Pelkės metafora iškyla pagalvojus apie įklimpimo būseną, nors aš asmeniškai esu įpratusi naudoti mechaniškesnį žodį „įstrigimas“. Galbūt tai reiškia, jog gyvenime veikiu labiau kaip mechanizmas, todėl užstrigimas man yra vidinė, o ne išorės nulemta problema (kaip santykyje čia aš, o čia pelkė). O problemų priežasčių ieškojimas išorėje – supančių žmonių elgesyje, nepalankiai besiklostančiose aplinkybėse ir pan. – ne toks jau retas dalykas. Todėl išorinis patekimas į realią pelkę atrodo kaip veiksmingas būdas patyrinėti pelkę ir iš vidaus.
Pažintinis takas po Varnikų botaninį-zoologinį draustinį yra sukultūrintas, saugus būdas pažinti pelkę – toks yra ir psichoterapinis metodas, palyginus jį su kokiu nors haliucinogeniniu trip‘inimu, kur iš pasąmonės užkaborių gali išlįst nežinia kas.
Nežinau, ar privalumas , ar trūkumas, jog Varnikų pažintiniame take esu buvusi ne kartą. O jei žinai psichoterapinius darbo metodus ir juos pastebi taikomus ant savęs, tarsi žinai, kur link esi vedamas. Pažvelgti „naujomis akimis“ į ne kartą matytą dalyką išties yra iššūkis, ir ar tokia ekskursija gali išmušti iš šabloninio mąstymo, priklauso nuo individualios patirties.
Tai, kad ekskursija vyko nu sutemų iki kiek po vidurnakčio, manau, ir yra reikšminga siekiant kažką pamatyti „kitoje šviesoje“. Vieniems žmonėms tamsoje viskas atrodo jaukiau, kitiems gi – baisiau. Man tamsa, ypač jei yra šilta (o per dieną įšilusi pelkė skleidžia šilumą ir orui atšalus), kelia visai malonius pojūčius. Keliaudama pelkėje prisiminiau, kaip Bretanėj bėgiojau tamsoje, vyzdžiams išsiplečiant veik iki rainelės dydžio, kai kelią „matai“ tik keliais tonais šviesesnį nei visa aplinka. Ir tai, kai naktinių pasivažinėjimų dviračių metu, važiuodami laukų keliais, išsijungdavome šviesas, kad dangaus skliaute įsižiebtų žvaigždės.
Ekskursijos metu kai kas naudojosi žibintuvėliais, tačiau per daug šviesos nesinorėjo. O keliavimas žinoma vieta su būriu tarpusavyje besikalbančių žmonių šiurpuliukų tikrai nesukėlė. Netgi trukdė įsijausti. Mano supratimu, tokioje kontempliatyvioje ekskursijoje vertėtų dalyvių paprašyti kiek įmanoma laikytis tylos, jei nėra didelio reikalo kažką pasakyti.
O peno apmąstymams teikė originalus ekskursijos elementas – ranka rašyti laiškai, kuriuos kiekvienas gavome prieš pradėdami psichoterapinę ekskursiją ir skaitėme tarpinėse stotelėse.
Man atiteko pirmasis – pasveikinimas nuo pelkės ir kvietimas įsivertinti, ar esi savo batuose, o jei ne – – juos nusiauti. Vieni, beje, kažkas savo batus jau buvo permetęs per šaką ir palikęs. Perskaičiusi nė nesuabejojau, kad esu savo batuose, nes juos renkuosi pagal savo poreikius, o kitų žmonių nuomonė apie mano „batus“ mane tikrai mažai jaudina. Tačiau aš mėgstu eksperimentuoti, taigi, kai užlipome ant medinio tako, nusprendžiau, kad noriu labiau įsižeminti, ir batus nusiaviau. Visgi, nors lentelės buvo malonios, eiti greitai statant kojas tamsoje nebuvo patogu, netgi kiek skausminga – taigi darau išvadą, kad kartais vis dėlto paminu savo interesus vardan svetimų užmojų. Be to, man visada gaila atsisveikinti su senais batais, kad ir kokie nudėvėti jie buvo – išsigryninau, jog man nesinori kartu su batais išmesti to, ką su jais patyriau.
Laiškas nuo vandens kvietė susimąstyti, ko gyvenime yra per daug, kad jautiesi tarsi skęstum? Juk tas pats dalykas gali būti gyvybės šaltinis, būdas apsivalyti, pašventinti. Tačiau man pradėjo vytis visai kitokios mintys: tai, kas pelkėse yra pavojinga, tai sausumos iliuzija, kai aplinkui iš tiesų vanduo. Ir čia galima įžvelgti paralelę su materijos iliuziškumu – juk fizikai sako, kad pasaulio „kietumas“ yra tik mūsų jutimo organų nulemtas suvokimas, o iš tiesų viso to pagrindas energetinis laukas ir bangos.
Sakydama, jog žmonės per dažnai kaltina išorinį poveikį, pagalvojau apie vaikystę – kaip išimtį. Nes kai kam, deja, lemta gimti pelkėje, kaip vaivorui, kurį taip pat vadina girtuokle. Ir čia proga susimąstyti apie mūsų įprotį klijuoti etiketes ir pasmerkti. Konteksto pažinimas ir priežastingumo suvokimas – patikimas kelias priimti ir pateisinti ne tik save, bet ir kitą.
Nevienareikšmiška ir kita pelkės herojė – neūžauga pušaitė. Viena vertus, tai nesubrendusi asmenybė, kuri, nepaisant amžiaus atrodo maža, kita vertus, ji nenormali tik išimta iš konteksto – savoje pelkėje ji tokia, kaip ir kitos. Taigi šioje vietoje aš linkčiau galvoti apie bendraminčių ar kitu pagrindu susivienijusios bendruomenės svarbą žmogaus gyvenime. Juk „balta varna“ gali jaustis ir gražuolė gulbė, patekusi tarp ančių.
Pelkėje auganti Ziboldo obelis yra invazinė rūšis. Kuo ji kenkia pelkei – nesupratau. Ar tik dėl to, kad yra ne savo tipinėje augimvietėje? Laiškas kviečia įvertinti, kaip jautiesi, kai gyveni ne savo gyvenimą, tačiau man kyla visai kitos mintys – kai tavo aplinkoje atsiranda ir prisitaiko kažkas iš svetur, kaip tu į tai žiūri? Ar matai savaip įdomų kaimyną, ar visgi svetimą, kurio išgyvendinimui tinkamos visos priemonės? Kodėl esame linkę savintis teritoriją, kodėl įtariai ar net grėsmingai reaguojame į kitokius nei mes? Ar tai turi ir ar gali pasikeisti?
Pelkėje yra ir negyvėlių – stuobrių, dėl kurių gamtininkai nesutaria – vieni už valymą, kiti už natūralų būvį. Ir čia, man nori-nenori lenda paralelė su nacionaline paranoja, skatinančia cenzūruoti praeitį – iš akiračio pašalinant viską, kas primena apie skaudžius istorijos vingius. Turbūt panašiai elgiamasi ir individualiam lygmeny. Ar tai sveika? Ar tai nėra liguistas neišvengiamų procesų nepriėmimo ženklas? Mano nuomone, perdėm skrupulingi, išsičiustiję žmonės, iš paskutiniųjų besistengiantys rodyti tik gražiąją savo pusę, dažnai linkę savo stuobrius suversti į kito kiemą. Tik reiktų prisiminti – pūvanti medžiaga yra trąša naujai gyvybei, taigi, perdėm išsivalę, tampame, kad ir gražiai papudruotomis, bet vis tiek mumijomis.
Didžiausia grėsmė eglėms – vienas nuožmiausių kenkėjų – žievę graužiantis vabzdys Tipografas. Laiškas sako, kad jei užpuolė kenkėjas, eglė iš esmės pasmerkta. Kas yra mūsų eglės, kurios yra taikiniai aukščiausio pavojingumo lygio kenkėjams? Jų užkardymui gamtininkai taiko sanitarinius kirtimus – o kaip mes galime identifikuoti kenkėjiškas programas savo galvose ir netapti užkrato platintojais? Ko reikia, kad įgytume veiksmingas antivirusines programas?
Laiškas nuo ribos tarp pelkės ir miško primena, kad dažnai imame svyruoti nuo vieno kraštutinumo prie kito – nuo kontrolės iki antikontrolės, nuo euforijos iki apatijos – ir tai gan tipinė šiuolaikinio žmogaus neurozės apraiška. Besivaikydami malonumo, neretai pamirštame rytų filosofijos propaguojamą vidurio kelią, kuris išties eina ties riba, nuo kurios matai abi puses. Atrodo, kad tas balansavimas paprastas, tačiau jei viena pusė traukia labiau nei kita, reikia pastangų išsilaikyti neišklydus iš kelio. Kita vertus ribiniai potyriai, už kurių jau yra nežinia, gali sukurti įtampą kūrybiniam proveržiui.
Laiškas nuo pievos primena, kad visada yra jauki salelė atokvėpiui, kur gali išsitiesti, užsimerkti ir bent jau trumpam užmiršti ir praeitį, ir ateitį – būti tik čia ir dabar. Beje, dauguma laiškų akcentavo kitą žmogų, kuris tarsi būtinas išklausymui ir supratimui. Aš sakyčiau, kad tas, su kuriuo visada verta pasikalbėti, pirmiausia esi tu pats, arba tiksliau – Dievo šaknis tavyje. Ir tam pokalbiui dažnai reikia pasitraukti iš savo kasdieninės aplinkos ar dienotvarkės. Juk kiekvienas turime vietą ar būdą, kuris padeda pajusti pagrindą po kojomis arba, atvirkščiai, jo nesureikšminti.
Žinant, kad pelkėse yra kūlgrindos – saugūs takai – verta ieškoti jas žinančio vedlio. Ir tai, kaip interviu yra sakęs pats J.Kvedarauskas, nėra ofisiniai gamtininkai, o žmonės, praktiškai pažįstantys pelkę – ne kartą ją perėję. Ir aš su tuo sutinku – pagalbą žmogui, išeinant iš įvairių situacijų, garantuoja ne perskaitytos knygos ir diplomai, o perimta ir praktine patirtimi patikrinta išmintis bei gebėjimas matyti ženklus čia ir dabar. Man pačiai teko susidurti su (ne)paprastais žmonėmis, kurie tave „nuskaito“ geriau, nei dešimtmečius besimokę serfitikuoti specialistai.
„Tamsus miškas“ – klaidžios gyvenimo situacijos, kuriose pradedame bijoti – kad paklysime ir nerasime kelio. Pasakos apie mišką moko perprasti įvairiausius herojus – tiek pikta, tiek gero linkinčius ir akcentuoja, mano galva, svarbiausią dalyką, kurio atsisako modernus žmogus – tikėjimą stebuklais, kurie visiškai netikėtai parodo kelią iš situacijų be išeities ir nulemia laimingą pabaigą.
Aukštapelkė Varnikuose turi du ežerėlius, kurie yra tarsi pelkės akys, tačiau maitinami tik kritulių, kažkada užsitrauks, ir pelkė „apaks“. Laiškas nuo aukštapelkės primena, kad verta prisiminti visa ko laikinumą. Visi žinome pasakymą „ir tai praeis“ ir taikome jį įvairiausioms gyvenimo situacijoms bei emocijoms. Vis dėlto, svarbiausia žinutė, mano nuomone, yra tai, jog svarbiausias stebuklas ir kartu laikinumo objektas ir yra tai, kad turime kūną ir dauguma galime naudotis visais jo jutimais. Tai gali atrodyti savaime suprantama, bet tai yra pakankamas pagrindas džiaugtis, nes, sąmoningai naudodamiesi šiuo instrumentu, galime daug ką keisti ir iš tiesų patirti pilnatvę.
Aukštapelkėje ekskursijos vadovas pasiūlė norintiems išsimaudyti – tokių atsirado vos keletas. Galbūt yra fizinio plano priežasčių, kodėl žmonės nesinaudoja galimybe patirti kažką naujo, kadaise aš irgi būčiau atsisakius negalvodama, bet jau nemažai metų sakau sau „why not? go for it“, taigi labai retai atsisakau nepažįstamų dalykų, kuriuos pasiūlo aplinkybės ir ne kartą įsitikinau, kad net fizinis diskomfortas yra tik mūsų galvose.
Laiškuose pasigedau vienintelio herojaus – dangaus, kuris kartais būna užtrauktas debesų (nors virš jų saulė), o naktimis per tūkstančius skylučių it paklodė praleidžia šviesą. Taip ir su psichoterapija – labiausiai aš ten pasigendu dvasingumo. Nes visi keliai, vedantys per ego, anksčiau ar vėliau atveda į akligatvį. Aš pati, būdama agnostikė ar net ateistė, pasitikėjimą pajutau tik tuomet, kai supratau, iš kur ateina tikri atsakymai.
Gal ir paradoksalu, bet dangus dažnai atrandamas tada, kai kapanojiesi skirdamas visas jėgas, bet ir kartu pripažįsti, kad pats savęs iš pelkės už plaukų neištrauksi, ir tavo likimas yra Dievo rankose, o tu gauni lygiai tiek, kiek gali pakelti. Išskyrus vieną išimtį – nebent esi Miunchauzenas:), kas yra absoliučiai high-endinis state of mind, leidžiantis subjektą ir objektą patirti kaip nedalomą vienį.
Leave a Reply