Apie sakralinę sodų geometriją ir raganystę

Aš nežinau, kada ir kur kilo trauka sodams. Bet mano galvoj jau seniai yra kambarys, per kurio stoglangius krenta vakarinės šviesos pluoštai – tokie, kur matyti šokančios dulkės – o virš ovalaus medinio stalo negirdimai sukasi sodas.

Nieko specialiai neieškojau, bet man (su Belkos iniciatyva) pradėjo patekti informacija apie renginius, susijusius su sodų rišimu.

Pirmųjų mėgėjiškų dirbtuvių metu mergina tiesiog parodė, kaip surišti kelių segmentų sodelį iš plastikinių šiaudelių. Tuomet mano žinios apie sodus buvo nulinės, bet patiko pats procesas. Vėliau buvau kažkokiam renginy V.Mykolaičio-Putino namuose, kur gyvai pamačiau rimtų rišėjų kūrinius – kiek jie gali būti skirtingi ir įdomūs.

Ėmiausi bandyti ir aš. Turėjau didelį maišą gėrimams skirtų storų juodų šiaudelių ir ėmiau praktikuotis su jais. Tuo metu klausiausi M.P.Estes audioknygos „Bėgančios su vilkais“, taigi procesas buvo malonus ir įtraukiantis. Vėliau tą sintetinį daiktą išmečiau – jo nenatūralumas pernelyg badė akis.

Gal po kokių metų sudalyvavau dirbtuvėse Vilniaus etninės kultūros centre – ten jau susidūriau su tikra žaliava – sodų rišėja Marija Liugienė mokė nuvalyti ir paruošti šiaudus, kaip surišti nesudėtingą kelių lygių piramidę (reketuką) ir sutvirtinti, kad kraštinės nesiklaipytų. Jau tada sužinojau, kad su žaliava bus reikalų, nes šiuolaikiniai javai yra gerokai per minkšti.

Prieš šių metų Velykas pasitaikė proga sudalyvauti dirbtuvėse pas Romą Gudaitienę: ten mokėmės rišti sodus pagyvinančius paukščiukus ir saulutes. Išmokau nesunkiai ir net su pagyrimu – gavau porą ryšelių šiaudelių.

O praėjusią savaitę turėjau galimybę apsilankyti to paties Vilniaus etninės kultūros centro organizuojamoje tarptautinėje stovykloje – „Sodo rėda“. Buvau nustebusi, kad susirinko moterys ne tik iš gretimų šalių – Latvijos, Ukrainos, Vokietijos, bet ir Paryžiuje gyvenanti suomė bei ponios iš JAV – čia tiek, kiek spėjau susipažinti.

Buvo galima ne tik praktikuotis ir konsultuotis dėl konkrečių klausimų, bet ir klausytis paskaitų bei dalyvauti ekskursijose bei renginiuose. Tiesa, buvau tik vieną dieną ir nieko nerišau, bet net būnant toje erdvėje, kur kaba ir yra rišami sodai, apima ypatingos ramybės ir subtilumo pojūtis. Paprastai aš linkusi griebtis veiksmų, bandyti, netgi paskubom, kad greičiau pamatyčiau rezultatą, o šįkart nesinorėjo niekur varyti arklių.

Neseniai mačiau dokumentinį filmą „Thrive“, kur kalbama apie tobulai subalansuotą energijos apykaitos modelį – pasirodo, jį ir atspindi sakralioji geometrija, kurios pavyzdžių galima rasti visose senosiose kultūrose.

Tas tobulai subalansuoto jėgų lauko modelis atrodo kaip spurgos formos srautas ir vadinamas torus. Jo vektorinė projekcija yra vector equilibrium, o trimatė geometrinė forma – kubokaedras. Jo erdvinę struktūrą gan sunku suvokti, bet pradėjus rišti iš šiaudų, iš karto įsijungė erdvinis mąstymas ir stipriai sukti galvos nebereikėjo. Dvimatė šio reikalo struktūra – Metatrono kubas bei simbolinė „gyvenimo gėlė“. Jos fragmentas vadinamas gyvenimo sėkla ir jos atvaizdų galima rasti Ozirio šventykloje Abydos (Egipte),  uždraustajame mieste Pekine (Kinijoje), Sikhų auksinėje šventykloje Amristare (Indijoje) bei kitur, tame tarpe ir ant senoviškų lietuviškų verpsčių. Šios struktūros yra ir žydų merkabos (trimatė Dovydo žvaigždė), ir OM bangas vizualizuojančios „šri“ jantros pagrindas. Ir tada man dašilo, kad visa tai yra ir klasikinės formos soduose.

Ir čia ne man vienai taip atrodo – su dideliu apetitu pradėjau ryti knygą „Sodo rėda“, taip pat minimi sakralios geometrijos simboliai, peržengiantys kultūrų ribas. Taigi, jei pradžioje svarsčiau, kaip čia sugalvoti kažką netradiciško, dabar tokios mintys išdulkėjo – sodas namams turi būti struktūriškai harmoningas (oktaedras) – būtent tai duoda stipriausią energetinį poveikį. Nors ir kaip man gražu po „dangaus“ piramide pakibęs būrys paukščiukų, bet tai – meniška, nepilna sistema. Kad ji energija cirkuliuotų būti ir apversta piramidė – „žemė“. Tie, kas dirba virgulėmis, sako, kad nuo besisukančio sodo kampų liejasi energijos srautai (spėju, kad kažkas panašaus į svastiką). Kuo didesnis sodas, tuo platesnis jo laukas.

Be to, kažkaip nuo pat pirmųjų dirbtuvių neapleidžia mintis, kad jei bus sodas, bus ir šeima. Sodui reikia kantrybės – daug laiko užtrunka žaliavos paruošimas, o rišimas – tai jau mėgavimasis procesu. Beje, sakoma, kad sodas auginamas.

Kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad nieko gero iš tų stogą plėšiančių meilių, ekspromtinių šmutkių sumetimų. Šeimai reikia subręsti, pašalinti tai, kas nereikalinga, išsigryninti, suvokti, kokios struktūros yra gyvybingos, o kokios ne, atrasti harmoniją tarp vyriškos ir moteriškos dalies. O tada atidžiai, neskubant auginti, mėgaujantis žemėj besikuriančia dangaus karalyste.

Turbūt nemažai kas nustebtų, kodėl man miela vien moterų, be to, vyresnių (jų dauguma, nors buvo ir merginų) draugija. Tiesiog ilgainiui atėjo supratimas, kad vyras negali būti podružkė, o tarp moterų vietoj konkurencijos gali tarpti seserystė arba ryšys tarp kartų – ne kartą įsivaizdavau moterišką kompaniją su rankdarbiais prie židinio vėlyvo rudens vakarą.

Sakoma, kad sodų rišėjos kažkuo ypatingos – visgi tam tikros raganystės, kuriant tokius energetiškai paveikius dalykus, yra. Šiais laikais madinga kalbėti apie flow būseną ir minčių galią – net neabejoju, kad auginant sodą, šie dalykai įgauna maksimalią koncentraciją. Todėl pačios rištas sodas visada savo funkcijas atliks geriau nei pirktinis.