Peru virtuvė šiemet yra tarp populiariausių maisto tendencijų, tačiau kas nebuvo pietų Amerikoje ar šios virtuvės kursuose „Čiop Čiop“ studijoje, turbūt nelabai įsivaizduoja apie ką jinai.

Taigi, lankydamasi naujame pietų klube „Pachamama“, taip pat nežinojau, ko tikėtis, tačiau įsivaizdavau, kad tai turėtų būti  ispanų sukultūrintas maistas iš vietinių Andų produktų – kažkas tarpinio tarp meksikietiškos ir argentinietiškos virtuvės.

Prieš kalbant apie maistą, kurį ragavome dienos pietų metu, reiktų atkreipti dėmesį, kad restoranas įsikūrė populiaraus (tačiau ne tarp mano pasirinkimų) klubo „Studio9“ patalpose. Kaip tokios specifinės virtuvės restoranui, tai labai didelės patalpos – matyt, dėl to neatsisakyta ir naktinio klubo koncepcijos.

Interjeras su atvira virtuve atrodo įspūdingai, tačiau man asmeniškai nelabai imponuoja valgyti tamsiose vietose (nors „Džiaugsmas“ jau privertė taikyti išimtis), tačiau žiemą čia galima rinktis iš eilės staliukų prie lango, o šiltuoju sezonu sėdėti erdvioje terasoje.

„Pachamama“, beje, reiškia inkų vaisingumo deivę, kuri atsakinga ir už derlių, ir už kalnus, ir už žemės drebėjimus – iš esmės tai Motina Gamta, kuri dali būti ir dosni, ir žiauri.

Kiek skaičiau, restorano savininkai planavo orientuotis į ekologiškus produktus – bent jau dienos pietų meniu, taigi lūkesčių kartelė einant jau buvo užkelta.

Žmonių pietų metu buvo nemažai, todėl teko rinktis ne pavėsyje, o saulėkaitoje esantį staliuką.

Užmetus akį į dienos meniu, vaizdas anaiptol ne perujietiškas: fish&chips? švediški kukuliai? creme brulee? Tokio internacionalinio meniu gal tikėtumeis „Studio 9“ bet ne čia. Brokolių sriuba nei manęs, nei kolegės nesudomino, taigi  paėmiau bolivinės balandos salotas su protobelo grybais, o ji  – žuvį su bulvytėmis ir tartare padažu.

Kol laukėme užsakymo, apžiūrėjome pagrindinį meniu, kuriame perujietiškų patiekalų pasirinkimas nemažas – nuo ceviche iki churrų. Urtė iš VMGonline,  čia dirbančių dviejų šefų iš Švedijos darbo rezultatus išgyrė. Tačiau viena yra pristatymai, o kita – kasdieniniai pietūs.

Užsisakius pagrindinį patiekalą iš dienos meniu, galima prisikrauti dubenėlį iš salotų baro: alyvuogių,  pomidorų su svogūnais ir agurko su salierais ir svogūnais dubenys neatrodo labai egzotiškai, bet taip pat patiekiamos pupelių-kukurūzų ir avinžirnių-brokolių salotos. Greta jų duona su sviestu. Tarp 5 salotų tikėjomės bent vienų su avokadu – deja.

Gavus užsakytus patiekalus, mano salotos atrodo patraukliai ir apetitiškai, žuvis su bulvytėmis – labai jau įprastai. Kadangi nesitikėjau, kad žuvis bus tešloje, taip pat norėjau imti ją, tačiau nusvėrė noras paragauti du skirtingus patiekalus. Taigi, išvydusi eilinį „fish&chips”, apsidžiaugiau dėl savo pasirinkimo. Juolab, kad tešla buvo suskrudinta iki kietumo – žodžiu eilinis greitmaistis, tačiau beveik dvigubai brangesnis (6.8 EUR) nei norėtumei mokėti.

Galbūt būtų pateisinama, jei produktai ekologiški, tačiau meniu tai nėra akcentuota, o tik aptakiai pašnekėta restorano pristatymo meniu, taigi nebūčiau linkusi automatiškai galvoti, kad tai galioja kiekvienam patiekalui.

Mano salotose be kinvos ir skaniai svieste apkeptų portobelo grybų, buvo sultenės lapelių, vynuoginių pomidorų, žaliųjų pupelių, raudonųjų svogūnų ir keletas burokėlių kubelių, bet jų per mažai, kad darytų įtaką skoniui. Patiekalas skanus, tačiau, akivaizdu, kad ilgai soti nuo jo nebūsiu, ko tikėčiausi, kai salotų kaina (6 EUR) tokia, kaip pagrindinio patiekalo.

Jei būčiau ėmusi ir sriubą, dienos pietūs būtų atsiėję 10 EUR, kas yra virš mano tolerancijos ribos (7 EUR). Jei salotos būtų traktuojamos kaip pagrindinis patiekalas, kaina būtų 8,9 EUR.

Verslo pietų paketas, kuriame be švediškų kukulių ar minėto fish&chips dar yra skrebutis su krevete, desertas ir kava/arbata, kainuoja 11,9 EUR.

Taigi, apibendrinus, kainos didokos, o dienos pietų patiekalai ne tokie jau viliojantys, juolab, kad egzotikos juose iš esmės nėra.