Ar jums būna taip, kaip atsikėlę jaučiatės pavargę? Man būna – ir dažnokai. Kadangi streso nepatiriu, miegu ir valgau normaliai, nusprendžiau, kad reiktų pabandyti ciguną – gyvybinės energijos qi (chi) valdymo meną. Juolab, kad po ranka papuolė naujai išleista knyga.

Iš jos supratau, kad cigunas (qigong) yra sena, Kinijoje atsiradusi sistema, kurioje praktikuojamos įvairios pozos, integruojant kvėpavimą ir vizualizaciją. Ja, kaip pagrindu, remiasi Tai-Chi ir Kungfu. Vadinasi, tai bazinis mokymas, tačiau svarbus niuansas, kad tas mokymas nėra vienalytis – yra tūkstančiai skirtingų šito reikalo mokyklų.

Kita vertus, apie ciguną buvau girdėjus ir anksčiau – kai ką buvo  pašiurpinusi ezoterinė šitos praktikos pakraipa. Tačiau kadangi iš knygos reikalas atrodė „nekaltas“, nusprendžiau su juo susipažinti gyvai.

Pagooglinusi susiradau tris variantus – laukti iki rugsėjo nenorėjau, todėl liko vienas, kurio pasirinkimą sustiprino mokytojo akcentuojamas sveikatingumas, o ne dvasiniai reikalai, kuriuos „tvarkau“ kitaip.

Trijų dienų įvadas

Susipažinimas su I ciguno pakopos teorija ir praktika truko 3 dienas – penktadienį apie 2,5 val., šeštadienį ir sekmadienį – po 6 val. su valandos pietų pertrauka.

Atvykusi į pirmą užsiėmimą nustebau, kad mes tik keturiese – kaip supratau, į tokius reikalus paprastai susirenka bent keliolika žmonių, na, bet vasaros vidurys, be to, visai gerai gauti daugiau asmeninio dėmesio.

Cigunas remiasi ying-yang balanso bei 5 bazinių elementų (vandens, medžio, ugnies, žemės ir metalo) principais. Pastarasis veikia ir emocijų plotmėj, taigi galimas taikyti ir tarpasmeniniuose santykiuose. Beje, čakrų cigune nėra – yra 3 dantianiai – I (pilvo), II (širdies) ir (III) trečiosios akies. I pakopoje mokomasi generuoti energiją pirmame dantianyje.

Į detales nesileisiu, tačiau tikėjausi daugiau dinaminių pratimų, o tokie buvo tik paruošiamieji. Pasak mokytojo, statiniai pratimai duoda daug didesnį efektą nei dinaminiai. Taigi visa kita buvo grynos meditacijos. Dvi iš jų – „jan-či“ ir „mažojo rato“ – yra sėdimos, „medis“ – stovima specialioje pozoje, „kvėpavimo per 5 taškus“  – gali būti gulima. Užkietėjusiems realistams turėtų būti sunkoka suvirškinti, kad kvėpuojama gali būti per višugalvį, delnus ir padus. Aš šią, taip pat ir kitus pratimus liečiančią informaciją traktavau kaip elementarų vizualizacijos pratimą, padedantį koncentruotis į tam tikrus kūno taškus ar pasiekti specifinę būseną.

Dideliems skeptikams būtų problema ir fiziškai pajausti karštą raudoną kamuoliuką pilve ar pasijausti gigantišku medžiu, kurio šaknys ir šakos skverbiasi ir tiesiasi nepaisant realios fizinės aplinkos. Ir aš nesakau, kad man buvo lengva. Kai dalinomės kaip sekasi, iš karto pasakiau, kad visai nematau reikalo įsikalbėti to, ko nejaučiu. Tačiau su vienais dalykais man sekėsi geriau, su kitais blogiau.

Ar galima perdozuot meditacijų?

Pirmą dieną gryno meditavimo turbūt išėjo iki valandos, o kitas – apie 2,5 h.

Trumpiausią dieną sunku nebuvo, tačiau išėjus jautėsi apsunkusi galva. Pamąsčiau, jog gal dėl to, kad nesu pratusi medituoti – 10-15 min. bandymai namuose buvo nurašyti kaip nesėkmingi. Nors be reikalo – pasirodo, jei į galvą ateina ne konkrečios rutininės mintys, o tiesiog vaizdai, tai jau šiokia tokia pažanga ir nereikia su jais kovoti. Antrą dieną meditacijos buvo ilgesnės ir fiziškai man buvo gerokai sunkiau, trečią vėl kiek palengvėjo.

Bet bendrąja prasme jausmas buvo toks, kad esu perdozavusi – atrodė tarsi galva būtų perpildyta vandens – juokavau, kad tris dienas „teta“ bangom tikrai varyti negaliu. Mokytojas sakė, kad tai normalu, vyksta persitvarkymas. Pagooglinau, ar gali meditacijos turėti kokių šalutinių reiškinių, tai apart to, kad, išlindus atsiminimams, gali atsinaujinti psichinės traumos, nieko ypatingo neradau.

Nemoksliniai šaltiniai teigia, kad galvaskaudis gali ištikti dėl epifizės (kankorėžinės liaukos, dar vadinamos „trečiąja akimi“ darbo). Teoriškai yra atvirkščiai – meditacijomis gydomas galvaskaudis ir migrena. Bet faktas, kad man tikrai net neverta svarstyti apie dešimties dienų vipassanos meditaciją.

Tiems, kas meditacijas laiko misticizmu, reikia pasakyti, kad jų fiziologija yra nemažai tirta ir kai kurie poveikio aspektai yra pripažįstami mokslo. Konkrečiai su ciguno poveikio studija galima susipažinti čia. Aš kol kas neskaičiau, nes nenoriu užsiprogramuoti, ką reikia jausti.

Efekto reikia palaukti

Ėjau su tikslu išmokti sugeneruoti energijos, o po trijų dienų jaučiausi gerokai pavargus.  Kad įsivažiuotume, turėjome galimybę dar dvi dienas ateiti į grupinius užsiėmimus. Tačiau jaučiausi perdozavusi, todėl mokytojo klausiau, ar reikia save prievartauti – gal geriau klausytis, tai atsakė, kad kai bus rezultatas, tai galėsiu pradėt klausytis.

Vienas žmogus iš grupės sakė, kad „medį“ namuose praktikuoti dar sunkiau, nei užsiėmimuose. O mokytojas užakcentavo, kad reikia daryti bent valandą, ir geriau ilgiau ir rečiau, nei dažniau ir trumpiau.

Taigi namie jau dariau kelioliką kartų. Rinkausi kitus, neutralesnius garso takelius. Beveik visus kartus lengviau ar sunkiau išstovėjau po valandą. Vieną kartą nebeiškentusi nusprendžiau nutraukti – gavosi 50 min. Dar kartą mane nutraukė ties 15 min., o kai pradėjau iš naujo, daugiau nei 45 min. nebeištvėriau. Matyt, saviįtaiga veikia – mokytojas sakė, kad kiek nusiteiki, tiek ir ištveri. Be to, pastebiu, kad kuo labiau priprantu prie pozos, tuo daugiau šalutinių minčių atplaukia, bet su jomis nekovoju.

Pradžioje galva kelis kartus buvo sunkoka, bet gal tai labiau susiję su tvankoka ir triukšminga gyvenamąja aplinka. Ypatingo energijos antplūdžio per pirmąsias savaite nepajutau, bet tuo metu nesilaikiau rekomendacijų kasdien padaryti svarbiausią pratimą „jan-či“. Kai tik pradėjau jį daryti, 2-3 k./savaitę pridėdama medį, pastebėjau, kad nebebūna tokių energijos duobių.

Agenda braukoma gan sėkmingai, mažiau noro apsiryt, mažiau erzina triukšmas. Porą savaičių, kai buvau visko prisiplanavusi iki kraštų, energijos buvo per akis.  Dar kažin kokie fejerverkai pradėjo vykti ir lovoje;) Neuromokslų atstovai sako, kad pokyčiams įtvirtinti reikia 21-28 d. – man jau praėjo kiek daugiau, taigi, panašu, kad tendencija stabili.

Ne skeptikams

Dar pirmą dieną pristatydamas „Džun Juan“ ciguno mokyklą, mokytojas pabrėžė, kad čia naudojama „žinių transplantacija“, t.y. metodas, kai žinios perduodamos tiesiogiai iš mokytojo smegenų į klausytojų smegenis arba iš širdies į širdį. Tas leidžia per trumpą laiką įsisavinti didelį žinių kiekį. Žmogiškas „wi-fi“ man neatrodo absoliuti mistika, taigi ties šiuo aspektu neužstrigau.

Tokiuose reikaluose vadovaujuosi šv. Augustino teze: „Negalima sakyti, kad stebuklai paneigia gamtos dėsnius. Stebuklai paneigia mūsų žinias apie gamtos dėsnius“. O daugelio mūsų fizikos ir biologijos žinios, jei nesidomime mokslo naujienomis, yra beviltiškai pasenusios. Remiantis S.Kierkegaardu, apsikvailinti galima ne tik tikint netiesa, bet ir nepriimant tiesos.

Apskritai kvantinės fizikos ir biofizikos pasiekimai turėtų kiek atgrasyti mechanistiškai nusiteikusius skeptikus, nes mokslo požiūriu materija nėra tokia kieta kaip atrodo – taigi yra labiau iliuziška, nei laukai ir bangos. Be to, gyvuose organizmuose sėkmingai veikia kvantiniai principai, kurie daugumai vis dar skamba kaip stebuklai.

Taigi ezoteriniais vadinamų dalykų jau senokai nebeatmetu, nes mokslas tų galimybių neneigia, tiesiog iki jų išaiškinimo dar nedasikapstė. Todėl tiesiog vadovaujuosi principu – pabandysiu ir bus matyt. Be to, neilgai trukus įsitikinau, kad atvirumas nepažintiems dalykams mano kritinio mąstymo nėra sunaikinęs, bet apie tai kitąsyk.