Su amžium man vis svarbesnės ir patrauklesnės tampa Kūčios ir Velykos. Tačiau nesu iš tų, kurie šventai seka tradicijomis – net griežto formato Kūčios kasmet gaunasi vis kitokios. Vis dėl to interptretuojant ir eksperimentuojant su forma, svarbu išsaugoti turinį, nepamesti esmės. Dėl to kilo noras pasikalbėti su daug kam nepažįstamos dizaino krypties atstovėmis –  maisto dizaino studija „Less table“, kuriančia maisto potyrius ir unikalias valgymo patirtis.  „Less table“ komandą jungia susidomėjimas maistu ir dizaino specialybė. Jų koncepcijas jau pažįsta ne tik įvairių uždarų vakarėlių dalyviai, bet ir miestiečiai – vienas garsiausių jų projektų „Vilniaus dovana Kaunui“.

Kas paskatino domėtis maistu iš dizaino pusės?

Sudėtinga įvardinti vieną priežastį. Visi domisi maistu kaip tik išmano ar išgali, ar netgi privalo – juk tai unikaliausias ir kartu universaliausias reiškinys visų mūsų būtyje, teikiantis gyvybę ir ne tik. Kadangi visos turime dizaino specialybės išsilavinimą, galvojame apie žmonių gerovę – o kas gali būti geriau už valgymą, maistą, kuris teikia sveikatą, džiaugsmą, galimybę susiburti su artimais ar naujais žmonėmis ir t.t. Supratome, kad tai projektuoti mums yra įdomiausia, džiugiausia. Savo išsilavinimą, gebėjimą dėsningai mąstyti pritaikėme gyvoje kūryboje, kurioje gilios vertybės svarbesnės už trumpalaikes madas. Galima sakyti, atsitiktinėmis aplinkybėmis, kasdieninėje praktikoje susijungė dizaino amatas, profesionalumas, tikslumas, žinios su poreikiais, jautrumu, buitimi ir pomėgiais.

Kokios renginių koncepcijos jums pačioms buvo didžiausias atradimas ar labiausiai pasiteisino?

Kiekviena užduotis – mums naujas iššūkis, postūmis peržengti ribas, eksperimentuoti ir net rizikuoti, nes norime tobulėti ir įkvėpti kitus paprastumui, atvirumui, džiaugsmui. Pradžioje niekad nežinome, kaip galiausiai nustebsime, ką sužinosime, išmoksime. Labai maloniai ir dažnai prisimename “Book Smuglers’ Break” projektą: Lietuvos kultūros institutas mus pakvietė sukurti vaišių idėją lietuvių stendui Londono knygų mugėje. Nuspendėme pagerbti knygnešių atminimą, pasidalinti jų istorija, todėl susitapatinome su jais. Iš Lietuvos gabenomės visus lietuviškus maisto produktus. Turėjome tikslą – kiekvieną svečią pavaišinti tikru lietuvišku sumuštiniu, kurį neva knygų gelbėtojui prieš kelionę įdėjo mylimoji ar mama, ir atgaivinti senosios rūšies obuoliu, tarsi nuraškytu pakeliui kaimo sodžiuje. Autentiški skoniai buvo skirti lengviau patirti Lietuvą, pažinti jos istorijos dalelę, galiausiai įkvėpti pokalbiui apie gražius skirtumus ir panašumus, praeitį bei dabartį. Stengiamės, kad mūsų renginiai, maisto instaliacijos ar valgomos dovanos būtų atradimas, potyris ir mums pačioms, ir kitiems. Visada paliekame, dovanojame žmonėms laisvę pasirinkti, įsijausti ar kurti patiems, nes kiek mes įkvepiame kitus, tiek kiti įkvepia mus.

Į kokią šventę  – Kūčias, Kalėdas ar Naujametį – labiausiai krypsta jūsų įkvėpimas? Kodėl?

Kūčios – šeimos, artumo šventė. Tai didžiausio susikaupimo, paprastumo, ramybės metas ir simboliškai, ir praktiškai. Paskutinė ilgiausia naktis, po kurios ilgėja dienos, daugėja saulės – tai gamtos reiškinys, virtęs tradicijomis, tikėjimu. Kūčių naktis atitinkamai įkūnija pusiausvyrą, darną tarp darbo ir poilsio, ramybės ir džiaugsmo, susikaupimo ir svajonės, vienatvės ir bendrystės ir t.t. Sakykime, kad tai ir „Less Table“ vertybių atspindys. Be to, šventėje ypač įdomiai jungiasi reikšmės: 12 patiekalų, jokio gyvūninės kilmės maisto, šienas ant stalo, valgymas patekėjus žvaigždei, gero linkėjimai artimiesiems ir daugybė kitų… Tai primena mūsų veiklą, kai idėjos tampa apčiuopiamos dėl atitinkamų priežasčių, pastebėjimų, prisiminimų. Senovės, ritualų, tradicijų, įpročių suvokimas, gerbimas labai praverčia kuriant naujus potyrius bei istorijas šiandien arba rytoj.

Kaip tą šventę įsivaizduojate?

Įsivaizduojame bendrą šeimos kūrybą, visų mintis ir pastangas ruošiant Kūčių stalą. Gera galvoti, kaip artimųjų ratas saikingai dalinasi maistu, pasidalina savo nerimais ir svajonėmis. Laiką įprasmina ne tik žmonių, bet ir namų šiluma, natūralumas: medis, keramika, linas, bičių vaškas, žvakių šviesa, šieno kvapas, maistas iš nuoširdžių žmonių rankų, skonis iš sodų, laukų. Laikas kartu ir supančios detalės suvienija visus tyliai džiaugtis paprastumu.

Kiek jūsų koncepcijoms svarbūs simboliai, tradicijos?

Simboliai ir tradicijos yra būtinybė mūsų kūryboje. Net jei tai mažai tiesiogiai juntama galutinėje išraiškoje, daug šnekamės, analizuojame ir apie tai galvojame. Kartais sunku atpažinti senas tradicijas, simbolius, nes interpretuojame, siūlome naujus.

Gal svarbūs ir kiti dalykai, apie kuriuos nenumanome?

Jokia paslaptis, kad kiekvieno žmogaus gražiausia atsakomybė, pareiga – tikėti tuo ką darai, būti sąžiningu, mokėti dalintis. Tai padaryti įmanoma tik su kitų žmonių pagalba arba esant tarp jų. Empatija labai padeda užmegzti draugystę, ir suprasti kito žmogaus poreikius, svajones. Kuo labiau įsiklausome, tiksliau – galime klausti, domėtis, o po to ir papasakoti. Nuoširdus, atviras bendravimas – tai tobula visavertiškos, emocinės ir apčiuopiamos kokybės sąlyga.

Kokia filosofija vadovaujatės ruošdamos dovanas savo artimiems žmonėms?

Mintyse įsišakniję svarbiausi dalykai: natūralumas ir istorija (kaip žinutė ar potyris) apie tikrąsias vertybes. Tai gali būti visai niekutis, kuris ilgai neužsiliks nei rankose, nei namuose, gal bus suvalgytas. Nors ir mažmožis ar praktiškas dalykas, vis tik padiktuotas širdies ar nuojautos. Dovanos net gali būti pati mūsų mėgiamiausia filosofija – laikas ir veikla drauge yra pati švenčiausia ir bendriausia dovana visiems.

Dėkoju už pokalbį, jaukių jums švenčių ir turiningų ateinančių metų:)