenelės suknelė. Beje, sakoma, kad proseneliai mums yra ypatingai svarbūs!

Kai paėmiau nuotrauką ir pamačiau, kad joje tėvo močiutė apsirengus būtent ta suknele, kurią turėjau ir netgi kelis kartus dėvėjau, ištiko toks ilgesys, kad galvojau, jog apsiverksiu – juk aš pati jos nevertinau ir leidau pražūti.

Viskas taip apsivertė, kad suvokiau, jog tų, kurių nemylėjau, to buvo net labiau verti, nei tie, kuriuos mylėjau aklai. Kad mano nenoras nieko žinoti apie tuos blogus žmones, kurių vaikai tokie netikę, buvo klaida. Klaida, privertusi nepasitikėti ir remtis niekuo, iš esmės tik savim.

Nieko keisto, kad per visą gyvenimą man krito išminčiaus, atsiskyrėlio korta. Klaidinga jos strategija – noras izoliuotis, „užtrumpinti“ giminę; teisinga – pusiausvyros atstatymo energija, kuri reiškia glaudų ryšį su dievu ir dalijimąsi žiniomis. Ir šitas mano asmeninis ir dvasinis pašaukimas – man vėlgi nėra naujiena. Paradoksalu, bet šita korta ir liudija, kad aš pati viską žinau, iš išorės gaunu tik patvirtinimus. Taigi dabar atrodo logiška, kad imdamasi naujos veiklos visad juokaudavau, jog viską moku, man tik atsiminti reikia. Beje, daugumą užduočių, kurios buvo nurodytos lapuose, jau senokai buvau pradėjusi spręsti ir, man rodos, jau turiu pakankamą įdirbį.

Šiam gyvenimo periode dargi išryškėja ir mėnulio bei paslapties, įsigilinimo į save, magijos energija – tai reiškia išvystytą vaizdinį mąstymą ir gebėjimą materializuoti mintis. Taigi man absoliučiai tinka profesijos, susijusios su žmonių transformacija, dvasinė lyderystė. Keista, bet pastaraisiais metais būtent ta kryptim ir judėjau, tačiau trukdė abejonės, o gal greičiau  – baimės, kad tam, jog tai daryčiau, man vis dar kažko trūksta. Tačiau turbūt ne žinių, o labiausiai – leidimo ar kvietimo, t.y. išreikšto žmonių poreikio, užklausos.

Niekad nenorėjau savęs primesti, bet per pastaruosius metus dauguma pokalbių sukosi apie santykius su savim, kitais ir pasauliu, šio blogo rašymas irgi yra apie tai. Tiesa, skaičiai rodo, kad neturėsiu reikalų su masine auditorija, tačiau man visad pakako žinojimo, kad jei nors vienam žmogui tai, ką rašau/sakau, rezonuoja ir kažkiek padeda, to ir pakanka.

Keista, kad prieš porą mėnesių, užvedusi „bullet journal“ tipo savadarbę planuotę, pardėjau sekti mėnulio kalendorių, kaip jis įtakoja mano energiją ir įkvėpimą, o šioje konsultacijoje sužinojau, kad mėnuliui esu jautri ir man būtų sveika gyventi pagal jį.

Buvo ir kitų, skaičių rekomendacijų dėl veiklos, pinigų, santykių partnerio ir pan. – jų nedetalizuosiu, bet viskas absoliučiai rezonavo.

Praėjusią savaitę diskutavome su vienu fiziku apie teiginius, kurių nėra galimybės moksliškai patikrinti. Aš sakiau, kad tikrais laikau tuos dalykus,  kurie sukelia jutiminį rezonansą, – ir jis buvo linkęs sutikti.

Svarstau, ar labai jau pagrįstai okultizmas, ezoterika turi neigiamą įvaizdį – juk tie pavadinimai viso labo reiškia slaptas žinias. Ne visas žinias, taip pat ir fizikos, šiandien galima pagrįsti įrodymais. O kaip yra sakęs šv. Augustinas, „negalima sakyti, kad stebuklai paneigia gamtos dėsnius. Stebuklai paneigia mūsų žinias apie gamtos dėsnius“.