Pirmą kartą šiame restorane lankėmės vakare – neoninė iškaba ir rožinis apšvietimas atrodė neįprastai ir maistui, nors jis buvo skanus, apetitiškumo nepridėjo. Bet „Rosehip“ (liet. Erškėtuogė) pavadinimas lyg ir įpareigoja.

Dienos pietų apsilankiau viena, jau po pietinio srauto, t.y. prieš 14 h. Viduje buvo pakankamai šviesu ir ta rožinė spalva niekaip specifiškai neveikė. Tik muzikinis fonas man kartais rodėsi perdėm klubinis – net jei jis atitinka kažkieno skonį, abejoju ar pozityviai veikia subtiliame lygmenyje.

Prie vieno iš stalų užtikau du amžinai jaunus generation G atstovus – tokius, kurie net patalpoj kepurių nenusiima. Kažkodėl nemaniau, kad tokie lankosi tokiose maisto įstaigose, taigi nurašiau juos kaip kažkaip su šia vieta susijusius – aišku, nesu tikra.. Jiems išėjus atėjo dar dvi merginos – ne kavos, o pavalgyt, vėliau dar trys – panašu, kad paminėti vienos gimtadienį. Žodžiu, tuščia nebuvo. Kaip juokavom, netoliese yra VDA, taigi jaunų veganų turėtų netrūkti – aišku, klausimas, kiek jie mokūs.

Dienos pietums buvo trinta burokų sriuba ir salotos su kinva (bolivine balanda). Sriuba „atėjo“ gerokai per karšta – realiai tokia, kur nusiplikytum. Kai esi išbadėjus, menkas džiaugsmas vėsinti tą sriubą – na, bet matyt iki niunasų sureguliavimo dar yra ką veikt.

Skonis labai natūralus, jokių aktyvių prieskonių, tik sezamo sėklos. Kažkam skonio prasme pasirodytų per paprasta, bet lygiai tokio paties skonio sriubą valgiau „3 pavarų“ restorane Rygoj, kurio šefai maždaug tokie pat garsūs, kaip Lietuvoj – D. Praspaliauskas.

Taigi su sriuba užtrukau. Salotų dydis nustebino teigiamai, išdėliotos estetiškai, nepermaišytos. Be romaninių salotų, kompanijoje su keliom sultenėms ir garžgarstėm, buvo plonai skustų ir susuktų cukinijų, raudonųjų putelių, vynuoginių pomidoriukų. Kas šiame patiekale buvo puiku – tai šilta kinva ir gausus, prieskoningas padažas. Gaila tik, kad padavėja, paklausta apie jo sudėtį, nežinojo. Pasiteiravusi virtuvėje pranešė, kad pesto  – nu kur, jau jis rausvas, o ne žalias. Trečias kartas nemelavo – anakardžių. Panašiu buvo pagardinta lazanija „Casa la Familia“.

Ir turiu pasakyti, kad suvalgiusi po dubenį sriubos ir salotų,  ir skonio receptoriai, ir alkio jausmas buvo tiek patenkintas kad nesinorėjo jokio desertinio papildinio. Iš tiesų seniai buvo toks geras jausmas pavalgius – kai skrandis pilnas, net dirbti jam lengva. Pastaruoju metu pradėjau gerokai atidžiau klausyti, ką jis man sako ir kartais net nuo įprastų produktų – pvz. kukurūzų trapučių, kapučino su karvės pienu jis gurguliuoja nepatenkintas.

Veganiškus pietus baigiau 14 h ir su tuo ramiai atsilaikiau iki 19 h.  Beje, pietūs atsiėjo jau įprastus 6,5 EUR. Jeigu nepages ir nepabrangs, tai tikrai bus ta vieta, kur užbėgčiau pavalgyti, kai nėra galimybės pavalgyti namie.