Apie grupinį koučingą ir individualias asociacijas

Asmeniniam augimui skirtas „Points of you“ coachingo metodas yra paremtas kortelėmis su nuotraukomis ir reikšminiais žodžiais, skatinančiais refleksiją ir įtraukiančiais abu smegenų pusrutulius – tiek apdorojantį vaizdinę, tiek žodinę informaciją. Iš esmės tai yra grupinis arba asmeninis asociatyvus žaidimas, kurio metu užsiimi savianalize. Grupės atveju moderatorius ar kiti dalyviai savo klausimais gali paskatinti tave eiti giliau.

Vienas mano kolega iš coachingo programos kaip tik tokius vakarus ir organizuoja, taigi kelis kartus nesėkmingai bandžiusi ištaikyti progą, taip pat sėkmingai netikėtai ir pakliuvau, pasikeitus kelių anksčiau užsiregistravusiųjų planams. Kiekvienas toks susitikimas turi atskirą temą, į kurios klausimus bandoma atsakyti asmeniškai, pasitelkiant korteles. Šįkart tema buvo „vidinė pusiausvyra“.

Grupėje buvom šešiese, patalpos centre ratu buvo išdėliotos 65 žaidimo kortelės. Nori nenori man iš karto į akį krito viena iš priešais gulinčių – du vyrai, viršuje apsirengę oficialiais kostiumais, o apačioje su bokseriais ir ilgaauliais kekšių batais:)  Tačiau, kad ir kaip norėjosi greičiau pradėti, prieš žaidimą apie 5 minutes skyrėme nugrimzdimui į save.

Tai pat įžangoje turėjome pasidalinti savo lūkesčiais. Sutapimas, tačiau savo darbaknygėje kas mėnesį paišau tokius mindmap‘us, kuriuose pažymiu dalykus, kurie man svarbūs tą mėnesį, ir bandau juose įžvelgti sąsajas ar bendrą temą. Ir būtent šį mėnesį ta mano tema ir buvo „balansas“, kurio vienoje pusėje ramybė, atidumas, įkvėpimas, rūpinimasis, kitoje – energija, valia, disciplina ir aistra.

Pastarąjį laiką, kuris jau labai netrumpai trunka, jaučiu, jog svarstyklės yra absoliučiai pasyvumo pusėje ir, net jei energijos atsiranda, aš ją ištaškau visokiems socializavimosi reikalams. Tai tikrai malonu, todėl daug kam atrodo, kodėl gi reikėtų save dėl to graužti. Ir aš negraužiu, tačiau jaučiu atsakomybę, kad nevykdau kažkokio savo įsipareigojimo – juk ne veltui man visata tokį gyvenimą suorganizavo:)

Taigi tema buvo į temą. Procesas gana paprastas – į klausimus, kas mums yra vidinė pusiausvyra, kas išmuša iš pusiausvyros, kokie įpročiai trukdo būti pusiausvyroje ir kokių veiksmų reikia imtis, kiekvienas atsakinėjome porose arba trijų žmonių grupėse. Į pirmus du klausimus atsakinėjome patys pasirinkami korteles, o likusius du – traukdami iš užverstų krūvos atsitiktiniu būdu.

Nors atsitiktinumais aš netikiu:) Pradžioje iliustravimui, kas man yra dvasinė pusiausvyra, pasirinkau minėtą į akį kritusią kortelę „Turėtų būti…“ su pusiau formaliais, pusiau provokuojančiais vyrais (nes balansą man sąlygoja gebėjimas integruoti kontrastus, būti dvilypiu), paveiksliuką „Atspindys“ su nusigręžusia moterim ir atsigręžusiu vyru paplūdimy (man tai simbolizuoja gebėjimą rasti papildymą, kaip viena kitą papildo vyriška ir moteriška energijos) ir paveiksliuką „Pasitikėjimas“ – veidą delnais uždengtom akim (man tai pasitikėjimas savaiminiu balansu – kai nematai išeities, girdėti save).

Po šio etapo, po vieną kortelę reikėjo padovanoti dviem žaidimo partneriams ir po to papasakoti apie jų stipriąsias savybes remiantis viena jo pasirinkta ir dvejomis dovanotomis kortelėmis. Vėlgi – net jei žmogus dovanojo tą, ko jam mažiau reikia, galbūt būtent ta kortelė iš tiesų buvo pakankamai susijusi su gavėjo poreikiais – bent jau man taip pasirodė.  Aš dovanų gavau „dabar“ (metro traukinys ir judesyje išplaukusi žmogaus figūra)  ir „kartu“ (išsiskiriant iš konteksto kaip spalvotas skėtis iš juodų). Nors jų apipasakoti nereikėjo, man pasirodė, kad konkrečios gautos kortelės į temą ir man, ir kitiems.

Atsakydama į klausimą, kas mane išmuša iš pusiausvyros, norėjau imti ir kortelę su šuns nasrais gaudomu kamuoliuku (pasirodė tai „sėkmė“J), aprūdijusiu varžtu metale („Įstrigimas“) ir dar kažką, bet galiausiai apsisprendžiau ties „Skausmu“ – rėkiančio vyro veido fragmentu. Kaip tik tą savaitę pabrėžiau sau, kaip sunku neišsimušti iš pusiausvyros ir palaikyti kitą žmogų bei priimti kitą gyvenimo versiją, kai tavo ego klykia iš skausmo. Tačiau kartu kuo toliau, tuo greičiau man jį pavyksta nuraminti. Netgi tais atvejais, kai jau atrodo, kad šakės viskam, po pusdienio darbo su tuo klausimu, problema gali visiškai išnykti, t.y. apsiversti, tapdama nebe problema.

Paradoksalu, bet kaip man labiausiai trukdantys išlaikyti balansą iškrito du dalykai „ džiaugsmas“ ir „galimybės“. Bet aš net tokių keistų įžvalgų nelinkusi atmesti – tiek racionalizavimo įgūdžius išsiugdęs mano protasJ. Pasirodo, kad mokėjimas džiaugtis smulkmenomis nugramzdina į tokią komforto būseną, kurioje labai patogu laukti galimybių, nekuriant jų pačiai. Ir netgi, kai jos pasirodo horizonte, galima pasverti jų riziką ir likti savame maloniame status quo.

Dėl to sunkiausia man buvo su konkrečiais veiksmais. Dar dieną prieš tai, man į akis įlindo tekstas, kad kai kurie žmonės gali nerasti sau vietos senajai žemei virstant nauja. Jame aiškinama, kad kai kurie žmonės praranda krypties pojūtį, nes vykstant procesui apibrėžtumo užfiksuoti neįmanoma.

Prieš pusantrų metų man atrodė, jog labai aiškiai žinojau, kur mano kryptis ir netgi buvo nemažai sichronizuotų aplinkybių. Bet galiausiai teko užtraukti rankinį ir pasakyti, kad aš nepalaikau seno formato psichoterapinio konsultavimo, o naujo formato kol kas nematau. Čiupinėju dėlionės dalis, bet bendro vaizdo, kuris leistų „eureka“  vis dar nėra.

Ties veiksmų kausimu man iškrito kortelė „Intuicija“ (pasakykit man ką nors naujo:) su pavaizduota pėda – na, išties, noriu palikti savo pėdsaką. Bet kokį, kur ir kaip? Mano atsakymas šiam etape – kortelė „Rezultatai“ su mažu daigeliu, kurio niekad nebūčiau pavadinus rezultatu. Bet žinutė aiški – maži žingsniai ir yra pakankamas rezultatas, kol nesusiformuos aiškus vaizdas.

Taigi, apibendrinus, apie 3 h trukęs procesas visai neprailgo – buvo įdomu leistis asmeninių asociacijų keliu ir paklausyti kolegų, juolab, kad labai greitai įsijautėme į procesą ir bendravome kaip artimi pažįstami. Ar asmeninių stimulų ir trukdžių suvokimas padeda imtis realių veiksmų, kad pokytis įvyktų, nežinau. Manau, kad priklauso, kiek stipriai aktuali pati tema. Buvo žmonių, kurie nenorėjo ištraukti konkrečios kortelės, ir tai yra aiškus signalas, kad ta tema labiausiai vertėtų šnekėti. Aš pati negaliu sugalvoti nei vienos tokios temos. Galbūt todėl, kad išsiaiškinimas su savimi man jau seniai tapo ir įpročiu, ir pomėgiu:)

_ _ _

Kai fotografavau iliustraciją šiam įrašui, pusdieniui buvau pasiskolinusi visą žaidimą. Vienas iš jo elementų gali būti skirtas individualiam darbui – tai ant audeklo atspaustos keturios schemos, padedančios analizuoti klausimus, susijusius su santykiais, supratimu, praeitimi, dabartimi, ateitimi, bei su konkretaus pasirinkimo atnešamais laimėjimais ir praradimais.

Per daug nesikaupusi ėmiau žaisti, tiesiog vedama smalsumo. Iškritusios kortelės siūlė tokius atsakymus į klausimus, kurių pati nebūčiau taip suformulavusi, tačiau negali sakyti, kad „grybavo“. Supratau, kad tokie asociatyvūs žaidimai man it kablys nugaroj – norisi dar ir dar klausimų bei atsakymų. Aišku, naudos iš jų tik tuomet, jei skiri laiko pakontempliuot apie juos – ar su kitu klausytoju, ar raštu su savim, ar „atsitiktinių pažįstamų“ grupėje (nes šis žaidimas – geroookai per brangus pirkinys  individualiam naudojimui) Beje, lieka klausimas, kodėl fotografuojant man labiausiai surezonavo šios kortelės?