Apie Lilą ir abipusį žaidimą su gyvenimu

Kad LILA žaidimas, ne prasčiau kaip I-Ching, Runos ar Taro kortos padeda suvokti sudėtingas gyvenimiškas situacijas, apšviesti protą, išplėsti sąmonę, rasti atsakymus į būties klausimus ir išsiaiškinti, kas trukdo ir padeda judėti dabartiniame gyvenimo etape, mane suintrigavo.

Į Naujamiestyje įsikūrusią „Shambu“ jogos studiją prisirinko keliolika moterų ir merginų – vyrai tokiais reikalais domisi mažai. Nors instruktorius, beje, buvo vyras, ir viskas, kaip ir įspėta, vyko rusų kalba. Žaidimui buvo numatytos dvi valandos, taigi iš karto ėjom prie reikalo.

Perklausęs, ar esam susipažinę su induizmo filosofija, ar bent praktikuojam jogą, instruktorius papasakojo apie žaidimo kilmę ir principus. LILA žaidimas mūsų dienas jis pasiekė induistinės filosofijos knygų autoriaus Harish Džohari dėka.

Žodis „Lila“ (angl. Leela) reiškia gyvenimo žaidimą, taigi šis žaidimas, kuriame pasireiškia karmos dėsniai, leidžia žvilgtelėti į mūsų pasąmonę ir pažinti dieviškąją išmintį. Jam žaisti tereikia keturių dalykų – žaidimo lentos, paaiškinimų knygos, kauliuko ir asmeninio daikto, kuris reprezentuoja tave žaidimo lauke.

Jame – 72 langeliai, atitinkantys kiekvieną iš būties būsenų – dalis jų yra dorybės, dalis – ydos. Kiekvienas lygis atitinka 8 sąmonės lygmenis (7 čakras). Tarp lygių išdėstytos strėlės ir gyvatės: jei pataikai ant strėlės galo – keliauji ten, kur rodo smaigalys, jei ant gyvatės galvos – čiuoži žemyn iki uodegos galiuko. Teigiama, kad iškritę kauliuko taškai atitinka žaidėjo vibracijų lygmenį. O kauliukais aš žaisti mėgstu.

Žaidimo organizatoriai buvo įspėję ne tik atsinešti asmeninį daiktą, bet ir pasiruošti klausimą savo gyvenimui, likimui. Man buvo neaišku, kaip reikėtų jį formuluoti, paklausiau, bet atsakymo iki galo nesupratau. Vakare žiūrėjau dokumentinį filmą apie Tony Robbins ir jis sakė, kad svarbiausia gyvenime turėti savo misiją – vajei, pusė gyvenimo praėjo, o aš vis dar iki galo nesuprantu kokiai veiklai aš sukurta. Taigi uždaviau šį klausimą LILAI.

Kad galėtum pradėti žaidimą, kauliukas turi parodyti 6 taškus. Pasitaiko, kad žmogus per kelias valandas niekaip neišmeta ir negali pradėti – vadinasi, nepribrendęs gauti atsakymus į savo klausimą. Mūsų grupelėje (o jų susidarė iš viso 3) tokių  variantų nepasitaikė. Aš šešetą išmečiau, kai po kokių 5 nesėkmingų metimų mintyse pagalvojau „nu kauliuk, jau rodyk, ką gali, nes gi žinai, kokia aš nekantri“. Keista, nes gyvenime nekantrumas man nepadeda nieko pasiekti, bet šiuo atveju suveikė.

Išmetęs 6 turi teisę mesti vėl. Tačiau kadangi kiekvienas langelis turi savo reikšmę, o jos paaiškinimai užima pusę ar net visą knygelės puslapį, taigi pradžioje skubėti nesinorėjo – norėjosi pasigilinti. Žaidimo instruktorius sakė, kad kai kurie taip ir žaidžia – gavus vieną atsakymą, gali su juo gyventi ir dieną, ir savaitę, ir mėnesį, ir tik po to, kai suvoki, kaip tai veikia tavo gyvenime, keliauti toliau.

Aš po antrojo metimo iš gimimo langelio, patekau į TAPA, kuris reiškia apsivalymą. Pagalvojau, kad mano kelias iš tiesų nuo to ir prasidėjo – tokio jutimų užaštrėjimo, koks buvo tuo metu, nebuvo niekada iki tol ir vėliau tokiu intensyvumu nepasikartojo – liko tik „skonio“ prisiminimas.

Iš jo strėle šoviau į trečią (saulės rezginio) čakrą, SVARGA LOKA langelį, kuris reiškia dangiškąjį planą. Šiame plane indentifikuojamas ego ir svarbiausias žaidėjo tikslas – šią jo paties sukurtą konstrukciją paversti nemirtinga. Kai tik tas nemirtingumo troškimas pasiekia širdį, dėmesys nukrypsta į dangaus įstatymus. Man rodėsi, kad šį etapą gyvenime jau esu priėjusi.

Po šio reikalo pajudu per vieną langelį į KU SANG LOKA – blogą kompaniją. Iki šiol mąstau, ar čia jau praėjęs reikalas, ar vykstąs dabar ar dar būsiantis. Tačiau atsakymas neužtrunka – kauliukas  nubloškia mane žemyn per 17 langelių į MADA – tuščiagarbiškumą (liaudiškai tai vadinasi pasikėlimu:). Taip ir dar kartą taip  – kaip pirštu į akį – pažįstama būsena. Smalsu kas iš to bus toliau.

Kauliukas siunčia į KAMA LOKA – jausminį planą. Tai paskutinis etapas pereinant iš pirmo lygio (šaknies čakros) į antros (pilvo) čakros lygmenį. Jam būdingas norų suvešėjimas. Oi, kaip man tai pažįstama – į šį planą nukrentu labai dažnai, todėl skubu žiūrėti, kaip iš jo išsivaduot.

Patenku tiesiai į antrą čakrą BHUVAR LOKA – astralinį planą. Jam būdingi sapnai, fantazija, vaizduotė, pagrindinė saviraiška – seksualumas. Ir ši būsena reikalauja daugiau energijos, nei net kuri kita. Prieš gerus metus iš tiesų mane gerokai kamavo energijos „duobės“ – dabar taip būna gerokai rečiau.

Iš šio langelio, gal ir nekeista, patenku į HARSHA LOKA – džiaugsmo planą. Tai yra gilaus pasitenkinimo jausmas, kad, keldamas energiją, savo jėgomis gali kilti iš vieno būties plano į kitą. Tačiau ši būsena nėra pastovi ir verčia judėti toliau.

Mano atveju tai yra DAYA – atjauta. Ir šitas dalykas strėle išneša iš 17 langelio net į 69 – pačiame aukščiausiame, 8-ame lygmenyje. Tai yra  BRAHMA LOKA – absoliuto planas. Nors tai yra susiliejimas su aukščiausiąja jėga, jis negali duoti išsilaisvinimo. Bet šis langelis reiškia, kad esi įsitvirtinęs tiesoje ir nebijai grįžti prie savo karminių užduočių. Kadangi šis langelis per vieną pasilinkęs už to, ties kuriuo žaidimas būtų laikomas baigtu, suprantu, kad kritimas apspręstas.

Prieš tai dar turiu galimybę susipažinti su SATVAGUNA – tai tiesa, esmė, kuri matoma tik kosminėje sąmonėje. Tai šviesos, tikrosios prigimties ir aukščiausių vibracijų lygio sinonimas. Paragavus tokio daikto iš tiesų nebaisu kristi į PRITHVI – Žemę. Jei tai galima pavadinti kritimu, nes šiame lygyje suvokiama, kad žemė yra ne tik kūnas – materiali planeta, bet ir dvasia su besąlygišku motinišku supratimu, dosnumu, gerumu ir didybe. Kuo geriau ją pažįsti, tuo labiau vertini tą pusiausvyrą, kuri palaiko gyvybę jos paviršiuje. Ir čia, mano galva, randasi įprotis atsisakyti dualistinių kategorijų.

Sekantis man nulemtas langelis – BHAKTI LOKA – dvasinio atsidavimo planas. Kuris reiškia, kad kai gauni dieviškos meilės palaiminimą, patiri nedalomą vienį, peržengiamos vertinimo „geras/blogas“ ribos ir nusistovi neduali sąmonės būsena: subjektas ir objektas, pažįstantysis ir pažįstamasis, kūrėjas ir kūrinys tampa vieniu.  Tai pats trumpiausias kelias į dieviškumą – strėlė, nunešanti lašą į vandenyną, po to kai lašas pripažįsta vandenyno egzistavimą jame pačiame.

Nuo šio langelio iki žaidimo pabaigos buvo vienas žingsnis – reikėjo vieno taško. Jei nepavyktų, tektų vėl kristi ir lipti. Bet aš mečiau per daug nemąsčiusi. Ir tikėjausi, ir nesitikėjau. Bet iškrito tai, kas vedė į žaidimo pabaigos langelį VAIKUNTHA LOKA – kosminę sąmonę. Vaikiškas džiaugsmas, kad laimėjau žaidimą. Po manęs dar viena grupelės žaidėja pasiekė finišą, bet sakė, kad nesupranta, kaip tai susiję su jos klausimu – po kurio laiko susiorientavo, kad kažkurioj vietoj suklydo ir kol kas neturėjo atsidurti finiše.

O man atrodė, kad aš viską ir taip žinojau, tik gavau patvirtinimą. Juk iš tiesų visiškai nesvarbu, ką tu veiki materialiame pasaulyje – šluoji gatves, mokai vaikus ar kuri išradimus, visi turime vieną misiją – grįžti į Absoliutą. LILOS paaiškinimų knygoje rašoma: „Kokie norai begundytų pasukti iš savo kelio, aukščiausiu noru lieka „mokša“ – išsilaisvinimas.

Simple as that. Tik vienas niuansas – žaisdamas kartu su kitais matai, kaip jie keliauja per įvairias būsenas, skirtingu ritmu ir intensyvumu. Ir matydamas išskleistą žaidimo lauką, supranti, kad į Absoliutą veda toli gražu ne vienas kelias – ir būtent todėl mane piktina judėjimai, kurie taikosi monopolizuoti kelia į dievą. Mano karma rodo vienokį, kitiems gali būti visiškai kitaip. Ir šia prasme šis žaidimas ir pats gyvenimas yra puikus.

Šis atradimas man kainavo 10 EUR, jei norima žaisti namuose, žaidimą galima įsigyti už 40 EUR. Galima rasti ir internetinį, tačiau gyvas žaidimas man priimtinesnis. Apskritai, nors aš atsitiktinumais netikiu, iš šio žaidimo tokio tikslumo nesitikėjau. Bet jis moko labai svabaus dalyko – nuolankumo.  Kai gyvenimą traktuoji kaip žaidimą, nustoji bijoti, bandai ir kartu leidi save vesti. Ir nereikia susvarbinti racionalumo, nes žinios ir išmintis leidžia tik suvokti kosminius principus, bet trukdo juos patirti.

Savo knygą kontempliatyvusis katalikų vienuolis Thomas Merton baigia tokia įžvalga: „esame kviečiami tyčia pamiršti save, vėjais paleisti baisų rimtumą ir įsisukti į visuotinį šokį“.

← Previous post

Next post →

1 Comment

  1. Gail

    Mokša? Tada aš – visiškas nemokša :)) Žinau, jog esu kone pats didžiausias nusidėjelis ir sulauksiu atitinkamo atpildo už tai, bet… man kol kas patinka žaisti šiam pasauly ir stebėti kitų žaidimą ;)

Leave a Reply