Pirmą kartą Luke Rhinehart knygą „Kauliukų žmogus“ skaičiau prieš dešimtmetį (pernai ją perleido „Sofoklis“) – nuo tada prikibo idėja kaip šios knygos herojui pabandyti sprendimus priimti metant kauliukus – susirašai nuo 2 iki 12 variantų ir žiūri, kas iškris.

Nežinau, kodėl ši mintis pavirto praktiniu pirmu kartu būtent dabar – jau seniai juokauju, kad man dažnai sunku pasirinkti, nes „noriu visko/visų rūšių“. Būna, kad vienu metu noriu skirtingų, net vienas kitam prieštaraujančių dalykų. Taigi faktiškai, kai reikia pasirinkti tarp lygiaverčių galimybių, belieka „mesti kapeiką“.

Kauliukų žmogaus metodas geras tuo, kad skatina pagalvoti ne tik apie kelis pirmus į galvą šaunančius variantus, bet ir sugalvoti alternatyvų. Ir jos gali būti netgi labai nepatogios arba šokiruojančios – kaip knygos herojaus atveju. Ir čia yra įdomioji dalis – kai kurie žmonės paniškai bijo ne tik nestandartinių sprendimų, bet ir neapibrėžtumo.

Gali būti, kad žaisti išdrįsau ir dėl to, kad mano tolerancija neapibrėžtumui pastaraisiais metais labai išaugo – „bus…gerai, nebus… irgi gerai“ iš esmės tapo mano mantra.

Vis dėlto, nesiruošiau į šį reikalą smigti žemyn galva ir kauliuką išsitraukiau pasitaikius pirmai paprastai situacijai, kurioje pati nežinojau ko noriu.  Na, maždaug, ką man šiandien valgyt. Kad būtų „žiauriau“ – įterpiau ir iškrovos variantą. Jis neiškrito, taigi kauliuko sprendimą įvykdyti buvo nesunku.

Klausimą kauliukui įpratau užduoti, kai užsimanydavau kažko nebūtino – pvz. eiti į kavinę cappucino arba nusipirkti nusižiūrėtą rūbą. Nors nesu spontaniška pirkėja – dažniausiai įsigyju išmąstytus daiktus, vis tiek pinigus išleisti gaila. Kai į procesą įsitraukė kauliukas, viena kartą nuo pirkinio sustabdyta, o du kartus – paskatinta. Beje, vieną iš tų kartų iš visų  variantų kauliukas pasirinko būtent dvigubą pirkinį.

Beje, moterims, kurios įstringa su sprendimu ką apsirengti – su savimi diskutuočiau daugiau nei reiktų, o kauliukas šiuo klausimus veikia be išlygų. Nesvarbu, kad reikia persirengti iki išėjimo likus penkioms minutėms, be to, kauliukas linksmumo dėlei rekomenduoja netipinio stiliaus derinį – tąkart, kai taip nutiko, atsipalaidavo ir fantazija, ir energija – jaučiausi lengvai ir smagiai.

Kas tą vakarą matė mane prie šviesoforo, galėjo pasukioti pirštą prie smilkinio – priešingoje pusėje taip pat su ausinėm stovėjo pažįstama, ir mes viena kitai pasivaimėm su šokio judesiais, kol galiausiai „dėjau“ sukinį apink stulpą. Tada sustojom vidury gatvės pasišnekėt kol žalia – kind of crazy.

Buvo diena, kai sugalvojau čia ir dabar įgyvendint seniai brandintą mintį, kuriai vis nesiryžau – nusikirpti grifką. Kauliukas užtraukė rankinį – „ne“. Aš neatlyžau „jei ne dabar, tai vėliau, kai nusifotkinsiu su dabartine šukuosena?“ – iškrito „taip“.

Po apšilimo pradėjau eksperimentuoti su rimtesniais klausimais – pvz. tuo, ką manau, kad turiu padaryti. Kauliukas liepė ilsėtis, ir vien todėl praėjusiam sekmadieniui neparengiau blogo įrašo, kaip buvo įprasta. Norėjosi iš paskutinių energijos likučių laikytis disciplinos, bet, panašu, kad kauliukas geriau už mane žino, kada reikia ilsėtis.

Vis dėlto didžiausias neapibrėžtumo laipsnis yra santykiuose, kuriuose dalyvauja kiti žmonės. Ir čia yra puiki dirva tarpti abejonėms ir sąlygiškumui. Na, tipo, jei jis taip, tai aš taip, jei kitaip, tai aš anaip ir pan. Mes kuičiamės tose mintyse, dėliojam pliusus ir minusus, konstruojam, tobulinam ir keičiam kažkokias strategijas. Kartais taip užsiveliam, kad iš tiesų nebežinom, kas mums svarbu ir ką įdiegti į realybę. Atrodo, baisu atsitiktinumui patikėti strateginius gyvenimo dalykus.

Todėl čia baisiai mėgstam elgtis šabloniškai – taip, kaip įprasta. Bet juk sakoma, kad jei darysi tą patį, tai ir liksi ten, kur esi.

Mokslas šiandien dar neturi atsakymo ar visata yra „supersimetriška“ ar nestabili savo multigalimybėmis. Todėl aš renkuosi atsitiktinumais netikėti. Ir Man labiau imponuoja nuostata, kad viskas, kas nutinka, netgi iš pirmo žvilgsnio blogo, yra į naudą – kažką turime išmokti.

Su tokia nuostata kailiuko žaidimai nėra labai baisūs. Sakyčiau, kad tiems, kurie turi polinkį į didelį apibrėžtumą, tai labai naudinga patirtis. Su tuo, ko bijome, labiausiai verta stoti akistaton. Pagaliau bent kartais sveika nustoti kiekvienam žingsny ieškoti naudos ir pabūti žaismingu.