Nedirbu, vadinasi, gyvenu?

Daug kas pasakytų, kad esu palaimintoje padėtyje. Ne, ne nėščia! Tai padėtis, apie kurią garsiai ar paslapčia pasvajoja kiekvienas. Ypač kai esi viduriniame amžiuje ir jautiesi sėdįs ne savo rogėse. Kai jau labai norisi sustoti, išlipti ir persėsti į kitas – gražesnes, patogesnes ar tiesiog žalesnes, kaip už kaimyninės tvoros.

Tiesiai šviesiai – kai manęs paklausia ką veikiu, atsakau, kad pradėjau vasarot ir dar nepabaigiau. Taigi parašysiu jums apie tai, koks jausmas, kai nedirbi, kad gyventum.

Prieš tai noriu atkreipti dėmesį, kad tai nėra baigtinė būsena, t.y. kad nebedirbsiu ar kad apskritai nenoriu. Tai pauzė, kuri leidžia man nedirbti šiandien ir stipriai nekvaršinti sau galvos apie rytojų. Kam man to reikėjo/ia? Kaip ir daugumai jūsų – daug metų nepaisydama nei išorinio streso, nei vidinės įtampos, sužinojau ką galiu, bet nežinau ko noriu.

Pradinės prielaidos ir kaip tai nutiko

Piniginėj kaupėsi pliusas, savijauta linko vis prie didesnio minuso, o pasitenkinimas darbu svyravo apie nulį, tai reiškia – buvo stabilioj pusiausvyroj. Taigi tai nebuvo diena, kai aš atsibudau ir nusprendžiau nukirsti šaką, ant kurios sėdžiu. Man, lyg varlei puode, vanduo kaito palaipsniui – ėmiausi vis mažiau darbų, nustojau skubėti. Ir, oh well, i‘m done. Kai nebeleidi kitiems diktuoti tavo gyvenimo tempo ir turinio, laikas, kai viskas sustoja, ateina savaime.

I fazė: hedonistinis blaškymasis

Hedonizmas man reiškia ne pilvo prikimšimą skaniu maistu, ne pasisotinimą seksu visais įmanomais būdais ar receptorių dirginimą ekstremaliais užsiėmimais. Hedonizmas man yra apie laiką, kurį gali leisti nieko ypatingo neveikdamas, kai visi aplinkui įnirtingai šuršalina. Pvz. kai darbo dienos metu tris valandas sėdi lauko kavinėj susikėlus kojas ir atgręžus veidą saulei, ignoruodama bet kokius skambučius. Kai gali mėnesiui dingti iš darbinio konteksto ir niekam daug nieko neaiškinti – tik tiek, kad tavęs nebus. Kai žinai, kad gali susikrauti backpacką ir palikti viską ir visus metams. Tai man yra hedonizmas, visa kita – tiesiog bonusai žiurkių lenktynių dalyviams.

Buvo laikas, kai pusdienis prabėgdavo su neskubriais ryto ritualais ir sporto klube. Po to sporto klubą pakeitė pamąstymai ką čia paruošus pietums, keliavimas pėščiomis į turgų ar kelias skirtingų tinklų parduotuves (nes vienoje visko, ko reikia, pasirodo, rasti be šansų) ir kažko pagaminimas tam, kas vidurdienį nori pavalgyti ne viešo maitinimo įstaigoj. Kartais pagaminimas netikėtai išsiverčia į atidesnį padėliojimą lėkštėj ir pafotkinimą. Šiaip sau – instagramui.

Būtina dienotvarkės dalimi tapo pa‘nap‘inimas, pagalvojimas/pasvajojimas bei susirašinėjimai apie esminius dalykus su tais, kurie dar turi tam laiko. Čia ir ironizuoju, ir ne. Nes kai reikia išgryninti ir garsiai išdėstyti esmę, man ir pačiai mano pozicija pasidaro aiškesnė. O tokių dalykų atidėti neverta, nes nustumti į paraštes dalykai greitai apgula dulkėm ir nebesinori jų čiupinėt.

Jaučiau didelį apetitą visko paragauti, taigi prie viso to dar prisidėjo visokiausios veiklos – kelių rūšių šokiai, bėgimas, dviratis, riedlentė, snieglentė, pačiūžos, riedučiai. Dar per pastarąjį pusmetį lipdžiau porceliano lėkštes, mokiausi rišti sodus, siūti, japoniškai dažyti audinius ir siuvinėti.

Maža to, norėjau jodinėti, fechtuoti, šaudyti iš lanko, įgyti pirmosios pagalbos įgūdžių, išmokti masažo, atnaujinti prancūzų kalbos žinias, groti būgnais ir violončele, kurti juvelyriką, mokytis ikebanos ir t.t. – man tikrai reikėjo excelio, pavadinto „100 norų“.

Apibendrinus – savijauta į pliusą, finansai į minusą, o pasitenkinimą ima nuodyti sąžinės graužimas, sumišęs su baime, kad dievas/visata/pasąmonė (nesvarbu, kaip mes tą aukštesniąją jėgą suprantame) pamatys, kokį sh aš malu ir pasmerks mane ilgamečiam varguiJ

Skaitau Frommo „Turėti ar būti?“, kuris cituoja Aristotelio Nikomacho etiką: vergas gali mėgautis kūniškais malonumais taip, kaip ir laisvasis, tačiau eudaimonia, „gerovė“, slypi ne malonumuose, o veikloje, neprieštaraujančioje dorybei.

II fazė: mano protas pisa man protą

Nesakysiu, kad šita fazė atėjo kaip nušvitimas – jau ir anoje daug laiko skyriau skaitymui, klausymui, galvojimui ir diskusijoms.

Tikėjausi, kad, nusipurčius tuos kasdieninius darbinius rūpesčius, suvokimas apie tai, ką noriu daryt, ateis per savaitę, blogiausiu atveju – mėnesį. Tačiau nemažai laiko ir energijos buvo ištratijama išoriniam aktyvumui bei santykių kūrimui ir analizavimui.

Suvokimas, kad nebenoriu daryti to, ką dariau, sutvirtėjo labai greitai, bet ką noriu ir galiu – visiškai kitas reikalas. Negalėjimas rasti atsakymo ėmė erzinti ir stiprinti beprasmybės pojūtį, tačiau susipratę žmonės sakė, kad reikia ramiai laukt – užklausimas visatai išsiųstas, vadinasi, atsakymas ateis.

Maslow, kalbėdamas apie Daosizmą sako, kad svarbiausias iš jo prinicpų yra tas, kad stengimasis ir siekimas yra tušti ir duoda priešingus rezultatus, o kelias į išmintį glūdi įvykių natūralios formos ir tėkmės išskyrime ir spontaniškame plaukime pasroviui.

Taip pat ramina Frommas, antrindamas Aristoteliui: užimtumas aktyvumui nelygu: Jo (Aristotelio) požiūriu, aukščiausia praxis, t.y. veiklos forma, pranokstanti net politinę veiklą, yra kontempliatyvus gyvenimas, skirtas tiesos ieškojimui. Idėja, kad kontempliacija – neveiklumo forma, Aristoteliui buvo nesuprantama. Kontempliatyvų gyvenimą jis laikė vertingiausios mūsų dalies – nous – veikla.

Šioj fazėj skaitydama ir galvodama patirdavau didelį malonumą – visada sakiau, kad geras protapisis prilygsta geram seksui. Tačiau šioj vietoj protapisio partneriu dažniausiai būdavo ne kitas žmogus, o kažkoks virtualus žaidėjas, pamėtėdavęs tam momentui tinkamiausias knygas bei video. Apskritai turiu tokį prietarą iš pasąmonės serijos – kai mano ausį užkabina koks naujas gabalas, visada pasigilinu į tekstą. Ir ten visada būna žinutė, svarbi būtent tam laikui ir kontekstui.

Šioj fazėj paaiškinimų savo būsenoms ir motyvacijoms radau Maslow „Būties psichologijoje“ ir Estes „Bėgančios su vilkais“. Pastaroji man nėra vienareikšmiška (ir ateity turbūt dar tom temom pasireikšiu), bet grįžimo namo (arba prie laukinės savo prigimties) tema ten itin išsamiai išnagrinėta, pasitelkiant archetipus ir jų interpretacijas. Jei trumpai:

Moters, per ilgai išbuvusios toli nuo namų, gebėjimas suvokti, kaip ji iš tiesų jaučiasi ir kokie jai atrodo kiti, nusilpsta, perdžiūva ir sutrūkinėja. Ji darosi panaši į lemingą, genamą bandos jausmo. Kadangi pati to nebesuvokia, ko jai per daug ir ko trūksta, tai kaipmat peržengia savo galimybių ribas.

Atsitraukimas nuo įprastos veikos ir kasdienybės, anot autorės, yra būtinas atkuriant suardytą pusiausvyrą. Tik taip atgaunami instinktai, leidžiantys teisingai pasirinkti: sveika moteris panaši į vilkę: ji guvi, energinga, gyvybinga ir vaisinga, turi savo teritoriją, yra išradinga, ištikima ir judri.

Būtent savo prigimties, sugebėjimų, likimo ar pašaukimo gyvenime suvokimą (kuris gali būti ir pasąmoningas ar ikisąmoningas) Maslow laiko tikrąja sąžine: Ji reikalauja, kad mes būtume sąžiningi savo prigimčiai ir jos neneigtume dėl silpnumo, siekdami naudos ar dėl bet kokios kitos priežasties.

Žinau žmonių, kurie šitą ieškojimo būseną laiko grynu išpindėjimu dėl per gero gyvenimo. Betgi pasirodo, kad akademiškai pripažintos teorijos apie hierarchinius žmonių poreikius autorius Maslow aiškiai skiria du asmenybių tipus: bazinių poreikių (arba stokos) motyvuojamus žmones ir augimo (arba saviaktualizacijos) motyvuojamus žmones:

Kalbant apie motyvacinę būklę, sveiki žmonės pakankamai patenkino savo bazinius saugumo priklausymo, meilės, pagarbos ir savigarbos poreikius tiek, kad juos daugiausiai motyvuoja saviaktualizacijos tendencijos (apibrėžiamos kaip nuolatinis aktualizavimas potencialų, sugebėjimų ir talentų, kaip misijos (arba pašaukimo, likimo ar lemties) vykdymas, kaip savo vidinės prigimties pilnesnis pažinimas ir priėmimas, kaip nesibaigiantis vidinės vienovės, integracijos ir sinergijos siekimas).

Be to, Maslow aiškiai nusako, kad dirbtinis tokios būsenos sukėlimas yra nestabilus: Tais atvejais, kai žmogus bando įtikinti save (…), kad nepatenkintas bazinis poreikis iš tikrųjų buvo patenkintas arba neegzistuoja, vyksta tam tikras pseudoaugimas. Tokiu atveju jis leidžia sau augti aukštesnių lygmenų poreikių link, kurie (…) dėl to visuomet lieka stovėti ant labai trapaus pamato.(…) Toks poreikis visada lieka pasąmoninga jėga (kartojimo kompulsija).

Apibendrinus: radau pateisinimą savo egzistencijai – pasitenkinimas į pliusą, finansai vis dar į minusą, savijautos pliusas mažėja, nes fiziniai reikalai antrame plane.

III fazė: ….

Apie šią fazę kalbėti dar anksti, nes ji tik prasidėjusi – dėl to neturiu jai ir pavadinimo. Kita vertus, tai labai subtili ir daugiabriaunė tema, kurią sunku stuktūruoti, be to, nežinia, ar turintieji kitokią patirtį realiai supras apie ką aš.

Trumpai tariant, persidengus patirtims iš ankstesnių fazių ir priešistorės, mąstymas man nebėra vienintelis ir pagrindinis įrankis – jį atsveria jutimas (jo organai ir mechanizmai – atskira tema). Ir tas jutimas liudija, kad tvarus malonumas ateina iš besitęsiančių atradimų to, kas tave keičia į gera (atskira tema!) ir kai kiek įmanoma daugiau to gero nukreipi į kitus (neabejoju, kad „mylėk savo artimą kaip save patį“ daug kam yra viso labo nuvalkiotas teorinis priesakas).

Aiškumas dėl to, ko noriu, atėjo netikėtai – kalbat su viena pažįstama, kuriai mažiausiai norėjau aiškinti savo vidinio pasaulio dialektiką. Tiesiog reikėjo trumpai suformuluoti, tai kas gi mane domina, kas man atrodo svarbu ir tas visų skaitymų, apmąstymų ir pokalbių apibendrinimas netikėtai pats užšoko ant liežuvio. Jau sakiau, kad man esmę išgrynint lengviau ne tada, kai viduje diskutuoju su savim, bet kai reikia paprastai ir aiškiai tą esmę perteikti kitam žmogui. Mane pačią nustebino tos minties paprastumas ir aiškumas.

Bet žiūrėjau kiek įtariai – gal čia akimirkos pojūtis? Bet kai kitai pažįstamai mintį pakartojau, supratau, kad ji natūraliai ir organiškai limpa. Ar aš 100% tikra? Neabejotinai rasis šimtas „bet“, galvojant apie jos įgyvendinimą. Gali būti, kad galutiniam taške bus sunku atpažinti pirminę idėją. Bet man netikėta yra tai, kad ji ne šiaip mintis, o vaizdinys – aš ją matau.

Apibendrinus: savos misijos suvokimas visai ne išmąstymo reikalas – tai iš patirties išeinantis pajautimas. Ir ta patirtis, kai nustoji dirbti, kad gyventum, tikrai kitokia.